Visais požiūriais įdomų, įtaigų ir stiprų eilėraščių
rinkinį Krikšto vanduo Joninių naktį
(1987), kurio ypač apgalvota, stebėtinai tiksli, tikslinga bei prasminga
šešiomis antifonomis „įrėminta“ kompozicinė struktūra, Kazys Bradūnas užbaigia,
mano galva, ne itin pavykusiu eilėraščiu „Poezija ir Lietuva“ ir, manyčiau, gerokai
beviltiškomis, patosu tiesiog „žudančiomis“ paskutinėmis dviem jo eilutėmis:
„Ir žodžiai taškosi, krykštauja / Ant poezijos rankų“.
Maža to – lygiai tuo pat užbaigiama ir visa jo poezijos
rinktinė Prie vieno stalo (1990).
Meistras juk turėtų mokėti padėti tašką?
2019-12-19
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą