2012 metai per minutę kitą

Su artėjančiais Naujais 2013-tais!

Ta proga – stulbinamas metų bėgsmo greitis.

2012 metai su „Nokia“ pro mano pusrūsinio darbo kambariūkščio langą:
video


2012 metai su „Nokia“ pro mūsų namų virtuvės langą:

video

2012-12-19


„Dievų miškas“ ir poveikis viešbučių darbo veiksmingumui

Literatūrologinio pobūdžio filologiniame kursiniame darbe, kurio objektas yra Balio Sruogos kūrinys „Dievų miškas“, rimtu veidu yra cituojamas štai toks veikalas „Vertybių, kaip organizacijos kultūros elemento, poveikis viešbučių darbo veiksmingumui“.

Aš iki šiol maniau, kad to savo darbiniame gyvenime, t.y. iki pensijos, nesulauksiu, bet dabar jau matau, kad sulauksiu dar ir ne to.


Tik Sruogos ir visos /lietuvių/ literatūros gaila.



2012-12-01

Vasaros prisiminimas, arba Šiaulių kavinės-knygyno-antikvariato-dailės galerijos „Sielai“ reklama (neužsakyta)

Šilta vasaros pabaigos diena. Akligatviu užsibaigianti pakankamai tyli gatvė miesto centre. Praviros durys su prie jų ant pakylos išdėliotomis senomis knygomis – tiesiog ant šaligatvio. Viduje pirmame aukšte daug parduodamų senų ir kažkiek naujų knygų. Taip pat vinilinių plokštelių. Rami jų muzika. Jaukūs staleliai. Kava ar arbata – pagal skonį ir nuotaiką. Prie pat stalelio lentyna. Ištiestos rankos atstumu ar gal dar arčiau poezijos knygos. Iš XXI amžiaus, bet ir iš senovės – kad ir va Eduardo Mieželaičio „Tėviškės vėjas“, atspaustas Valstybinės grožinės literatūros leidyklos 1946 metais su 66 puslapyje atsiverčiančiu „Lietaus“ posmeliu:

Atsikelsiu anksti ir išeisiu
Tyloje į miglotus laukus.
Obelies raudonuojančiais vaisiais
Dar sruvena smulkutis lietus.

2012-10-08

Nuobiros

Tėvas grįžo iš kaimo, iš brolio. Parvežė septynis maišus bulvių. Penkis jų išpylėm šaltojoje po laiptais. Jei dabar, sėdėdamas savo pusrūsiniame darbo kambaryje, atidarau duris iš katilinės į laukujį koridorėlį, aštriai užkvimpa bulvėmis. Tai kvapas, kurį galiu pavadinti tikru ir kuris plevena štai virš Janio Rainio „Kopoti raksti“ 24-to tomo su jo dienoraščiais.

***

Dukra studentė: vakar viena močiutė cepelinus virė, šiandien kita – vai-tai grįšiu po savaitgalio į Vilnių, į savo vu‘išką Istorijos fakultetą visa išsiplėtojusi. (Bet šiandieninių cepelinų net keturis vis dėlto dar išsitransportavo traukiniu į sostinę.)

***

Sūnus ketvirtokas, kai šią pavakarę taisiau jam jo skriestuvą ir iš pirmo sykio nepataikiau to padaryti: „kai manęs neklausai, tai taip ir būna.“

***

Kai keliauji, stebi. Ankstų šių metų rugsėjo 19-tosios rytą keliavau iš Šiaulių į Vilnių. Kai autobusas sustojo Panevėžio stotyje, pažvelgęs pro langą pamačiau PAZ‘iką – ir laikas lyg atsisuko dešimtmečius atgalios.


(Panevėžietis Silvestras Gaižiūnas sako, kad čia ne Panevėžio, o Biržų autobusų parko PAZ‘ikas.)

2012-09-23

Pirmojo sakinio apakintas


Aš apakęs nuo pirmojo sakinio! Dabar bandau adekvatizuotis, visa savo egzistencine kažin-ar-besamybe mėgindamas likusiu įtemptu mąstymu suvokti, kas yra „aktyvi literatūrinė veikla“? Ir kas, po galais, šiuo atveju yra esamasis laikas žodyje „vyksta“, t.y. ar tas esamasis laikas sutampa su mano esamuoju laiku, ar aš jau visai gyvenu paralelybėje?.. Atvirai prisipažinsiu: kol kas jaučiuosi klaikiai pasimetęs, nes nebeadekvatus referencijoms tarp kai kurių verbalinių ženklų ir jų denotatų. Bent jau tol, kol Šiauliuose vyksta aktyvi literatūrinė veikla.

2012-09-21

Vaizdo kūrimo būdai literatūros tekste

Jau kelinti metai dėstau literatūros antropologiją antropologinės pakraipos studijų programos III kurso studentams. Tokio atsakymo į seminarinio atsiskaitymo klausimą dar nebuvau gavęs per visą savo pedagoginio darbo aukštojoje mokykloje laiką, t. y. per 24 metus nuo sąjūdinių 1988-ųjų. Klausimas (tema) skambėjo taip „Vaizdo kūrimo būdai literatūros tekste“, o raštišką vieno studento atsakymą gavau tokį (kalba netaisyta), kokį čia žemiau pateikiu. Tai tiesiog nepakartojama steponavičinės aukštojo mokslo reformos iliustracija! Taigi – Jūsų dėmesiui apie tai, kokie yra, kuo pasižymi ir pan. vaizdo kūrimo būdai literatūros tekste:

Literatūros tekstuose kaip ir poezijose, eilėraščiuose, kalbėjime reikalinga kūribinga vaizduotė, kurios pagalba yra pasineriama į prisiminimus, fantazijas ir kūrybą, kad gautusi literatūrinis vaizdavimas, tekste. Kaip ir kalbantis, šnekantis, kuriasi savaime iš pasamonės, kurios pagalba yra pradedamas kurti tekstas. Kuriant literatūros tekstą reikia tiksliai žinoti apie ką yra kuriama. Visas vaizdas kuriasi sakiniuose, kurios mes apmąstome ir perteikiame tai, dar kartą apgalvodami, tame tekste, savais žodžiais. Literatūros tekstą galima kurti, netgi skambant kažkokiai tai melodijai, nes tai gali duoti savitą kontekstą, kuriamam kūriniui ar tekstui, kažką stebint, būnant gamtoje, stebint visokius neįprastus reiškinius, galima kurti literatūrą. Viskas pereina iš mūsų pasąmonės ką mes atsimename, ir kaip gautus atsiminimus ir vaizdus ar garsus, mes perteikiame literatūriniame tekste. Tekste negalima būti nukrypstama nuo tam tikros temos, jei atsiranda priešingi kūriniui veiksmai tada jau nebegali gautis nuoseklus literatūrinis darbas.

2012-09-15

„Negerai gyvenu. <…> Abejingai“

Suprasdamas visą šio Juozo Macevičiaus bevardžio eilėraščio poetinę banalybę ir semantinę trivialybę, bet svarbiausia (!) aktualybę, nesusilaikau jo – tokio netrumpo – nepacitavęs:

Negerai gyvenu.
Gal artėja senatvė,
Kad jau neskaičiuoju dienų.
Abejingai šliaužioju gatvėm.
Abejingai žvalgausi aplinkui.
Negerai gyvenu.
Abejingai.

Negerai gyvenu.
Kad bent būtų iš tikro
Liūdna ir ilgu.
Piktnaudžiauju vynu.
Myliu svetimas moteris,
O vis tiek katastrofiškai pilka.
Negerai gyvenu.

Negerai gyvenu.
Per gyvenimą
Tarsi per sendaikčių rinką
Abejingai einu.
Ir matau – viskas tragiškai pinga.
Negerai gyvenu.
Abejingai.

Negerai gyvenu.
Maluosi tarp niekšų
Ir vengiu bičiulių senų.
Nuleidžiu akis,
Jei mane jie netyčia sutinka.
Negerai gyvenu.
Pavojingai.

2012-09-12

Ričardo smėlis

Poetas, fotografas, visokių keistenybių rinkėjas ir kaupėjas Ričardas Šileika mėgsta ne tik smagius ir originalius atvirlaiškius siuntinėti. Mėgsta jis ir iš įvairiausių pasaulio kampelių jam suvežtą-suneštą smėlį ir kitą žemės birumą fasuoti, į maišelius supylinėti ir esant progai ar be progos dovanoti. Štai keli man jo padovanotieji maišeliai. Labiausiai džiaugiuosi tuo – su Eyjafjallajökull‘o ugnikalnio pelenais.


2012-09-12

Du eilėraščiai – du literatūros mokslai

Kartais atsitinka taip, kad visai netyčia aptinki tokius kūrinius, kuriuos gali pavadinti „raktiniais“ kokio nors literatūros mokslo kūriniais, nes jie įtaiko į pačią to mokslo šerdį, itin adekvačiai išreiškia jo esmę. Štai du tokie aptikimai: vienas estų poeto, kitas latvių poeto.

Literatūros topografijos, literatūros geografijos mokslas, vadinamasis kultūrinio-literatūrinio žemėlapio braižymas (angl. mapping, vok. kartierung) per estų poeto Ivaro Ivasko eilėraštį „Rašyti eiles – tai braižyti žemėlapius…“:

Ivaras Ivaskas

Rašyti eiles – tai braižyti žemėlapius
nubrėžt dar vieną žemėlapį ant balto lapo
nauji kontinentai veržias iš užmaršties gelmių
bangos griausdamos krinta nuo akmenuotų keterų
kalno viršūnė rodo į begalybę arba
banguojančioj mėlynėj gimsta salos taškelis
šviesiai žalia dėmė kur ėdrinėja avys
arba upių žybčiojimai paverčia žemę
į daugiabriaunį kristalą kur pasaulio
dega saulėlydis arba tatai žemėlapis
kur keliaujantis pirštas randa vien dykumos smėlį
ar snieguotas lygumas kur kraujas sustingsta
smegenys sustoja bet po tavo ranka jau naujas lapas.

(Iš anglų ir vokiečių kalbų vertė Henrikas Radauskas. Iš knygos: Astrīde Ivaska, Ivar Ivask, Skraidantis ežeras. Poezija ir eseistika, Vilnius: Pasviręs pasaulis, 2007, p. 99.)


Literatūros antropologijos mokslas – literatūrinių vaizdų ir vaizduotės studijos per latvių poeto Rainio eilėraštį „ juodų rašto eilučių…“:

Rainis

Aiz melnam rakstu rindiņām
juodų rašto eilučių
Viz baltas un laimīgas ainas
Mirguliuoja šviesūs, harmoningi vaizdai –
No melnām rakstu rindiņām
juodų rašto eilučių
Plūst tēli un ceļas, un mainās.
Veržiasi paveikslai: kyla, kinta.

Tur sīkā ikdienas vārdiņā
Čia menkame kasdienybės žodely
Gul noslēpumi bez miņas –
Glūdi neįmenamos paslaptys –
Ik sīkā ikdienas vārdiņā
Kiekviename menkame kasdienybės žodely
Aug ilgas un sāpes bez ziņas.
Bręsta nežinioj ilgesys ir skausmai.

Cel melno miglu plīvuri,
Praskleisk juodą miglos šydą,
Nāc skatīt, kur mēs mītam, –
Pažiūrėk, kur mes gyvenam, –
Cel melno miglu plīvuri,
Praskleisk juodą miglos šydą,
Un iesim caur naktīm līdz rītam.
Ir eisim kiaurai naktį į rytą.

(Pažodinis-filologinis mano vertimas; visai nepavykęs, bet koks jau yra, toks. Iš: Jānis Rainis, Kopoti raksti 30 sējumos. 2. sējums. Dzeja, Rīga: Zinātne, 1977, p. 204.)

2012-09-08

Priekaktis

1985 metų „Kalbos praktikos patarimuose“ svetimžodį „kazirkas“ siūloma keisti tokiais lietuviškais žodžiais: „(kepurės) snapelis“, „kaušelis“, „priekaktis“.

Kai aš tai garsiai perskaičiau, dukra ir sako: „Taip ir įsivaizduoju einančius priekvailį ir priekvaišį su priekakčiais.“

Beje, dabar daug tokių LT gatvėmis ir keleliais vaikšto.

2012-08-30

Atgal prie patefono

Ne per seniausiai po daug metų naujam išbandymui pasiėmiau savo seną tarybinį juostinį fotoaparatą „Zenit-E“. Visą vasarą juo fotografuoju pasimėgaudamas, bet iš 36 juostos kadrų dar teišnaudojau kokius dvidešimt kelis, atrodo, 23. Žiūrėsiu, kas išeis, t. y. rezultato dar nematau, bet patinka pats procesas.

Prieš kelias dienas nusipirkom, aišku, nebenaujus: „Sony“ patefoną, „Yamaha“ stiprintuvą ir „Sansui“ kolonėles. Partempiau iš pusrūsio per 200 vinilinių plokštelių, kurios jau kokie aštuoneri metai ten buvo sukištos į spintą. Dabar visa šeimyna klausomės – atsiklausyti negalim. Garso kokybės ir jo tikrumo daug daugiau nei visuose sykiu paimtuose mūsų turimuose skaitmeniniuose aparatuose. Ar gal čia taip tik dėl nostalgijos atrodo… Bet malonumas didelis. Ir klasika, ir džiazas, ir senas geras rokas… (visa vinilė daugiausia iš „Melodijos“ firmos) tiesiog puikiausiai skamba.

Sūnus, būdamas metukų ir kažkiek, nulaužė turėto senojo patefono „Vega-109“ adatą. Tada jos naujos pakeitimui neieškojau, o kai pradėjau prieš dvejus metus ieškoti, visur man atsakydavo, kad tai bergždžias reikalas. Tada sugalvojom plokštelių kolekciją priversti skambėti kitu būdu: nauju-nebenauju patefonu. Lyg ir pasiteisina (nežinau tik, ar pasiteisina šio žodžio sangrąžinės formos vartojimas tąja reikšme).

2012-08-26

Jono Vytauto Nistelio devyniasdešimtmetis

Šiandien poligloto, vertėjo, poeto, architekto Jono Vytauto Nistelio (1922–1986) devyniasdešimtmetis. Jis buvo iš tų eiliuojančių, kuris dar stalininėje ir vėliau švelnesnės valdžios sovietinėje Lietuvoje rašė „į stalčių“. Patriotines, religines ir kitokias eiles, kurių nepublikavo, o daugelio ir nebūtų galėjęs publikuoti. Eilės, suprantama, toli gražu ne pirmo ryškumo, bet šiuo atveju svarbiausia – pozicija ir principai. O pastarųjų Nistelis nestokojo. Kaip ir poetinės nuovokos.

Ta proga prieš trisdešimt metų (1982-ais) parašytas jo eilėraštis „R. M. Rilkei“:

Jau Rilkės soduose
Ruduo
Ir lapai krinta
Iš dangaus
Ežerai pilni
Prikritę jų
Krante kniūbsčios
Ilsis valtys
Mes vaikštom
Seno sodo takais
O lapai čeža
Mums po kojomis
Ar tu atsimeni
Šie lapai
Buvo pumpurai
Kaip mūsų meilė
Jau Rilkės soduose
Ruduo

Geltoni lapai mena
Pavasarį

2012-08-24

Profesorius Isaakas Borgas važiuoja kaire kelio puse

Daug kartų žiūrėjau vieną mėgstamiausių filmų – Ingmaro Bergmano 1957-tųjų „Žemuogių pievelę“: profesoriaus Isaako Borgo (vaid. Victoras Sjöströmas) kelionę iš Stokholmo į Lundą atsiimti garbės daktaro titulo, sykiu kelionę per visą ilgą savo gyvenimą, per savo ir kitų (žmonos, sūnaus, marčios, pakeleivių…) likimus. Borgas važiuoja senu ir dideliu lengvuoju automobiliu. Ir važiuoja… kaire kelio puse, nors vairas automobilyje irgi kairėje pusėje! Ir tik šiandien iš čia sužinojau, kad „[p]askutinieji Europoje dešiniąja puse važinėti pradėjo švedai. Pasikeitimą įtakojo ekonomika. Šalis gamino daug „Saab“ ir „Volvo“ automobilių, kuriuos parduodavo šalims, važinėjančioms dešiniąja kelio puse.“

Štai gražus profesoriaus Borgo ir jo bendrakeleivių kairės kelionės epizodėlis:

video

 2012-08-14

Latvių, estų ir lietuvių dramos postkolonializmo veidrodyje

Recenzuojama knyga: Benedikts Kalnačs, Baltijas postkoloniālā drāma. Modernitāte, koloniālisms un postkoloniālisms latviešu, igauņu un lietuviešu dramaturģijā, Sērija: Salīdzināmā literatūra (Baltijas literatūra), [Rīga:] Latvijas Universitātes Literatūras, folkloras un mākslas institūts, 2011.

Latvijos universiteto Literatūros, folkloro ir meno institutas prieš kelerius metus pradėjo leisti knygų seriją „Lyginamoji literatūra (Baltijos literatūra)“ (Salīdzināmā literatūra (Baltijas literatūra)). Pirmoji serijos knyga pasirodė 2008 metais. Tai buvo net 1108 puslapių apimties studija „Latviai, estai ir lietuviai: literatūriniai ir kultūros kontaktai“ (Latvieši, igauņi un lietuvieši: literārie un kultūras kontakti), parašyta latvių, lietuvių ir estų autorių kolektyvo, turinti papildomą daugiau kaip trijų šimtų puslapių bibliografinės rodyklės tomą. Studijos rengimą koordinavo jos sudarytojas ir vienas autorių Benediktas Kalnačas. Recenzuojamoji Kalnačo monografija Postkolonijinė Baltijos drama. Modernumas, kolonializmas ir postkolonializmas latvių, estų ir lietuvių dramaturgijoje yra jau ketvirtas serijos leidinys, kaip pratarmėje prisipažįsta pats autorius, išaugęs iš minėtai studijai „Latviai, estai ir lietuviai: literatūriniai ir kultūros kontaktai“ planuoto, bet nerealizuoto skyriaus (p. 7).

Kalnačas – Latvijoje žinomas dramaturgijos tyrinėtojas, išleidęs daug knygų apie latvių ir Vakarų Europos dramaturgiją. (Toliau skaityti čia; išspausdinta ir ©: Colloquia |Nr. 28, 2012, p. 204–209.|)

2012-08-11

Truputis sovietinių Šiaulių

Praėjusį trečiadienį, eidamas su reikalais, netyčia užtaikiau į sendaikčių turgų, vadinamąjį „blusyną“, kaip tik trečiadieniais veikiantį Šiauliuose Kaštonų alėjoje. Pasikalbėjau su vienu prekiaujančiu dėl patefono, nes turiu seną sulūžusia adata, kurios tokio modelio jau niekur nebegaunu pirkti, nors išbandžiau visokiausius variantus, ir turiu krūvą plokštelių, kurių būtų smagu paklausyti. O nusipirkau už penklitį Petro Bilevičiaus knygą „Šiauliai“ (Vilnius: Mintis, 1972), kurios – keista – niekur anksčiau nebuvau vartęs ar matęs, nors Šiaulių istorija pasidomiu, turiu ne vieną knygą apie Šiaulius, ne vieną Šiaulių albumą. Tai va – toji Bilevičiaus knyga informatyvi, su statistika nesusipykusi, bet labai ideologizuota, nors tada kitokios apie LSSR miestus turbūt ir neišeidavo. Šiaip ar taip įdomu paskaitinėti. Nuotraukos įdomios. Va viena iš 86 puslapio, pavadinta „Vilniaus ir Gegužės 1-osios gatvių kampe“:


Tas kampas dabar yra Vilniaus ir Vasario 16-osios gatvių ir šiandien atrodo taip:


Tos knygos kontekste kažkodėl, pats nežinau kodėl, prisiminiau Šiaulių literato Juozo Sabaliausko 1979 m. gegužės 19 d. tuometiniame miesto laikraštyje „Raudonoji vėliava“ išspausdintą trumputį eilėraštuką apie Šiaulius. Eilėraštukas parašytas irgi to meto dvasia:

Kadais čia pynės dulkinos gatvelės
Ir smego lūšnos su visais langais.
Dabar Šiauliai į saulę galvą kelia,
Dabar Šiauliai tarytum sodas žalias
Su liaudies darbo vaisiais nuostabiais.

Vis ruošiuosi rimčiau pasidomėti tokia kūryba, bet vis kažko pritrūkstu, labiausiai turbūt laiko.

2012-08-10

Instaliacija apie instaliacijas

Šis mano tekstas buvo publikuotas „Šiaurės Atėnuose“ (2000-02-19), bet kad lieka savaip aktualus, tai po dvylikos metų perkeliu dar ir čia:

Bernelis su piršliu atvažiuoja iš kaimo A į kaimą B gražiu vežimaičiu. Kol jiedu pas mergelę vakaroja, piršliaujasi ir burkuoja, pasipiktinę B kaimo vaikiai pagal jiems vieniems težinomą technologiją užkelia gražųjį vežimaitį ant klėtės stogo. Išeina jau gerokai įšilę piršliautojai iš trobos – žvilgt šen, žvilgt ten, o nosį į viršų pakelti sugalvoja ne taip jau greitai. Kaimas B juokiasi, jis patenkintas, užganėdintas.

Vaikiukas iš kaimo B ateina pusbernauti į kaimą A. Artimiausią sekmadienį šeimininkas siunčia naująjį pusbernį pas savo kaimyną, gyvenantį už gero kilometro, ulėdros (ar panašaus semantinio nulio) parnešti. Kaimynas vaikiukui nematant prikemša pusmaišį šiaudų, įritina jan girnapusę, gerai užriša, užverčia maišą su tokiu „solidžiu“ turiniu vaikiukui ant pečių ir šypsosi pro ūsą. Vaikiukas, sau ir kitiems įrodinėdamas savo ulėdrišką išmanymą ir vyrišką jėgą, stena, prakaituoja visą kilometrą. Kaimas A juokiasi, jis patenkintas, užganėdintas.

„Bet mėgstamiausias jo pokštas būdavo sukeisti ūkininkų šunis, kito kiemo šunį pririšti prie svetimo tvarto <…>. Tai nakčia atrišdavo nuo vieno ūkininko tvarto šunį ir prie kito pririšdavo. O šuniui kas rūpi, ar čia svetimas, ar savas tvartas, jei tik prie jo pririštas, tai ir saugoja. Paryčio prieblandoje eina mieguistas šeimininkas į tvartą – šuva neleidžia, o kartais ir už šlaunies įsikabina. Koks čia velnias, ar ne į savo tvartus pataikė, ar šuva pasiuto? Prasitrina akis, žiūri – šuva svetimas prie tvarto <…>. Ir ryto sambrėškoje keikdamiesi ūkininkai ne arklius vedžiojasi po kaimą, bet šunis į savo kiemus“ (Kazio Borutos Mediniai stebuklai). Kaimas pyksta, jis įsiutintas, užgautas.

Galų gale – vienoje kaimo C mokyklėlėje pripylė vaikiukas mokytojai į batus rašalo (aliejaus, uogienės etc.). Jį, vargšą, svarstė pedagogų tarybos posėdyje. Kaimas C slapčia šypsojosi, nes nemėgo jis tos mokytojos, sūtraukėle vadinamos.

O jau visai visų galų pačiame gale – vienoje prestižinėje kaimo W troboje pastatė žmogus batus ant postamento ir pripylė juos druskos. Kaimui W buvo nė motais. Visgi atsirado aikčiojančių, kalbančių ir rašančių maždaug tokius žodžius: „Dalyvauti kosmopolitiniame diskurse tampa svarbiau negu klausytis nacionalinio imperatyvo ir tęsti tradiciją.“

Būt žinoję anie kaimų A, B ir C gyventojai, kokiame diskurse jie nedalyvauja ir kokio imperatyvo klausosi, – amą išsyk būtų praradę, ir baigta…

2012-08-10

Įsivaizduojamas šimtaspenkiasdešimtmečių dialogas

Įdomu, apie ką literatūriniame dialoge susitikę galėtų pasikalbėti lietuvis ir latvis rašytojai klasikai šimtaspenkiasdešimtmečiai: Maironis, gimęs 1862 m. lapkričio 2 dieną, ir už dviejų mėnesių pasaulį išvydęs Rudolfas Blaumanis (g. 1863 m. sausio 1 d.)? Tiksliau, kaip į garsiausią, visur cituojamą latvių klasiko frazę reaguotų lietuvis klasikas? O Blaumanio frazė tokia:

Nesvarbu, ką tu aprašai: rožę ar mėšlo krūvą, svarbu, kaip tu tai darai.

Manau, kad Maironis tiesiog nuoširdžiai nesuprastų Blaumanio ir literatūrinis vienmečių šimtaspenkiasdešimtmečių dialogas paprasčiausiai neįvyktų.

O gal klystu?

2012-08-02

Nerimtadarbiški latvinėjimai (tęsinys): Rygoje 1935 metais

Kriminalistika:

1934 m. Rygoje įvyko 238 savižudybės, 1935 m. – tik 199. Įvyko 123 autokatastrofos ir susidūrimai – 25% mažiau nei 1934 m. […] 1935 m. rastas 31 kūnas, nuskendo 38 asmenys. Vykdydami tarnybines pareigas, buvo sužeisti 3 policininkai. 1934 m. įregistruoti 324 gaisrai, 1935 m. – 293. Gaisrų padaryti nuostoliai sumažėjo 50% […] 1934 m. įvykdyta 15 žmogžudysčių (visos išaiškintos), 30 plėšimų (išaiškinti 22), 658 stambesnės vagystės (išaiškintos 519), 3536 smulkios vagystės (išaiškintos 1632). 1935 m. įvykdyta 13 žmogžudysčių (išaiškinta 12), 28 plėšimai (išaiškinti 21), 528 stambesnės vagystės (išaiškintos 444), 3307 smulkios vagystės (išaiškintos 1650). (p. 37).

Pastatai, namai, butai:
[1935 m.] Rygoje iš viso buvo 32514 pastatai. Iš jų 17684 gyvenami namai, 384 įstaigų ofisai, o 1448 netinkami gyventi namai. 67% pastatų mediniai, tiktai 26% mūriniai; daugiau nei pusė gyvenamųjų namų vienaukščiai. Tik 664 (3,7%) gyvenamuosiuose namuose buvo centrinis šildymas. Iš viso Rygoje buvo 102106 butai, iš jų neapgyventi – 3770. 3,5% rygiečių gyveno rūsiuose ir mansardose įrengtuose butuose. (p. 38).

Maitinimas, gėrimai, poilsis:
1935 m. Rygoje buvo 21 pirmos rūšies restoranas ir 30 antros rūšies. Šnicelis kainavo 1,6 lato. „Ką geria Rygoje? Daugiausia alų. Per metus Latvijoje išgeriama apie 5 mln. litrų alaus (per šventes apie 150000 litrų). Didžioji dalis – Rygoje.“ „Dailės teatre buvo 768 vietos. Jį per metus aplankė 194000 žiūrovų. 1935 m. labiausiai lankomi spektakliai buvo A. Deglavo ‚Senasis pilies ponas‘ ir V. Lacio ‚Tolimas kelias‘.“ Kavinėse kavos puodelis kainavo apie 40 santimų. „1935 m. Rygoje buvo 35 kino teatrai su 14100 vietų. Per metus parodyti 276 pilnametražiai filmai, kuriuos pasižiūrėjo apie 6000000 žiūrovų. Mėgstamiausi meilės filmai su laiminga pabaiga.“ Tais metais „Rygoje veikė 5–6 šokių mokyklos, cirkas (per metus apie 100000 lankytojų), 2 karuselės, 5 tirai, 23 įvairios kitos pasilinksminimų vietos. (p. 41–42).




Iš: Ulmaņlaiki. Leģendas un fakti, sastādijis Viesturs Avots, Rīga: Jumava, 2010.



P. S. Knygos viršelio nuotraukoje juodai apsirengusi ponia (pirmoji iš kairės) – Lietuvos užsienio reikalų ministro žmona p. Lozoraitienė. Ši nuotrauka iš Latvijos nepriklausomybės dvidešimtmečio minėjimo 1938 m. lapkričio 18 d. Rygos pilies salėje.



2012-07-24

Vienuolika Ventspilio vasaros nuotaikų

1. Rojaus nuotaika:

2. Vienatvės nevienišaujant nuotaika:

3. Smėlio nuotaika:


4. Senamiesčio nuotaika:




5. Molo nuotaika:

6. Jūros nuotaika:


7. Smilgų ir kitų žolynų nuotaika:


8. Kapinių (deja) nuotaika:


9. Staldzenės pakrantės nuotaika:



10. Atostogų nuotaika:

11. Atsisveikinimo nuotaika:


2012-07-22