Visareginti akis, arba Orvidų sodyba

Visiškai sutinku su Jono Meko nuomone, kad Lietuva turėjo Čiurlionį, Mačiūną, o po to – Orvidą. Viliaus Orvido, kuriam šiemet vasarą būtų suėję šešiasdešimt, sodyba yra pritrenkiantis ne tik meno kūrinys. Atitinkami vietos ir sostinietiškieji oficialieji kultūros oficialžmogiai, paveldosaugovai, kultūrskyrininkai ar panašūs …žmogiai, …saugovai, …skyrininkai ir dar nesvarbu, kas tokie, kas atsakingi ar bent galimai atsakingi už Orvido sodybos išsaugojimą, konservavimą ir panašiai, jei jie nieko nedarė ar nedaro, tai tegul žino, kad jie nieko nedarydami daro kultūrinį nusikaltimą. Vienareikšmiškai.

Nors Vilius Orvidas ir yra prieš kamerą sakęs maždaug taip: paliksiu visa tai savaiminiam formavimuisi, Dievo valiai. Tai lyg taip dabar ir lieka. Bet ar turi taip likti? Ar taip iš viso kas liks? Kas? Iki kada?

Vien ko jau vertas Viliaus siekis – nekalbant apie visa kita – sodybą paversti Visareginčios trikampio formos akies kontūru. Kažkokie kasdieniu dabarties mūsų protu nesuvokiami kosminiai-tikybiniai užmojai! Kažkoks absoliutus pamaldumas tėviškės erdve ir jos perdarymu į sakralią erdvę: lyg erdvę sakralybės nusileidimui žemėn ir žemiškumo kilimui dangopi.

P. S. Tolimesni visareginčios akies-Orvidų sodybos vaizdiniai čia yra įdėti iš Vytauto V. Landsbergio filmo apie Vilių Orvidą.













video

2012 m. vasario 22 d.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą