Dėl ko Rolando Atkočiūno teatras yra ritualinis?

Dar lapkričio mėnesį vienos konferencijos metu kolegos iš Latvijos, iš Liepojos, padovanojo 2010 metais išėjusią Edytės Tišheizerės ir Zandos Borgos knygą „Režisūros kryptys ir asmenybės Liepojos teatre“ (“Režijas virzieni un personības Liepājas teātrī”). Knygą išleido Liepojos universiteto Kuržemės Humanitarinis institutas. Atrodytų, įdomus ir keistas darinys – Kuržemės Humanitarinis institutas, bet gal įdomus ir keistas tik mums ir pas mus. Mat Latvijos universitetai, aukštosios mokyklos – Liepojos, Rėzeknės, Daugpilio – pasižymi tuo, kad juose tiršta regioninių tyrimų ir studijų, kad juose egzistuoja atskiri struktūriniai tokių tyrimų ir studijų padaliniai.

Bet čia ne apie tai.

Čia apie tai, kad iš tos dovanotosios knygos sužinojau, jog Liepojos teatro meno vadovo (mākslinieciskā vadītāja) pareigas nuo 2005 m. sausio užima režisierius Rolandas Atkočiūnas. Knyga nėra didelė – tik 106 puslapių, bet joje iš keliolikos skyrių net du yra skirti Atkočiūno režisūrai: „Ritualinis Rolando Atkočiūno teatras“ (“Rolanda Atkočūna rituāla teātris”, 88–91 psl.) ir „Rolando Atkočiūno režisūra postdraminio teatro kontekste“ (“Rolanda Atkočūna režija postdramatiskā teātra kontekstā”, 92–101 psl.). Abu skyrius parašė Edytė Tišheizerė (Edīte Tišheizere). Atkočiūno spektakliai vertinami kaip įdomūs, turintys įdomių, netikėtų režisūrinių, scenografinių ir kt. sprendimų užtaisą, bet kai kurie – ir kaip pakankamai kontraversiški.

Jums įdomu (ir man buvo įdomu), kas yra tas ritualinis Atkočiūno teatras, kodėl jis ritualinis? Pacituosiu sakinį, kuris tai užsimoja paaiškinti, bet kažin ar pagrindžia: „Pagrindinius latvių ir lietuvių teatro skirtumus, apie kuriuos savo interviu kalba ir R. Atkočiūnas, labai schematiškai galima palyginti ir paaiškinti skirtingu religijos ir kultūros suvokimu: lietuvių teatras, kurio pamatuose yra katalikybės tradicijos, yra veiklos, ritualo (darbības, rituāla) menas, tuo tarpu latvių teatrui būdingas iš liuteranizmo šaknų išaugęs žodžio pirmumas“ (89–90 psl.). Va toks aiškinimas, kuris manęs šiuo konkrečiu atveju nelabai įtikina. Nors gal turėtų įtikinti?..

Šiaip ar taip, bet yra labai smagu, kad 106 puslapių latviškoje knygoje net 14 puslapių skirta tautiečiui.

P. S. „Knyga parengta ir išleista gavus Valstybinio Kultūros kapitalo fondo ir Valstybinės tyrimų programos ‚Nacionalinis identitetas (kalba, Latvijos istorija, kultūra ir žmogaus saugumas)‘ paramą.“

2011 m. gruodžio 26 d.