Įrodymas-2, kad „prie sovietų buvo geriau“

[Rokiškio Rabinovičiaus (Ričardo Savukyno) paprotintas [žr. jo komentarą] įrašą naikinu ir atsiprašau visų, kuriuos dėl savo nežinojimo juo suklaidinau].

Knygų (rašytojų) maždaug-dešimtukas

Facebook’as, kaip ir bet kuri kita internetinė ar betarpiška bendravimo erdvė, turi savo madas. Trunkančias ilgiau ar trumpiau, prasmingesnes ar šiaip – dėl pokšto, paprastutes ar sudėtingesnes. Pavyzdžiui, pastarosiomis savaitėmis Veidaknygėje populiaru ir madinga įkelti pririnktų grybų nuotrauką ar nuotraukas, įkelti vaizdelį, kaip apsipili kibiru šalto vandens (būtinai su nuoroda, kas kitas turi tavimi pasekti ir taip šlapiai pasielgti) arba įkelti savo ~10 asmeniškai pačių pačiausių knygų sąrašėlį irgi su panašia nuoroda, kam perduodama estafetė.

Dėl tokio sąrašėlio gavęs dviejų savo Veidaknygės draugų paraginimą, pagalvojau: ogi ne taip jau paprasta, tiksliau, labai nepaprasta jį sąžiningai iškloti. Pirmiausia pradeda kamuoti kriterijų klausimai, o paskui – jau ir visokie kitokie. Kaip varžybose be taisyklių, be laiko žymeklių, kai bet kokia kaina turi būti išaiškinti „nugalėtojai“.

Taisyklę nusistačiau vienatinę: knygos – tik vadinamosios grožinės ar netoli (gerąja prasme) to ir jokių kitų-kitokių.

1 [už pradžią]. Vytauto Misevičiaus (nustebau net pats!) „klajonių romanas“ Vaikelio Kukoriaus nutikimai (1976) apie klajojančius ir nuotykius patiriančius „kriaučių“ bei nepilno proto jo pameistrį Kukorių. Kodėl? Nes (čia galėtų būti pasakojama ilga istorija, bet įrašysiu vien tik reziumuojantį sakinį) pati pirma, nuo kurios pradėjau urmu skaityti knygas, t. y. žiulvernus, a.diumus, indėnus har’kas…, atrodo, 5 klasėje tamsią žiemą mažame Volungių kaimelyje prie Ventos, kai nelabai buvo iš ko skaitomąsias knygas rinktis.




2 [Už realaus erdvėlaikio „iškorijimą“ vaizduote]. Būsiu labai neoriginalus (priešingai nei šis pranešėjas ir daugelis į jį panašių, kuriems turiu, kaip pats manau, svarių kontrargumentų), bet – Michailo Bulgakovo Meistras ir Margarita. Ir: kas bebūtų sakoma, vis dėlto labiausiai iš Hoffmano yra atėjęs visas to romano meta-pamušalas, tad kaip „2.a.“ punktą drąsiai galėčiau čia pri(si)rašyti ir Ernstą Theodorą Amadėjų. Visą imtinai.

3 [Už gyvenimo (taip taip!) pamokas]. Hermano Hessės proza. Išskirtinas Stepių vilkas. Gal kiek ir klaidingas ar klaidinantis, bet tikras asmeninio studentmečio kompasas.

4 [Už gyvenimiškojo minimalizmo puoselėjimą]. Henrio Deivido Thoreau Voldenas, arba gyvenimas miške. Asmeninio studentmečio kompaso korekcija.

5 [Už sapno integraciją į kasdienybę, išplečiant realybės ribas]. Francas Kafka kaip visuma. Ypač Procesas, novelės.

6 [Žr. 2 punktą]. Jorge Luis’as Borges’as.

7 [Ir vėlei žr. 2 punktą]. Margerio Zarinio Netikras Faustas, arba Pataisyta ir papildyta patiekalų knyga (1973). Ir kita jo proza. Netikras Faustas… – pirmojo kursinio tolimais 1984/1985 m. m. „objektas“, nepaleidžiantis iki šiol. Jei plėtočiau to plėtojimo vertą latvišką liniją, „7.a ir b“ punktais įrašyčiau Rainį (pirmiausia Ugnį ir naktį) ir Aleksandrą Čaką (jo poeziją).






8 [Už itin reljefišką tarpasmeninės psichologijos pagavą ir išraišką]. Henriko Ibseno dramos; ypačiausiai Lėlių namai, Heda Gabler. Ir kaip tęsinys iš tų pačių geokultūrinių platumų: Augustas Strindbergas bei Ingmaras Bergmanas (pastarojo atveju šokinėjant nuo jo knygų prie filmų ir atgalios).

9 [Už poeziją Lietuvoje]. a.nykaniliūnas-t.venclova-s.geda/-su-a.žukausku/. Sakau gi: už (gerą) poeziją Lietuvoje. Ir gal dar h.radauskas, kurgi jį daugiau bedėti?..

10 [Už gerą literatūrą ir malonumą skaityti]. Daug dar kas, bet pavardijant: Th. Manno Daktaras Faustas, Užburtas kalnas ir F. Dostojevskio Broliai Karamazovai, St. Lemo Soliaris ir Strugackių Piknikas šalikelėje, B. Sruogos Dievų miškas ir A. Škėmos Balta drobulė, A. Camus ir S. Beckettas…

Ačiū, Godai Butkutei ir Pauliui V. Subačiui, paraginusiems tą sąrašėlį (su)rašyti, puikiai praleidžiant gerą valandą šio sekmadienio vakaro.

Įdomu būtų, ką iš skaityto vertina ir kaip „reitinguoja“ buvę mano studentai? Nevardinsiu, bet atsiliepkite, kas dar knyginių dešimtukų čia nepaviešinot.


2014-09-07

Šiaulių choras „Dagilėlis“ Kinijoje – pirmas!

Šiaulių berniukų ir jaunuolių choras „Dagilėlis“ Kinijoje, Pekine vykusiame chorų konkurse-festivalyje The 12th China International Chorus Festival, sukvietusiame šimtą keliasdešimt chorų iš viso pasaulio, savo kategorijoje laimėjo pirmąją vietą. Tai vienintelis valstybinio lygio tarptautinis chorų konkursas Kinijoje. 

Sveikinimai visiems „dagiliukams“, sveikinimai choro vadovui ir dirigentui Remigijui Adomaičiui, koncertmeisterei Daivai Šulcaitei, renginių organizatoriui Romui Bieliauskui! Ir ypatingi sveikinimai vienam iš choro diskantų – Benediktui Butkui! Šaunuolis, sūnau! Jūs visi ten šaunuoliai!

Linkim smagiai pasivaikščioti ant Didžiosios kinų sienos ir laukiam sėkmingai sugrįžtant į Lietuvą.

Ta proga – pagrindinės Kinijos televizijos pasauliui CCTV reportažo apie festivalio atidarymą fragmentas, kuriame pristatytas „Dagilėlis“, kaip sakoma reportaže, „angeliškais balsais“:

video


2014-08-03