Šis mano tekstas buvo publikuotas
„Šiaurės Atėnuose“ (2000-02-19), bet kad lieka savaip aktualus, tai po dvylikos
metų perkeliu dar ir čia:
Bernelis
su piršliu atvažiuoja iš kaimo A į kaimą B gražiu vežimaičiu. Kol jiedu pas
mergelę vakaroja, piršliaujasi ir burkuoja, pasipiktinę B kaimo vaikiai pagal
jiems vieniems težinomą technologiją užkelia gražųjį vežimaitį ant klėtės
stogo. Išeina jau gerokai įšilę piršliautojai iš trobos – žvilgt šen, žvilgt
ten, o nosį į viršų pakelti sugalvoja ne taip jau greitai. Kaimas B juokiasi,
jis patenkintas, užganėdintas.
Vaikiukas iš kaimo B ateina
pusbernauti į kaimą A. Artimiausią sekmadienį šeimininkas siunčia naująjį
pusbernį pas savo kaimyną, gyvenantį už gero kilometro, ulėdros (ar panašaus semantinio nulio) parnešti. Kaimynas vaikiukui
nematant prikemša pusmaišį šiaudų, įritina jan girnapusę, gerai užriša,
užverčia maišą su tokiu „solidžiu“ turiniu vaikiukui ant pečių ir šypsosi pro
ūsą. Vaikiukas, sau ir kitiems įrodinėdamas savo ulėdrišką išmanymą ir vyrišką jėgą, stena, prakaituoja visą
kilometrą. Kaimas A juokiasi, jis patenkintas, užganėdintas.
„Bet mėgstamiausias jo
pokštas būdavo sukeisti ūkininkų šunis, kito kiemo šunį pririšti prie svetimo
tvarto <…>. Tai nakčia atrišdavo nuo vieno ūkininko tvarto šunį ir prie
kito pririšdavo. O šuniui kas rūpi, ar čia svetimas, ar savas tvartas, jei tik
prie jo pririštas, tai ir saugoja. Paryčio prieblandoje eina mieguistas
šeimininkas į tvartą – šuva neleidžia, o kartais ir už šlaunies įsikabina. Koks
čia velnias, ar ne į savo tvartus pataikė, ar šuva pasiuto? Prasitrina akis,
žiūri – šuva svetimas prie tvarto <…>. Ir ryto sambrėškoje keikdamiesi
ūkininkai ne arklius vedžiojasi po kaimą, bet šunis į savo kiemus“ (Kazio Borutos
Mediniai stebuklai). Kaimas pyksta,
jis įsiutintas, užgautas.
Galų gale – vienoje kaimo C
mokyklėlėje pripylė vaikiukas mokytojai į batus rašalo (aliejaus, uogienės
etc.). Jį, vargšą, svarstė pedagogų tarybos posėdyje. Kaimas C slapčia
šypsojosi, nes nemėgo jis tos mokytojos, sūtraukėle
vadinamos.
O jau visai visų galų
pačiame gale – vienoje prestižinėje kaimo W troboje pastatė žmogus batus ant
postamento ir pripylė juos druskos. Kaimui W buvo nė motais. Visgi atsirado
aikčiojančių, kalbančių ir rašančių maždaug tokius žodžius: „Dalyvauti kosmopolitiniame diskurse tampa
svarbiau negu klausytis nacionalinio imperatyvo ir tęsti tradiciją.“
Būt žinoję anie kaimų A, B
ir C gyventojai, kokiame diskurse jie
nedalyvauja ir kokio imperatyvo
klausosi, – amą išsyk būtų praradę, ir baigta…
2012-08-10
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą