„Negerai gyvenu. <…> Abejingai“

Suprasdamas visą šio Juozo Macevičiaus bevardžio eilėraščio poetinę banalybę ir semantinę trivialybę, bet svarbiausia (!) aktualybę, nesusilaikau jo – tokio netrumpo – nepacitavęs:

Negerai gyvenu.
Gal artėja senatvė,
Kad jau neskaičiuoju dienų.
Abejingai šliaužioju gatvėm.
Abejingai žvalgausi aplinkui.
Negerai gyvenu.
Abejingai.

Negerai gyvenu.
Kad bent būtų iš tikro
Liūdna ir ilgu.
Piktnaudžiauju vynu.
Myliu svetimas moteris,
O vis tiek katastrofiškai pilka.
Negerai gyvenu.

Negerai gyvenu.
Per gyvenimą
Tarsi per sendaikčių rinką
Abejingai einu.
Ir matau – viskas tragiškai pinga.
Negerai gyvenu.
Abejingai.

Negerai gyvenu.
Maluosi tarp niekšų
Ir vengiu bičiulių senų.
Nuleidžiu akis,
Jei mane jie netyčia sutinka.
Negerai gyvenu.
Pavojingai.

2012-09-12

2 komentarai:

  1. —vg—2012-09-12 20:23:00

    Esu įrašęs nemenką pluoštą a.a. Juozo Macevičiaus skaitomų eilėraščių iš paskutinės jojo knygos. A.a. Valdas Kukulas jį vertino kaip sąžiningą poetą. Taip pat manau.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Vigmantas Butkus2012-09-12 20:55:00

      Irgi pritarčiau, kad sąžiningumo, asmeninio adekvatumo J. Macevičiaus eilėms netrūksta.

      Panaikinti

Užsisakykite: Rašyti komentarus (Atom)