Investicijos – į pastatus ar į kvalifikaciją?

2015 m. rugsėjo 9 d. Šiaulių krašte publikuotas interviu elementų turintis straipsnis „Pirmasis rektorius palieka universitetą ir važiuos į Portugaliją“. Pagrindinė straipsnio žinia ta, kad „Šiaulių universiteto Senato pirmininkas, profesorius Vincas Laurutis, buvęs pirmasis rektorius, apsisprendė baigti karjerą universitete“ ir žada išvažiuoti gyventi į Portugaliją.

Klausinėjamas apie situaciją Lietuvos aukštajame moksle, Šiaulių universitete, profesorius be kitų dalykų pasako štai tokį: „[k]ita vertus, „investicijos ne ten buvo sudėtos – į pastatus, bet ne į dėstytojų, mokslininkų kvalifikaciją“, todėl nebėra prestižo dirbti aukštojoje mokykloje“.

Dėl geresnio įsisąmoninimo pakartosiu tai, kas straipsnyje pateikta kabutėse, t. y. kaip tiesioginė prof. Vinco Lauručio kalbos citata: „investicijos ne ten buvo sudėtos – į pastatus, bet ne į dėstytojų, mokslininkų kvalifikaciją“.

O dabar iš atminties pamėginsiu rekonstruoti keliolikos metų senumo įvykius.

Vienu metu, gal maždaug nuo 1995 metų, kai Šiaulių aukštosios mokyklos rektoriumi dar dirbo profesorius Aloyzas Gudavičius, tas dėstytojas, kuris apgindavo daktaro disertaciją, jei neklystu, net metus laiko po gynimo gaudavo gana didelį kasmėnesinį priedą prie atlyginimo, o tas, kuris tapdavo habilituotu daktaru, – dar didesnį kasmėnesinį priedą. Ir panašiai.

1998 m. rektoriumi tapus prof. Vincui Lauručiui, minėtų priedų, t. y. skatinamųjų-premijinių investicijų į/už kvalifikaciją, neilgai trukus* buvo atsisakyta. Ir pradėtos – nagi spėkite kas? Ogi pradėtos investicijos į pastatus, į daug ir didelių pastatų: į buv. Inžinierių namus, į buv. „Nuklono“ gamyklą, į buv. moterų konsultacinę polikliniką ar kaip ji ten vadinosi.

Negana to, įsibėgėjęs rektorius prof. Vincas Laurutis vėliau visu rimtumu „užsuko“ mintį ir jau buvo „beužsukąs“ veiksmą, kad kažkur užmiestyje reikia statydinti visiškai naują vadinamąjį Šiaulių universiteto „universitetinį miestelį“ (miestelis, kaip žinoma, yra ne kas kita kaip pastatai, kaip investicijos į juos). Ši – „miestelio“ – mintis iš rektorato bokštų azartingai transliuota net tada, kai jau buvo aiškiau negu aišku, kad visas ŠU kiekybiškai trauksis iki visų galimų minimumų.

Kartoju sakinį iš straipsnio: „[k]ita vertus, „investicijos ne ten buvo sudėtos – į pastatus, bet ne į dėstytojų, mokslininkų kvalifikaciją“, todėl nebėra prestižo dirbti aukštojoje mokykloje“. Klausdamas: ir kas gi jas, tas investicijas, gerbiamieji, ne ten Šiaulių universitete sudėjo? Kas pastatais ir juos lydėjusiomis naujomis struktūromis išplėtė provincijos miesto universitetą iki to miesto nei statistiniam, nei moksliniam-intelektualiniam potencialui neadekvačių mastelių? Kas gi tas toliaregis investuotojas, kurio ne kvalifikacinių-kokybinių, bet būtent „pastatinių“-struktūrinių-kiekybinių investicijų plėtros košę iki dabar ŠU kabina niekaip neiškabindamas ne šaukštais, o samčiais ir kibirais?

Man lyg ir aišku – kas. O jums, mieli skaitytojai?

Bet tuo istorija nesibaigia. Ją pratęsiu ilga citata, nes pats iškalbingiau negalėčiau pasakyti:

Sausio 27 d. Šiaulių universiteto senato posėdžio darbotvarkėje buvo trys klausimai: […] ir dėl Šiaulių universiteto rektoriaus emerito vardo suteikimo.
Šiaulių universiteto rektorius Donatas Jurgaitis pasiūlė pirmojo Šiaulių universiteto rektoriaus emerito vardą suteikti buvusiam ilgamečiui Šiaulių universiteto rektoriui prof. habil. dr. Vincui Lauručiui. […] Rektoriaus emerito vardas suteikiamas už nuopelnus Universitetui ir jo plėtrai baigusiam kadenciją Universiteto Rektoriui. Pirmąjį kandidatą Šiaulių universiteto rektoriaus emerito vardui gauti pristatęs rektorius prof. Donatas Jurgaitis pažymėjo, kad prof. Vincas Laurutis yra mūsų Universiteto ir Šiaulių miesto pasididžiavimas. „Universiteto rektoriaus emerito vardo suteikimas Vincui Lauručiui reikštų Universiteto bendruomenės pagarbą jam ir galimybę jaustis Universiteto bendruomenės dalimi ir toliau“, – sakė rektorius. Didele balsų dauguma senatoriai pritarė rektoriaus pasiūlytai kandidatūrai suteikti Šiaulių universiteto rektoriaus emerito vardą. (Cituojama iš ČIA)

Bandysiu suvokti pastarąjį įvykį savo (lyg ir sveiku?) protu, telkdamasis (lyg ir elementariąją?) logiką.
1. ŠU finansinėje ir kitokioje duobėje dabar sėdi visų pirma dėl neadekvačiai didelės ir strategiškai absoliučiai klaidingos ~infrastruktūrinės („pastatinės“ + struktūrinės) plėtros, kuri vykdyta anksčiau.
2. ŠU Senatas suteikia garbingą vardą būtent šiosios plėtros (iš esmės dėl kurios ŠU ir sėdi duobėje) architektui ir aktyviausiam vykdytojui.
3. Kokia logika šiuo atveju vadovaujasi ŠU Senatas? Elementariąja? Samuelio Becketto? Alisos iš Stebuklų šalies?

p. s. Universitetinis miestelis (galimas projektas iš Alisos Stebuklų šalyje logikos repertuaro):


____________________________________
* Žinoma, siekiant tikslumo ir preciziškumo, reikėtų visa tai žiūrėti ir tikrintis archyvuose, Sodroje, VMI: kaip ir kada tiksliai tai buvo, kokio dydžio priedai mokėti, kokiu metu ir kiek laiko jie mokėti, kada mokėjimas nutrauktas ir pan., ir t.t. Tačiau to daryti nematau reikalo, nes, viena vertus, pasakojimo esmės tai nekeičia, kita vertus, tam neturiu laiko, o ir pritingiu. Tik aiškiai pabrėžiu, kad visa tai nesunkiai patikrinama ir mėnesių, ir išmokėtų litų tikslumu.

2016-01-31

Atsisveikinimas su Humanitariniu fakultetu ir Literatūros katedra

Knygoje Šiaulių universiteto humanitarai per penkias dešimtis metų: Istorijos ir dabarties eskizai, skirtoje Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto 50-mečiui, rašyta:

„Per penkiasdešimt gyvavimo metų Humanitarinis fakultetas išleido per 5000 specialistų, pasklidusių po visą šalį. Bėga metai, keičiasi dėstytojai ir studentai, modernėja studijų programos, o į šeštąją dešimtį įkopęs Humanitarinis fakultetas, tvirtai įaugęs į Šiaulių ir visos Lietuvos žemę, drąsiai žvelgia į ateitį“ (p. 19).

Cituojamoji* knyga išleista prieš dešimt metų. Humanitarinis fakultetas (HF) tuomet gyveno tikrą savo klestėjimo laiką: 8 katedros, 8 įvairūs mokslo ir kultūros centrai, šimtas keliolika dėstytojų „pirmaeilininkų“, iš kurių keturiasdešimt keli profesoriai bei docentai, dar keli mokslų daktarai be pedagoginių vardų, apie ar net per tūkstantis studentų. Tiesa, jau ir tada buvo ženklų, signalizuojančių pabaigos pradžią, tačiau vos vienas kitas, o ir tie patys nelabai raiškūs.

Šių metų gruodį fakultetas, kažkada buvęs Kalbų ir literatūros fakultetu, vėliau Filologijos fakultetu, o pastaruosius aštuoniolika metų Humanitariniu fakultetu, minėtų 60-metį. Minėtų. Bet nuo 2016 m. vasario 1 d., kitaip tariant, nuo pirmadienio jo, kaip savarankiškos vientisos struktūros nebelieka. Itin sunki Šiaulių universiteto ir paties fakulteto padėtis neišvengiamai nulėmė sprendimą sujungti kelis fakultetus į vieną, tad nuo pirmadienio darbą pradės naujas Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakultetas. Jame numatytos 7 katedros, iš kurių 3 – buvusio Humanitarinio fakulteto.

Dabar HF turėjo 5 katedras: (1) Filosofijos ir antropologijos, (2) Istorijos, (3) Lietuvių kalbotyros ir komunikacijos, (4) Literatūros istorijos ir teorijos, (5) Užsienio kalbų studijų. Nereformuota išliks tik pastaroji. Sujungus 1 su 2 ir 3 su 4, naujame jungtiniame fakultete nuo 2016 m. kovo 1 d. atsiras ir naujos jungtinės katedros: (a) Istorijos ir filosofijos katedra ir (b) Lietuvių kalbotyros, literatūros ir komunikacijos katedra.

Kitaip tariant, nuo kovo 1 d. nebeliks ir įvairiais pavadinimais įvairiu metu vadintos, bet kaip savarankiška struktūra funkcionavusios literatūros katedros. Su ja, tiesa, ne be fragmentiškų pertrūkių, vienaip ar kitaip susisaistęs buvau trisdešimt metų: nuo 1983 iki 2013. Taigi natūraliai gailu, kad taip nutiko. Kad fakultetas ir katedra sujungti su kitais padaliniais. Žinant realų dėstytojų ir studentų santykį bei galimas jo raidos perspektyvas, gal net reikėtų sakyti: prijungti prie kitų – gausesnių, stipresnių, agresyvesnių ir azartiškesnių – padalinių.

Kodėl taip nutiko? Faktorių daug. Nedžiuginanti demografinė padėtis. Neatsakinga ir neadekvati aukštojo mokslo, studijų plėtra ir Lietuvoje, ir pačiame Šiaulių universitete. Permanentinės vadybos, personalo atrankos klaidos. Akademinės logikos, kaip pagrindinio universiteto veiklos principo visose jo srityse, sistemingas ignoravimas. Kai kurie skandalingi įvykiai.

Kas gali laukti ateity? Ir fakultetas, ir katedra jau yra išgyvenę jungimus (pavyzdžiui, 1960–1965 m. veikė jungtinis Fizikos-matematikos-filologijos fakultetas, 1971–1982 m. veikė jungtinė Lietuvių kalbos ir literatūros katedra), bet abu vėl buvo atkurti. Abejoju, ar dabar po metų kitų ar keliolikos vėl galėtų taip nutikti – atsikurti fakultetas ir/arba katedra. Taip prognozuoti būtų per optimistiška, nes tokiai prognozei kol kas nematau visiškai jokių prielaidų. Realiau, kad humanitarinis, filologinis, ypač literatūrologinis mokslas bei mokymas Šiauliuose „gryni“ išliks arba labai minimaliu pavidalu, arba tik kaip integruoti į platesnius, pavadinkime, sociohumanitarinius junginius, t. y. kokiais nors ne itin gausiais „taikomaisiais“ pavidalais.

Blogiausia turbūt būtų, jeigu jų visai neliktų.

Taigi pasirodė, kad Humanitarinis fakultetas, nėra „tvirtai įaugęs į Šiaulių ir visos Lietuvos žemę“ ir į ateitį Šiaulių humanitarai, kuriems priskiriu ir save, turi žvelgti ne nepamatuotai drąsiai, bet itin atsargiai ir apgalvotai.











Pastarųjų dienų fotografija atminčiai, nes šios iškabos virš durų greitu laiku turėtų nebelikti. Beje, ir šio pastato, kurio visas įmanomas ir net neįmanomas patalpas humanitarai yra įsimbolinę, pavertę „vardinėmis auditorijomis“, likimas man nėra aiškus.

______________________________
* Dabar nesinorėtų nieko daugiau sakyti apie šablonų beigi klišių įšale sustingusį cituojamų sakinių stilių, nes čia tam nei laikas, nei vieta, nors liežuvis tokiam sakymui ir labai niežtėtų.


2016-01-30

Apie „Stalino tiesos ranką“ Klaipėdoje

„Klaipėdos tarybos posėdyje kilo erzelis dėl Georgijaus juostele pasidabinusio politiko“, - skelbė šią savaitę delfi.lt. Pats politikas, esą, nematė „nieko blogo savo poelgyje ir sakė, kad taip pagerbia Klaipėdos „išvadavimą“ nuo fašistų, kuris įvyko prieš 71-erius metus“.

Atsiverčiame prieš 71-erius metus leistą knygelę Tėvų žemei ir skaitome penkiaposmio eilėraščio „Klaipėdai grįžus“ pabaigą:

[...] Girdžiu, kaip supliaukši linksmai pirma banga,
Karštai bučiuodama išlaisvintąjį molą,
Mums sugrąžintą Stalino tiesos ranka.

Knygelės autorius – Vacys Reimeris, kurio 2 tūkstančių (!) didžiai abejotinos estetikos ketureilių („katrenų“) knygą praėjusio gruodžio Literatūroje ir mene yra gražiai aprašęs Alfredas Guščius.

2016-01-30

Kas „supasi, supasi“: lapai ar vėliavos?

Balys Sruoga (1896–1947), kurio 120-metis bus vasario 2 d., literatūros almanache „Pirmasai baras“ 1915 metais publikavo, o rinkinyje „Saulė ir smiltys“ 1920 metais perpublikavo šį dabar visuotinai žinomą keturposmį eilėraštį:

Supasi, supasi lapai nubudinti,
Šnarasi, šnekasi vėjo pajudinti, –
Skleisdami gaudesį alpstantį, liūdintį,
Supasi, supasi lapai nubudinti.

Plaukia gegužio sapnai netikėtieji,
Gal tik raudoj kai kuomet palytėtieji,
O išgodotieji, o numylėtieji,
Slenka gegužio sapnai netikėtieji...

Naujo gyvenimo gandą atnešdami,
Žemę ir dangų, ir dulkes atmesdami,
Naujus takus per bedugnes atrasdami,
Naujo gyvenimo gandą atnešdami...

Rimk, besiplečianti sielvarta gūdinti!
Tau paslapčių amžinų nesujudinti!
Vėjo bučiuojami, vėjo pagundyti
Supasi, supasi lapai nubudinti...

Juozas Sabaliauskas (1930–2012), kurio 85-metis bus rytoj, laikraštyje „Raudonoji vėliava“ 1977 metais publikavo šį ir dabar niekam nežinomą eilėraštį „Saulės sargyboje“:

Supasi, supasi vėliavos mūsų,
Degusios, bet nesudegusios mūšiuos.

Prie Stalingrado skeveldrų varpytos,
Elbės pakrantėj krauju apšlakstytos,

Žuvusių brolių kapams nusilenkusios
Ir su gyvaisiais vėl priekyje žengusios,

Išneštos iš apsupimų, nelaisvės, –
Supasi vėliavos, supas ir plaikstos…

Jų – tartum tūkstančių saulių žėrėjime,
Jų – tartum bręstančių varpų šnarėjime

Aš ir matau, ir girdžiu, kaip ateina
Žemėn pavasaris, nešdamas dainą…

Supkitės, vėliavos, mūšiuose degusios,
Tartum kareiviai kliudytos atakose.

Supkitės, vėliavos, žygiuose blukusios,
Bet nenublankusios, bet nesuklupusios.

Švieskit, raudonosios, rankų galybėje, –
Amžiais šlamėkite saulės sargyboje.

Lieku suklusęs: tai kas gi „supasi, supasi“: lapai ar vėliavos?
















2015-12-13