Apie latvius ir „Dievų mišką“

Savireklamuoju straipsnį „Latviai Dievų miške. Dievų miškas Latvijoje“, kuriame yra atsakymai ir į tokius klausimus:

a) koks „Dievų miško“ sakinys „nesiverčia“ į latvių kalbą (ir į rusų, lenkų… kalbas) ir kodėl?

b) kaip į „Dievų miško“ latviškąjį vertimą reagavo Latvijoje gyvenę buvę Štuthofo koncentracijos stovyklos kaliniai?

c) kaip žemiau cituojamą „prišliaužimo“ situaciją 1969 metais aprašė pats „vienas latvelis, jaunas toksai bernužėlis“ Voldemaras Graubė (Voldemārs Graube)?

Prišliaužė prie manęs ir vienas latvelis, jaunas toksai bernužėlis, Stutthofe išsėdėjęs ištisus metus, temokėjęs kalbėti tiktai latviškai – ir tai labai negausiai. Jis dabar turėjo pleuritą, aukštą temperatūrą, eiti taip pat nebemokėjo. Nuo Bratkės akių jis buvo pasislėpęs po eglele – taip ir išliko gyvas.
(Balys Sruoga „Dievų miškas“)


2017-02-12

Apie švietimą ir mokslą bei jų permanentines reformas trumpai

Kai mokiausi mokykloje, klausiau paskaitų studijų ir doktorantūros metais, man visiškai nerūpėjo, kokiose klasėse ar auditorijose ir kokiuose jų suoluose sėdžiu. Nerūpėjo, kokios ten durys, lentos, inventoriai, koridoriai, kokia mokyklos, instituto, universiteto administracija, ūkiniai skyriai, kokia temperatūra klasėse ir auditorijose žiemą, kokia „materialinė bazė“ ir absoliučiai visi panašūs dalykai.

Svarbiausia (be savų klasiokų ir grupiokų) buvo – geri arba blogi mokytojai ir dėstytojai. Geri mokytojai ir dėstytojai buvo ir liko tuo, kas sudarė mokyklos, studijų ir doktorantūros esmę. Blogi – tuo, kas jai trukdė.

Ir viskas.

2017-02-12

Apie Rimanto Kmitos romaną „Pietinia kronikas“

Šiauliuose gimęs augęs Rimantas Kmita šnekamąja šiauliečių kalba parašė romaną (popromaną) apie Šiaulius Pietinia kronikas. Aš, suprantama, negalėjau neparašyti apie jį:



Antrajame straipsnyje yra atsakymai į klausimus:
Kas bendra tarp Rimanto Kmitos ir profesoriaus Alfredo Bumblausko?
Kas būtų, jeigu Šiaulių Pietiniam iškiltų paminklėlis bachūriukui, už nugaros palikusiam sulaužytą ‚bytą‘, o rankoje laikančiam eilėraščių tomelį?
Kodėl kai kuriai Šiaulių šviesuomenei nepatiks Kmitos kronikos?


Skaitykite romaną!


2016-12-24

Naujasis keturvėjininkas, dramaturgas Arvydas Lapukas: literatūrinės biografijos eskizas

[Straipsnis pusbroliui atminti]

Šios va­sa­ros pa­bai­go­je, rugp­jū­čio 22 d., Šiau­liuo­se mi­rė ra­šy­to­jas, dra­ma­tur­gas, kul­tū­ros žmo­gus Ar­vy­das La­pu­kas. Gi­męs 1958 m. sau­sio 6 d. Pas­rau­čiuo­se (Jo­na­vos raj.) nuo 1963 m. gy­ve­no Šiau­liuo­se: bai­gė 5-ąją vi­du­ri­nę mo­kyk­lą (dab. Didžd­va­rio gim­na­zi­ja), Šiau­lių K. Di­džiu­lio po­li­tech­ni­ku­me (dab. Šiau­lių vals­ty­bi­nė ko­le­gi­ja) įgi­jo sta­ty­bos in­ži­nie­riaus spe­cia­ly­bę. Dir­bo sta­ty­bi­nė­se įmo­nė­se Bir­žuo­se ir Šiau­liuo­se. Ei­lė­raš­čius, ap­sa­ky­mus, kul­tū­ri­nės pub­li­cis­ti­kos straips­nius pra­dė­jo skelb­ti XX a. de­vin­to­jo de­šimt­me­čio pra­džio­je. Pub­li­ka­vo­si re­gio­ni­nė­je ir res­pub­li­ki­nė­je spau­do­je.

1986–1991 m. nea­ki­vaiz­di­niu bū­du stu­di­ja­vo dra­ma­tur­gi­ją Mask­vos Mak­si­mo Gor­kio li­te­ra­tū­ros ins­ti­tu­te. Ap­si­gy­ve­nęs Kau­ne, 1989–1990 m. dir­bo Lie­tu­vos že­mėt­var­kos ir hid­ro­tech­ni­kos in­ži­nie­rių są­jun­gos žur­na­lo „Že­mėt­var­ka ir me­lio­ra­ci­ja“ (dab. „Že­mėt­var­ka ir hid­ro­tech­ni­ka") vy­riau­siuo­ju re­dak­to­riu­mi. Bu­vo vie­nas iš ak­ty­viau­sių Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­mų­jų ra­šy­to­jų są­jun­gos ini­cia­to­rių, įkū­rė­jų ir pir­ma­sis jos pir­mi­nin­kas (1990–1992). Be­ne dau­giau­siai pri­si­dė­jo, kad Kau­ne bū­tų at­gai­vin­tas se­nas, o tiks­liau, pra­dė­tas leis­ti nau­jas žur­na­las „Ke­tu­ri vė­jai“ (1990–1991): mo­de­lia­vo bū­si­mą jo struk­tū­rą, nu­ma­tė au­to­rius, bu­vo vy­riau­sia­sis žur­na­lo re­dak­to­rius, ja­me pub­li­ka­vo ne tik sa­vo me­ni­nę kū­ry­bą, bet ir – pseu­do­ni­mais pa­si­ra­šy­tus re­dak­ci­nius „ma­ni­fes­ti­nius“ teks­tus.

Po tra­giš­kų 1991 m. sau­sio įvy­kių Ar­vy­do ini­cia­ty­va pa­si­ro­dė šiai tra­ge­di­jai poe­ti­nė­mis, eseis­ti­nė­mis prie­mo­nė­mis pa­gerb­ti ir ap­mąs­ty­ti skir­tas „Kau­no in­te­li­gen­ti­jos pro­tes­to prieš oku­pa­ci­ją lei­di­nys“ „Sausis’91“, pub­li­kuo­tas bend­ro­mis tri­jų kau­niš­kių li­te­ra­tū­ri­nių žur­na­lų ("Ke­tu­ri vė­jai“, „Ne­mu­nas“, „San­ta­ra") pa­jė­go­mis ir re­da­guo­tas šių žur­na­lų re­dak­to­rių.

1996–1998 m. Ar­vy­das dir­bo Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos mėn­raš­čio „Ne­mu­nas“ re­dak­ci­jos ad­mi­nist­ra­to­riu­mi, ren­gė šiam lei­di­niui pub­li­ka­ci­jas teat­ro te­mo­mis. Vė­liau iki pat mir­ties dir­bo sta­ty­bų in­ži­nie­riaus kva­li­fi­ka­ci­jos rei­ka­lau­jan­čius dar­bus Šiau­liuo­se, Vil­niu­je ir ki­tur, pa­sku­ti­niu me­tu – sta­ty­bos in­ži­nie­riu­mi įmo­nė­je „Kel­mės van­duo“.

Svar­biau­sia ir gau­siau­sia Ar­vy­do kū­ry­bos da­lis yra dra­ma­tur­gi­ja. Pa­ra­šy­ta ke­lio­li­ka il­ges­nių ar trum­pes­nių dra­mi­nių kū­ri­nių, ku­rie pub­li­kuo­ti pe­rio­di­ko­je, ko­lek­ty­vi­nė­je rink­ti­nė­je „Nau­jos lie­tu­vių dramos’91“ (Vil­nius: Va­ga, 1992) ir vie­nin­te­lė­je au­to­ri­nė­je kny­go­je „Ma­nų me­dis“ (Kau­nas: „Ke­tu­rių vė­jų“ lei­dyk­la, 1991). Kai ku­rios dra­mos (ar jų užuo­maz­gos, frag­men­tai) li­ku­sios ma­šin­raš­čiuo­se, rank­raš­čiuo­se, elekt­ro­ni­nė­se laik­me­no­se.

[Toliau skaitykite „Šiaulių krašto“ kultūriniame priede „Atolankos“ 2016 m. lapkričio 25 d. numeryje.]












2016-11-26

Dėl Valstybės paskraidinimo

Esą nekorektiškas ar pan. buvęs žurnalisto Edmundo Jakilaičio pokalbis su naujuoju Seimo pirmininku prof. Viktoru Pranckiečiu.

Dabar įsivaizduokite, kad ne keleriems metams gavote nepatyrusį antrą žmogų Valstybėje, bet… nepatyrusį transatlantinio skrydžio pilotą. Na – tam transatlantiniam laineriui, kuriuo Jūs, Jūsų šeima ir visi Jūsų artimieji, kaimynai bei giminės bus skraidinami į Buenos Aires ar Santjagą. Priedo Jus visus raminant, kad nieko čia tokio neįprasto ir neordinaraus, nes tas pilotas jau tris sykius lėktuvėliu skraidino septynis keleivius iš Kauno (rajono) į Palangos oro uostą.

Tokiu atveju Jūs tam pilotui ir jį paskyrusiems tokį jakilaitį suorganizuotumėt, kad net rūktų. O čia – Valstybę paskraidinti – nieko tokio?!

Skrendam, ponai ir draugai, skrenda-aaa-am!..


2016-11-20

Latvijai 98

Ta proga Janis Elsbergas (Jānis Elsbergs) su jūros savipakankamybe:

Jūrai ir horizonts.
Jūrai ir dibens.
Zivtiņas ir.
Un debesis pāri.
Ko vairāk vajag?

Jūra turi horizontą.
Turi dugną.
Žuveles.
Ir dangų viršum.
Ko gi bereikia?


2016-11-17

Pakeliavimas po Lietuvą 2016-tų rugpjūty

1. Anykščių apylinkės. Greta tiedviejų Puntuko lakūnų yra garsusis gausiai lankomas medžių lajų takas.
Gal jis irgi išreiškia lietuviškąjį padangių ir aukščio troškulį?


* * *

2. Zarasai. Puikiai sutvarkytas miestelis su idealiai sutvarkytomis pakrantėmis. Traukia sugrįžti.


* * *

3. Mindūnai (tarp Labanoro ir Molėtų). Važiuodami iš Zarasų į Vilnių pakeliui norėjome išgerti kavos. Norėjome kuo greičiau, t. y. kuo arčiau Zarasų. Apsivylėme. Visas viltis sudėjome į Ignaliną. Deja, Ignalinoje, palikusioje sutvarkyto, švaraus, bet nykiai tarybiško rajcentro įspūdį, neradome normalios kavinės (gal blogai ieškojome), tad kavą gėrėme Mindūnuose. Aplinka graži, kava – šiaip sau.


* * *

4. Molėtai. Įdomus miestukas. Labiau apiręs negu sutvarkytas. Dėmesio verčiausias šis pastatas. Kaip supratau iš turistinės informacijos – tai toks tarpukario žydų prekybcentris, maždaug smetoninės Lietuvos miestelio „akropolis“.


* * *

5. Dubingiai.
Sustatykite Dubingiuose turistams akivaizdžiai matomus informacinius ženklus! Penkiomis kalbomis!


* * *

6. Ukmergė. Visą gyvenimą (pro) ją tik pravažiuodavau. Padarė įspūdį! Piliakalnis! O ypač – žydiškasis senamiestis: ir sutvarkytoji, ir nesutvarkytoji jo dalis!
Vienintelis matytas superbaisuoklis mieste – tiltas per Šventąją. Tikras paminklas sovietmetijai. Saugotinas kaip Žaliojo tilto skulptūros?..


* * *

7. Panevėžys. Veikiantis būrimo salonėlis su išrašytais „666“ ir išpieštu apverstu kryžiumi ant sienos visai greta buvusios Baltoskandijos akademijos. Akademijos nebereikia, būrimo – reikia? O gal būrimo visada reikia, kai ne(be)reikia akademijos?..


* * *


8. Panevėžys. Miško įspūdis centre prie Senvagės, miško įspūdis pagrindinėje miesto aikštėje. Išsipjaukite medžius!


* * *

9. Šiauliai. Pagrindinė gatvė, pėstiesiems skirta jos atkarpa, užsibaigia irgi miško įspūdžiu. Nonsensas. Miško įspūdis mieste neturi gožti miesto įspūdžio. Tai akivaizdžiai parodė ir ką tik baigta Dvaro gatvės rekonstrukcija, kai ji nušvito kaip miestas, susitvarkius su augalija.
ErdvĖs, daugiau erdvĖs tokiems „didmiesčiams“ kaip Panevėžys ir Šiauliai!


P. s. Vilniuje tos kelionės metu mane nustebino pirmą kartą pavaikščiotas (ačiū dukrai ir jos draugui, po jį pavedžiojusiems) Šiaurės miestelio daugiabučių kvartalas. Pasijutau it Vakarų Europos miesto moderniame naujamiestyje.

2016-11-13