Kas „supasi, supasi“: lapai ar vėliavos?

Balys Sruoga (1896–1947), kurio 120-metis bus vasario 2 d., literatūros almanache „Pirmasai baras“ 1915 metais publikavo, o rinkinyje „Saulė ir smiltys“ 1920 metais perpublikavo šį dabar visuotinai žinomą keturposmį eilėraštį:

Supasi, supasi lapai nubudinti,

Šnarasi, šnekasi vėjo pajudinti, –

Skleisdami gaudesį alpstantį, liūdintį,

Supasi, supasi lapai nubudinti.

Plaukia gegužio sapnai netikėtieji,

Gal tik raudoj kai kuomet palytėtieji,

O išgodotieji, o numylėtieji,

Slenka gegužio sapnai netikėtieji...

Naujo gyvenimo gandą atnešdami,

Žemę ir dangų, ir dulkes atmesdami,

Naujus takus per bedugnes atrasdami,

Naujo gyvenimo gandą atnešdami...

Rimk, besiplečianti sielvarta gūdinti!

Tau paslapčių amžinų nesujudinti!

Vėjo bučiuojami, vėjo pagundyti

Supasi, supasi lapai nubudinti...

Juozas Sabaliauskas (1930–2012), kurio 85-metis bus rytoj, laikraštyje „Raudonoji vėliava“ 1977 metais publikavo šį ir dabar niekam nežinomą eilėraštį „Saulės sargyboje“:

Supasi, supasi vėliavos mūsų,

Degusios, bet nesudegusios mūšiuos.

Prie Stalingrado skeveldrų varpytos,

Elbės pakrantėj krauju apšlakstytos,

Žuvusių brolių kapams nusilenkusios

Ir su gyvaisiais vėl priekyje žengusios,

Išneštos iš apsupimų, nelaisvės, –

Supasi vėliavos, supas ir plaikstos…

Jų – tartum tūkstančių saulių žėrėjime,

Jų – tartum bręstančių varpų šnarėjime

Aš ir matau, ir girdžiu, kaip ateina

Žemėn pavasaris, nešdamas dainą…

Supkitės, vėliavos, mūšiuose degusios,

Tartum kareiviai kliudytos atakose.

Supkitės, vėliavos, žygiuose blukusios,

Bet nenublankusios, bet nesuklupusios.

Švieskit, raudonosios, rankų galybėje, –

Amžiais šlamėkite saulės sargyboje.

Lieku suklusęs: tai kas gi „supasi, supasi“: lapai ar vėliavos?

2015-12-13