Lojalumo universitetui klausimu

Vakar elektroniniu paštu gavau vienos studentės, spėju, rašančios ta tema kursinį darbą, kultūringai, mandagiai ir profesionaliai surašytą prašymą prisidėti prie jos tyrimo. Prašymo esmė paprasta ir jau kuris laikas virtualioje erdvėje įprasta: užpildyti anoniminę internetinę anketą. Glumtelėjau tik, kai pamačiau tyrimo temą, kuri buvo pristatyta taip: „Šiuo metu atlieku lojalumo <…> universitete tyrimą tarp <…> fakulteto dėstytojų ir studentų“. Glumtelėjau, o paskui ir visai suglumau. Susimąsčiau. Ir supratau, kad net ne pačia tyrimo pradžia, bet jau pačia tyrimo tema yra užkliudyti labai esminiai akademinės terpės, akademinių-mokslinių vertybių reikalai.

Parašiau studentei atsakymą, kad, nors ir visiškai bėdinai teturėdamas laiko, va čia, savo tinklaraštyje, su ja leisiuosi į trumpą, bet esmingą ir principingą diskusiją (turbūt tai reikėtų taip vadinti), mėgindamas paaiškinti (ir sau pasiaiškinti), kas yra tiesiog fundamentiškai ne taip jos atliekamame tyrime dėl dėstytojų (dėl studentų šįsyk nerašysiu) lojalumo vienam ar kitam universitetui tyrimo ar tokio tiriamojo klausimo kėlimo mokslinių etinių problemų. Taip pat parašiau suprantąs, kad į diskusiją reikėtų labiau leistis su tuo, kas tyrimo temą, kryptį formulavo – mat studentai savo iniciatyva tyrimų neatlieka, patys tyrimų temų paprastai nesirenka (nors esama ir išimčių). Tad diskutuoti pirmiausia reikėtų ne su studente, o su jai tyrimą paskyrusiu dėstytoju ar dėstytoja, bet tai, žiūrint visuminiu diskusiniu žvilgsniu, nėra labai svarbu.

Suprantu, kad studentė, gavusi mano laišką, turbūt nuoširdžiai nesuprato, ko aš siekiu ir kokia čia gali būti diskusija: dargi dėl fundamentiškų dalykų. Vienas iš svarbiausių mano tikslų – kad ji tai suprastų.

Bet kokiu atveju tai, kokią mintį čia išdėstysiu, tyrimui bus paranku ir studentė tuo neabejotinai galės pasinaudoti: ir galbūt kaip radikaliu nelojalumo pavyzdžiu, jei būtent taip (vadinasi, absoliučiai neadekvačiai) būsiu suprastas, ir kaip nuomone, eliminuojančia lojalumo institucijai klausimo kėlimą mokslinėje terpėje, ir dar visaip kitaip.

Taigi, kokias žinias praneša ar gali pranešti toks reiškinys kaip dėstytojo lojalumas ar nelojalumas universitetui, kolegijai etc.?

Pamėginsiu, kad būtų trumpiau, visą reikalą paaiškinti pasiremdamas kone vien tik garsiąja Aristotelio fraze: „Platonas – mano draugas, bet tiesa man brangesnė“. Iš esmės šioje frazėje glūdi pats čia iškylančios problemos branduolys, išlaikant vieną paprastą sąlygą, kad dėstytojas irgi yra mokslininkas ir supranta, kad mokslo tiesa yra pirminė institucinės tiesos požiūriu. Lojalumas universitetui automatiškai reikštų ir galimai, potencialiai lojalų, vadinasi, tolerantišką požiūrį į mokslines klaidas ar net sąmoningus klaidinimus. Jeigu universitetas yra mano draugas (kaip Platonas), t. y. kaip kolektyvinis subjektas, kuriam aš, kaip mokslininkas, turiu būti draugiškas-lojalus, vadinasi, aš, iškilus būtinybei, negalėčiau mokslinės sklaidos terpėje (konferencijos, seminarai, žurnalai…) paneigti iš universiteto sklindančių akivaizdžiai, nesvarbu, sąmoningai ar nesąmoningai klaidingų ar klaidinančių (neva) mokslinių išvadų, rezultatų ir panašiai, nes antraip aš tapčiau nelojaliu, nedraugišku universitetui. Tokiu būdu, saugodamas draugiškumą-lojalumą universitetui kaip institucijai, aš užbėgčiau už akių, o galbūt net kenkčiau mokslo pažangai ir natūraliam jo vystymuisi, o (galimai) per tai – visos visuomenės gerovės, pažangos ir t. t. augimui.

Kitaip tariant, klausimas: ar tu, dėstytojau*, esi lojalus universitetui?, automatiškai iškelia neetišką potencialią galimybę, o gal net ir potencialią švelnią prievartą, susiklosčius atitinkamoms situacijoms, būti nelojaliam mokslo tiesai. To, manyčiau, pakanka, kad palankios kalbos apie dėstytojų lojalumą universitetui** būtų sutinkamos bent jau itin rezervuotai.

______________________________________

* Čia, žinoma, kalbu apie aukštųjų mokyklų dėstytojus mokslininkus ir apie tuos, kurie įsipareigoję mokslo tiesai, nors mokslo ir „nedaro“, o ne apie dėstytojus-propagandistus, dėstytojus-publicistus ar šiaip įvairius akademinius praeivius.

** Yra išimčių, kai lojalumas akademinei institucijai tiesiog privalomas, bet tos išimtys paprastai būna susijusios ne su institucinėmis universitetų ambicijomis kaip tokiomis, bet su konkrečiais sudėtingais tyrimais, dėl itin svarbių saugumo ir panašių priežasčių reikalaujančiais slaptumo.

2013-05-23