Visiškai
sutinku su Jono Meko nuomone, kad Lietuva turėjo Čiurlionį, Mačiūną, o po to –
Orvidą. Viliaus Orvido, kuriam šiemet vasarą būtų suėję šešiasdešimt, sodyba
yra pritrenkiantis ne tik meno kūrinys. Atitinkami vietos ir sostinietiškieji
oficialieji kultūros oficialžmogiai, paveldosaugovai, kultūrskyrininkai ar
panašūs …žmogiai, …saugovai, …skyrininkai ir dar nesvarbu, kas tokie, kas
atsakingi ar bent galimai atsakingi už Orvido sodybos išsaugojimą, konservavimą
ir panašiai, jei jie nieko nedarė ar nedaro, tai tegul žino, kad jie nieko
nedarydami daro kultūrinį nusikaltimą. Vienareikšmiškai.
Nors
Vilius Orvidas ir yra prieš kamerą sakęs maždaug taip: paliksiu visa tai
savaiminiam formavimuisi, Dievo valiai. Tai lyg taip dabar ir lieka. Bet ar
turi taip likti? Ar taip iš viso kas liks? Kas? Iki kada?
Vien
ko jau vertas Viliaus siekis – nekalbant apie visa kita – sodybą paversti
Visareginčios trikampio formos akies kontūru. Kažkokie kasdieniu dabarties mūsų
protu nesuvokiami kosminiai-tikybiniai užmojai! Kažkoks absoliutus pamaldumas
tėviškės erdve ir jos perdarymu į sakralią erdvę: lyg erdvę sakralybės
nusileidimui žemėn ir žemiškumo kilimui dangopi.
P. S.
Tolimesni visareginčios akies-Orvidų sodybos vaizdiniai čia yra įdėti iš
Vytauto V. Landsbergio filmo apie Vilių Orvidą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą