Vienas įspūdis iš studentų konferencijos

ŠU Humanitarinio fakulteto 16-toje studentų konferencijoje, Literatūrologijos sekcijoje vienas pranešimas buvo apie rusų ir lietuvių autorių tekstus 5–6 klasių literatūros mokančiuose vadovėliuose, apie įvairius tų tekstų sąryšius, apie tai, kad jie tematiškai ir problemiškai panašūs, kad kelia ir sprendžia panašius klausimus ir t. t. Buvo nemažai nupasakojama, kokie tie tekstai yra, kieno jie yra. Kaip galėjau susidaryti įspūdį, bene labiausiai mėgstami tuose vadovėliuose yra tekstai á la Juknaitės proza: tokios sociopsichologinės-etinės istorijos apie gyvenimo problemiškumą ir sunkį. Tada ir pagalvojau: pilna žiniasklaida tokių istorijų. Jos tiesiog per kraštus iš visur verčiasi – tos nelaimingos vaikystės, trauminiai išgyvenimai, psichologinės kolizijos, moraliniai degradavimai ir siekiai pakilti etc. Bet… kuo čia literatūra dėta? Literatūriškumas? Poetika? Estetika? Kaip vaiką galima (iš)mokyti literatūros, nemokant literatūros esmės: literatūriškumo ir estetikos? Kalbos žaismo? Dar pagalvojau: vietoj tokių istorijų, kurios gal tinka etikos ar psichologijos pamokoms, galbūt geriau pasakyti mokiniams kokią iškalbingą metaforą ir ją aiškintis. Ar žaidybinį neagresyvų anekdotą aiškintis, kad suvoktų vaikas literatūros esmę, kuri ne papasakotoje istorijoje gi yra, o pačiame pasakojime kaip kalbiniame akte. Aš sakau visa tai piktu žvilgsniu. Sakau piktu žvilgsniu – va ir aiškinkimės, kur čia literatūriškumas. Žaidinkim kalbą. Žaidinkimės iš jos, o ne Mildažytės „Bėdų turgaus“ lygio socio-psicho-moralines bėdas-problemas per literatūros pamokas gvildenkim.

Tiesa, aš aiškiai visa tai absoliutinu, nes tų vadovėlių neperžiūrėjau, tiesiog išsakau savo momentinį įspūdį vien tik iš to, ką girdėjau; ir – rūpestį, nes mano sūnus už metų eis į 5-tą klasę, o iš jos, žiūrėk, ir 6-toji nebetoli.

2012 m. balandžio 14 d.

Kone fantastinė publicistika iš 1965 metų

Esame pripratę/pripratinti prie tokios šiuolaikinės publicistikos ir žurnalistikos, kad, atrodo, niekas jau stebinti nebeturėtų. Bet va pacituosiu, iš šių laikų pozicijos žiūrint, turbūt jau kone fantastinės publicistikos pavyzdį. Pavyzdys lygiai lygiai 47 metų senumo iš „Lietuvos Komunistų partijos Šiaulių miesto komiteto ir Šiaulių miesto Darbo žmonių deputatų Tarybos organo“ (t. y. iš tuomečio Šiaulių miesto laikraščio) „Raudonoji vėliava“, iš 1965 metų balandžio 11 dienos (sekmadienio) numerio 3-čio puslapio. Įsiskaitykit:

Mes dar tikimės

(Iš draugiškų teismų veiklos)

Skaitoma kaltinamoji išvada. Salėje tyla. Susikaupę klausosi statybos valdybos Nr. 63 Janulio vadovaujamos brigados dirbantieji apie savo bendradarbį Zeferiną Žilinską. Jis – pravaikštininkas, be saiko mėgstąs stikliuką, todėl daug kartų pabuvojęs išblaivinimo įstaigoje, skriaudžiąs savo mažamečius vaikučius.

Valdyba vykdė darbus „Elnio“ kombinate. Ten buvo pasiųstas ir Z. Žilinskas. Bet, užuot dirbęs, jis girtavo ir draugovininkų buvo sulaikytas su litru naminės degtinės.

Manau, Žilinskas gerai pamena, kad su juo daug kartų kalbėjosi kadrų skyriaus darbuotojai, administracija. Ir geruoju, ir piktuoju. Ar padėjo? Ne. Viskas kaip nuo žąsies.

Gėda mums buvo teismo metu klausytis, kaip Zeferinas sakė savimi nepasitikįs ir negalįs užtikrinti, kad daugiau negersiąs. Kalbėdamas, tur būt, jis pamiršo darąs žalą ne vien sau, šeimai, bet ir savo draugams, su kuriais kartu dirba.

Draugiškas teismas teisingai pasielgė, įspėdamas jį paskutinį kartą. O mes, bendradarbiai, tikimės, kad Z. Žilinskas supras savo klaidas ir pasuks tiesiu, sąžiningu keliu.

J. Kikilas,

darbininkas

Įdomu, koks tolimesnis pono Zeferino likimas? Pasuko jis „tiesiu, sąžiningu keliu“ ar ne? Kažkodėl man atrodo, kad ne, nors, žinoma, galiu ir klysti…

Ir darbininko J. Kikilo, parašiusio šį tekstuką (jei tai nebuvo kokio redakcijos darbuotojo slapyvardis ir blefas), tolimesnis likimas įdomus. Gal dar ko parašinėjo? Ir gal irgi tokia kone fantastine (šių laikų akimis žiūrint) maniera.

2012 m. balandžio 11 d.

„Lietuvių kalb. ir literatūros kabinetas“: 1958-tieji

1958 m. buvo sukurtas Šiaulių pedagoginio instituto (ŠPI) kino žurnalas „Studentiškos įvairenybės Nr. 1“. Titruose rašoma, kad tai „SMD [Studentų mokslinių darbų] Kinotechnikos būrelio gamyba“. Žurnalo trukmė apie 7 minutes, jį restauravo tuometinis ŠPI Lietuvių kalbos ir literatūros specialybės studentas Algirdas Musneckis, matyt, to būrelio dalyvis, dabar – žinomas Šiaulių fotomenininkas, ilgametis fotodokumentalistas. Man šiame kino žurnale įdomiausias šis kadras iš 6 minutės 2–3 sekundžių:

Įdomu, kas tas „Lietuvių kalb. ir literatūros kabinetas“? Kas jame vykdavo, kokias funkcijas jis atliko? Kaip jis buvo susijęs su tuometine Lietuvių kalbos ir literatūros katedra, kuriai tais metais vadovavo Bronius Prėskienis? Reikėtų buvusio katedros vedėjo prof. Br. Prėskienio išsiteirauti.

2012 m. balandžio 5 d.

Sostinės metafizika

Į rankas pateko tokia keista Rustamo Rachmatullino knyga „Dvi Maskvos, arba Sostinės metafizika“ (Рустам Рахматуллин, Две Москвы, или Метафизика столицы, Москва: Издателство АСТ / Агенство «КРПА «Олимп», 2009), kuri anotacijoje vadinama „mistiniu kelionių vadovu po sostinę“, t. y. po Maskvą.

Skaitant apima keliaprasmiškas jausmas. Viena vertus, knygoje iš tikrųjų daug to, ką būtų galima vadinti tokia didžiarusiška ne kokio kvapelio „mistika“: pats Maskvos kaip dieviško miesto apoteozavimas, išaukštinant Maskvą kaip miestą, kuris esą atsiradęs iš „Dievo plano“, ir supriešinant ją su Peterburgu kaip „caro plano“ miestu ir pan. („Maskva, kuri su Dolgorukiu gimė kūniškai, su metropolitu Piotru užgimė Dvasioje“.)

Antra vertus, įdomus angažavimasis tam, kas vadinama „metafizine kraštotyra“, kaip pastarosios dalį išskiriant „sakralinę topografiją“, o literatūriniu „metafizinės kraštotyros“ instrumentu laikant esė. Knyga ir parašyta laisvai eseistiškai.

Trečia vertus, kai pagalvoji, ko tik neprirašyta kad ir apie mūsų Vilnių, pavyzdžiui, kaip apie teisėtą kultūros sostinę 'nuo pat šio miesto pradžios', kaip apie miestą, kurio nei apimti, nei paaiškinti nepajėgia istoriniai dėmenys (lyg Klaipėdą ar Kauną apimti ir paaiškinti jie pajėgia), visai suprantama, gal net pateisinama darosi ir minėtoji („viena vertus“ pastraipos) maskvietiška mistika.

2012 m. balandžio 5 d.

Post scriptum

Post scriptum'as skirtas istorijai su atsiradusiu, o vėliau ištrintu tinklaraščio įrašu užbaigti. Užbaigsiu ją citata iš laikraščio „Šiaulių universitetas“. Taip sakant, jokių interpretacijų – vien nuogas tekstas, iš kurio tiesiog patys darykitės išvadas apie chiromantijos-chirologijos ir aukštojo valstybinio mokslo santykius „ant Lietuvos“. Citata tokia:

Vaidotą Kanišauską [Matematikos ir informatikos fakultete dirbantis docentas] daugelis pažįsta kaip chiromantą. Jis netgi studentams dėsto pasirenkamąjį chirologijos kursą. Pasak matematiko, jo paties delne yra ženklų, rodančių, kad jam svarbu turėti hobį. Istorija po chiromantijos – didžiausia matematiko aistra.

(2012 m. kovo 29 dienos numerio 5-to puslapio viršutinė publikacija)

2012 m. balandžio 3 d.

Pa(si)aiškinimas šio internetinio kampo lankytojams

Prieš tai buvusį įrašą ištryniau, nes realiai pajutau ties juo besitvenkiant juodus debesis. Žinoma, galėjau jo neištrinti ir taip likti, „tipo“, principingas, bet tuomet veikiausiai būčiau turėjęs leistis į visokius aiškinimusis ir panašias nemalonias procedūras. Pasvarstęs nutariau, kad toms procedūroms neturėčiau nei laiko, nei noro, nei jėgų.

Kita vertus, pamačiau, kad: (a) net toks mažai teskaitomas internetinis kampas kaip šis kartais turi tam tikrą poveikį (gal tai nėra blogai); (b) kvailysčių ribos yra absoliučiai reliatyvizuotos (tai labai blogai).

P. S. Labai atsiprašau tų, kurie ištrintajame įraše buvo parašę komentarus.

2012 m. balandžio 3 d.

Filologas sociokultūro-antropologiškai

Visada nepaprastai pasidžiaugiu, kai tenka kokiu nors tiesioginiu ar netiesioginiu būdu susidurti su verslininku, biurokratu ar politiku, kuris turi kultūrinių interesų. Tarkime, nesnobiškai skaito tikras knygas, klauso tikros muzikos, žiūri režisūriškai tikrus filmus ar bet jau turi kokį kitą rimtai kultūrinį hobi, „nuokrypį“. Kai už jo kostiumo, atstojančio luominę ritualinę kaukę, sociokultūro-antropologiškai matau žmogų žmogiausią. Bet jei ir nematau, didelės tragedijos iš to nedarau.

Ir priešingai – didelio nusivylimo esu apimamas, jei tenka susidurti su kokiu humanitaru, pavyzdžiui, filologu, kurio užmojai yra verslininkiški, biurokratiški ar politikieriški. Kuris puikuojasi savo būstais, automobiliais, rūbais, (re)prezentacinėmis padėtimis, (re)prezentacinėmis kelionėmis ir panašiais medžiaginiais ir (re)prezentaciniais turėjimais. Kam jam Būga, Radauskas, Greimas ar Kafka, – tada sociokultūro-antropologiškai pagalvoju. Ir nesuprantu: kam?

2012 m. balandžio 2 d.