„Vos įskaitai gamtos raidyno smulkmę – /
uolos paviršium bėgantį kursyvą.“ Taip naują eilėraščių publikaciją žurnalo
„Metai“ 10-tame numeryje pradeda Tomas Venclova. Ir šiame dvieilyje aš matau
raktą į visos jo kūrybos poetiką, kurią turbūt ne pirmas ir ne paskutinis pavadinsiu
filologine. Filologine dėl to, kad
savo poezijoje Venclova kone ištisai brėžia paralelę tarp pasaulio ir teksto,
tiksliau, pasaulį skaito kaip tekstą, mato jame teksto ženklus, žymenis, ritmus
ir rodo juos skaitytojui. Dažnai tekstą tiesiog „įrašo“ į kokį nors (kone)
konkretų peizažą: mitologinį tekstą, istorinį tekstą, kultūrinį tekstą etc. Arba
mato peizaže kultūristorinius kontūrus, formas:
Šiom samanom esi tiktai peizažas,
tiksliau, peizažo būsena. Šešėlis
praeina, tarsi štilis arba štormas,
ir sklaidos erdvėje. Kaip visos formos.
Ir dar – 10-tame „Metų“ numeryje tėra trys
Venclovos eilėraščiai, tiesa, ilgi. Bet tikro poeto kūrybos kiekviena eilinė,
kad ir nedidelė, publikacija yra neeilinė. Įsirėžianti.
2011 m. gruodžio 29 d.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą