Lietuvos žiūrovijai skirtame filmuke apie Stalino mirtį nuo 0,56 min. išdygsta vaizdelis su buvusia Pergalės aikšte, kurioje už sovietinio kario statulos styro štai toks nei šioks, nei toks statinys:
Gal kas žinote: o kas gi tai buvo?
2015-01-25
Apie Kryžių kalne pasiklydusius kažkokius italų žurnalistus
„Vienas labiausiai turistų lankomų Lietuvos objektų – Kryžių
kalnas, kurį yra apžiūrėjęs ir popiežius Jonas Paulius II, italams sukėlė
priešingą įspūdį. Dienraštis „Corriere della sera“ kyžiais nusagstytą Jurgaičių
piliakalnį įtraukė į košmariškiausių pasaulio vietų sąrašą. Tiesa, dėl kokios
priežasties Kryžių kalnas atsidūrė greta, atrodo, tikrai šiurpą keliančių
objektų, žurnalistai nepaaiškino,“ – taip pradedamas 15min.lt portalo straipsnis „Kryžių
kalną italai vadina vieta turistams gąsdinti“.
Italų žurnalistai nepaaiškino, tai aiškinu aš – ir italų, ir 15min.lt žurnalistams:
* Jonas Paulius II ne „apžiūrėjo“ kalną – it koks turistas, –
bet lankė jį ir meldėsi jame kaip katalikams itin brangioje sakralioje vietoje;
* „sukėlė priešingą įspūdį“ kam? ar čia norėta parašyti „prieštaringą“?
kokia prasme „priešingą“ / „prieštaringą“? kodėl?..
* pasakymas „kyžiais nusagstytą Jurgaičių piliakalnį“ yra
stilistinis ir kitoks raštingumo nebrandumas: maždaug 8-tos klasės mokinio
vidutinioko rašinėlio lygio;
* „dėl kokios priežasties Kryžių kalnas atsidūrė greta, atrodo,
tikrai šiurpą keliančių objektų, [italų – V. B.]
žurnalistai nepaaiškino“; ką gali paaiškinti, jei galvoje ‘nesuprogramuotas’
istorinis-loginis vientisumas?
* Kryžių
kalnui (atleisk man, Viešpatie) savo esme giliai nusišvilpti ant
turistų-apžiūrėtojų, nes jis tąja esme yra ne turistinė, o religinė-piligriminė
katalikiška erdvė, išlaikiusi ne tokių, atsiprašant, „vertintojų“ išbandymus.
2014-12-07
Įrodymas-2, kad „prie sovietų buvo geriau“
[Rokiškio Rabinovičiaus (Ričardo Savukyno) paprotintas [žr. jo komentarą] įrašą naikinu ir atsiprašau visų, kuriuos dėl savo nežinojimo juo suklaidinau].
Knygų (rašytojų) maždaug-dešimtukas
Facebook’as, kaip
ir bet kuri kita internetinė ar betarpiška bendravimo erdvė, turi savo madas.
Trunkančias ilgiau ar trumpiau, prasmingesnes ar šiaip – dėl pokšto,
paprastutes ar sudėtingesnes. Pavyzdžiui, pastarosiomis savaitėmis Veidaknygėje populiaru ir madinga įkelti
pririnktų grybų nuotrauką ar nuotraukas, įkelti vaizdelį, kaip apsipili kibiru
šalto vandens (būtinai su nuoroda, kas kitas turi tavimi pasekti ir taip šlapiai
pasielgti) arba įkelti savo ~10 asmeniškai pačių pačiausių knygų sąrašėlį irgi
su panašia nuoroda, kam perduodama estafetė.
Dėl tokio sąrašėlio gavęs dviejų savo Veidaknygės draugų paraginimą, pagalvojau: ogi ne taip jau paprasta,
tiksliau, labai nepaprasta jį sąžiningai iškloti. Pirmiausia pradeda kamuoti
kriterijų klausimai, o paskui – jau ir visokie kitokie. Kaip varžybose be taisyklių,
be laiko žymeklių, kai bet kokia kaina turi būti išaiškinti „nugalėtojai“.
Taisyklę nusistačiau vienatinę: knygos – tik vadinamosios grožinės ar netoli (gerąja prasme) to ir
jokių kitų-kitokių.
1 [už pradžią]. Vytauto Misevičiaus (nustebau net pats!)
„klajonių romanas“ Vaikelio Kukoriaus
nutikimai (1976) apie klajojančius ir nuotykius patiriančius „kriaučių“ bei
nepilno proto jo pameistrį Kukorių. Kodėl? Nes (čia galėtų būti pasakojama ilga
istorija, bet įrašysiu vien tik reziumuojantį sakinį) pati pirma, nuo kurios
pradėjau urmu skaityti knygas, t. y. žiulvernus, a.diumus, indėnus har’kas…, atrodo, 5 klasėje tamsią žiemą
mažame
Volungių kaimelyje prie Ventos, kai nelabai buvo iš ko skaitomąsias knygas rinktis.
2 [Už realaus
erdvėlaikio „iškorijimą“ vaizduote]. Būsiu labai neoriginalus (priešingai
nei šis pranešėjas ir daugelis į jį panašių, kuriems
turiu, kaip pats manau, svarių kontrargumentų), bet – Michailo Bulgakovo Meistras
ir Margarita. Ir: kas bebūtų sakoma, vis dėlto labiausiai iš Hoffmano yra
atėjęs visas to romano meta-pamušalas, tad kaip „2.a.“ punktą drąsiai galėčiau
čia pri(si)rašyti ir Ernstą Theodorą Amadėjų. Visą imtinai.
3 [Už gyvenimo
(taip taip!) pamokas]. Hermano Hessės proza. Išskirtinas Stepių vilkas. Gal kiek ir klaidingas ar klaidinantis, bet tikras
asmeninio studentmečio kompasas.
4 [Už
gyvenimiškojo minimalizmo puoselėjimą]. Henrio
Deivido Thoreau Voldenas,
arba gyvenimas miške. Asmeninio
studentmečio kompaso korekcija.
5 [Už sapno integraciją
į kasdienybę, išplečiant realybės ribas]. Francas Kafka kaip visuma. Ypač Procesas,
novelės.
6 [Žr. 2
punktą]. Jorge Luis’as
Borges’as.
7 [Ir vėlei žr. 2 punktą]. Margerio Zarinio Netikras Faustas, arba Pataisyta ir
papildyta patiekalų knyga (1973). Ir kita jo proza. Netikras Faustas… – pirmojo kursinio tolimais
1984/1985 m. m. „objektas“, nepaleidžiantis
iki šiol. Jei plėtočiau to plėtojimo vertą latvišką liniją, „7.a ir b“ punktais įrašyčiau Rainį (pirmiausia Ugnį
ir naktį) ir Aleksandrą Čaką (jo poeziją).
8 [Už itin reljefišką tarpasmeninės psichologijos
pagavą ir išraišką]. Henriko Ibseno dramos; ypačiausiai Lėlių namai, Heda Gabler.
Ir kaip tęsinys iš tų pačių geokultūrinių platumų: Augustas Strindbergas bei Ingmaras
Bergmanas (pastarojo atveju šokinėjant nuo jo knygų prie filmų ir atgalios).
9 [Už poeziją Lietuvoje]. a.nykaniliūnas-t.venclova-s.geda/-su-a.žukausku/.
Sakau gi: už (gerą) poeziją
Lietuvoje. Ir gal dar h.radauskas, kurgi jį daugiau bedėti?..
10 [Už gerą literatūrą ir malonumą skaityti]. Daug dar kas,
bet pavardijant: Th. Manno Daktaras
Faustas, Užburtas kalnas ir F. Dostojevskio
Broliai Karamazovai, St. Lemo Soliaris ir Strugackių Piknikas šalikelėje, B. Sruogos Dievų miškas ir A. Škėmos Balta drobulė, A. Camus ir S. Beckettas…
Ačiū, Godai Butkutei ir Pauliui V. Subačiui, paraginusiems
tą sąrašėlį (su)rašyti, puikiai praleidžiant gerą valandą šio sekmadienio
vakaro.
Įdomu būtų, ką iš skaityto vertina ir kaip „reitinguoja“
buvę mano studentai? Nevardinsiu, bet atsiliepkite, kas dar knyginių dešimtukų čia
nepaviešinot.
2014-09-07
Šiaulių choras „Dagilėlis“ Kinijoje – pirmas!
Šiaulių berniukų ir
jaunuolių choras „Dagilėlis“
Kinijoje, Pekine vykusiame chorų konkurse-festivalyje The 12th China International Chorus
Festival,
sukvietusiame šimtą keliasdešimt chorų iš viso pasaulio, savo kategorijoje
laimėjo pirmąją vietą. Tai vienintelis valstybinio lygio tarptautinis chorų konkursas Kinijoje.
Sveikinimai
visiems „dagiliukams“, sveikinimai choro vadovui ir dirigentui Remigijui Adomaičiui,
koncertmeisterei Daivai Šulcaitei, renginių organizatoriui Romui Bieliauskui! Ir
ypatingi sveikinimai vienam iš choro diskantų – Benediktui Butkui! Šaunuolis,
sūnau! Jūs visi ten šaunuoliai!
Linkim
smagiai pasivaikščioti ant Didžiosios kinų sienos ir laukiam sėkmingai sugrįžtant
į Lietuvą.
Ta proga –
pagrindinės Kinijos televizijos pasauliui CCTV reportažo
apie festivalio atidarymą fragmentas, kuriame pristatytas „Dagilėlis“, kaip
sakoma reportaže, „angeliškais balsais“:
2014-08-03
‚Pletkų‘ lygio politika
| „Šiaulių kraštas“ (2014 07 19; p. 5) |
Pasakysiu labai atvirai. Kai viena įtakingiausių, o
galbūt pati įtakingiausia ketvirto pagal dydį valstybės miesto politinė jėga nusileidžia
iki tokios „viešosios komunikacijos“ ir iki tokios „retorikos“, mane, šio
miesto gyventoją ir šios šalies pilietį, tai labai neramina. Nes, mielieji ponai ir ponios,
draugai ir draugės Šiaulių socialdemokratai politikai ir politikės, tai jau
yra paties blogiausio pavyzdžio geltonosios
gatvinės-bulvarinės žurnalistikos komunikacija ir retorika, susiliejanti su
vadinamųjų pletkų mentalika bei stilistika.
Nežinau, kas šį tekstą sugalvojo ir kas jį surašė, bet
labai abejoju sugalvojusiojo(-siųjų) politine ir pilietine branda bei
atsakomybe, o surašiusiojo(-siųjų) viešo teksto kūrimo sugebėjimus, kaip
filologas, vertinu vienetu tiek dešimtbalėje, tiek socialdemokratams gal labiau
įprastoje penkiabalėje sistemoje.
Ir pabaigai: taip elgiasi tik mažas vaikas, kai supyksta ant
sykiu smėlio dėžėje sėkmingiau žaidusio gabesnio bendraamžio.
2014-07-21
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)


.jpg)