Istorija ir istorikai Šiauliuose: kažkodėlei nutylėtas Dangiras Mačiulis

Atsitiktinai užėjau į tokį šiaulietišką puslapį. Skaičiau-skaičiau. Darsyk: skaičiau-skaičiau. Labai daug kas tame puslapyje man buvo suprantama ir priimtina, net (!) Aničas, kurio post-ateistinė „epocha“ ir joje nuveikti darbai daro įspūdį. Tiesa, atsisakyčiau suprasti ‚tipo‘ istorikus – kurie tame puslapyje yra, – publikavusius ‚tipo‘ „veikalus“ „Kolūkinės demokratijos principai“. Bet niekaip nesuprantu kodėl tame šiaulietiškame puslapyje nėra jau keli metai vieno iš pačių konceptualiausių, vieno iš pačių produktyviausių šiauliečių istorikų Dangiro Mačiulio. Na – niekaip nesuprantu ir atsisakau suprasti! Ir apskritai: parodykit man PIRŠTU, kuris Šiaulių istorikas XXI a. (ar ir XX a.) būtų trijų monografijų autorius ar bendraautorius. Tai va tokia minėto puslapio korekcija. Ir primygtina užuomina: skaitykite, žmonės, Dangiro Mačiulio knygas, jos to itin vertos:



















2013-03-17

EDUKOLOGIJA

EDUKOLOGIJA:
Tyrimu „nustatyta, kad ugdytinio vaidmuo atsiskleidžia vertinant asmens interesų dalyvauti būrelyje transformaciją į veiklos įprasminimo ir kultūros raidos skatinimo veiksnius bei dvasines vertybes. Taip šokių būrelyje konkretintas ugdymo dvasingumas ir galimybės ne tik įprasminti veiklą, bet ir pertvarkyti tradicinį šokių mokymą į dvasingumo sklaida grindžiamą šiuolaikišką ugdymą“ (iš straipsnio „Ugdytinio vaidmuo įprasminant veiklą mokyklos šokių būrelyje“).

Ir ką, ponai, į tai galit atsakyti?..

2013-03-16

Šiaulių topografijos žvalgymai (per Gintaro Česonio fotografijas)

Ketvirta topografinė vieta: Miesto ašis 

Totalus, absoliutus, vienaprasmis ir vienvaldis ne tik Šiaulių, bet ir visų istorinių Šiaulių žemių centras. Topografinė, urbanistinė, architektūrinė, simbolinė dominantė. Struktūruojanti ašis. Jeigu pavyks, bent valandėlei įsivaizduokime Šiaulius be jos. Kas liktų iš Šiaulių miestiškumo be istorinio architektūrinio ramsčio. Patikslinsiu – be giluminio istorinio architektūrinio ramsčio? Be miestą laikančios kolonos? Nyki plokštybė, už kurios jokia akis neužkliūtų, tarkime, Karaliaučiaus–Tilžės–Rygos kelyje. Lyg miestiškumas kaip toks būtų Šiauliams ją delegavęs ar dovanojęs, kad pats juose bent kiek įsiteisintų, jaustųsi bent kiek tvirčiau.

Rizikuoju būti apkaltintas logocentrinėmis ir panašiomis nuodėmėmis, bet pavadinsiu ją vertybine vertikale. Vertikale, kuri galbūt senamadiškai ir konservatyviai, bet nuosekliai ir tvirtai kone iš visų miesto vietų matoma ir centruojančia savo akivaizdybe oponuoja šiuolaikiniam rizomatiniam horizontalumui, viesulo greičiu beįsisukančiai amorfijai. Oponuoja nomadiškoms ne(a)kropolių plejadoms, stačiakampių funkcinių erdvių labirintams, kurie yra dinamiški, kintantys, mutuojantys, taip pat – įsukantys, praryjantys. Ji absoliučiai donkichotiškai tebeskleidžia transcendenciją, anapusinę substancionalybę, atrodytų, mažai kam beaktualią, bet kodėl dar tokią stiprią? Paklausiu tiesiai: dabar arba numanomoje ateityje yra įmanomas koks nors architektūrinis ar apskritai tūrinis Šiaulių vienetas, kuris bent iš tolo jai prilygtų? Tiesiai ir atsakysiu: jokiu būdu ne. Būtų gerai visiems to tiesiog aprioriškai aiškaus atsakymo nepamiršti.


Penkta topografinė vieta: Urbanistinės legendų grimasos

Tikrovę perorganizuoti, perdaryti pagal legendas, kitaip tariant, pagal gražius išgalvotus pasakojimus yra patrauklus, sykiu ir rizikingas užsiėmimas. Nebent tai būtų daroma su išmone, gyva energija, su skoniu ir tam tikru egzotikos prieskoniu. Šiauletiška Saulės miesto legenda, šiaulietiška Šaulio legenda ir štai jums, štai mums aikštė – trivardė Saulės laikrodžio, Šaulio, Auksinio berniuko. Įkūnytieji tiek iš legendų, tiek iš istorijos ateinantys miesto tapatybės ieškojimai, kurie virto stilizuota senosios graikų ir dar kažin kokių senųjų civilizacijų citata tipinių sovietinių penkiaaukščių kaimynystėje. Realiai įsáulinta ir įšaũlinta erdvė. Apčiuopiamomis formomis ideologizuota erdvė, nes miesto legenda visų pirma yra jo ideologija. Ideologija, atsiradusi iš dviejų ne visai aiškią lokalizaciją nusakančių XIII amžiaus „Eiliuotosios Livonijos kronikos“ eilučių: „Kai nuo Saulės ėmė grįžti / Per raistus ir per dykynes“. Ar galima urbanistiškai sukurti stilizuotus raistus, dykras, dykynes, liūnus, pelkynus? Ir įkurdinti juos čia? Ir sukurti ne apolonišką šaulį, bet kresną, barzdotą, mauruotą iš tų dykynių, raistų ir pelkynų atbrendantį puslaukinį karį, kuris 1236 metais po Kristaus Ordino brolius riterius Zu lest mit boumen velten tot – „Basliais, medžiais pagaliau išmušo“. Apoloniškas šaulys amfiteatrinėje aplinkumoje, o ne kresnas žemaitis pelkynų apsuptyje. Ar tai nedemonstruoja neblėstančio didžialietuviškos Palemono legendos gajumo? Ar tai nėra vadinamųjų „kilmės dokumentų“ grãžininas, pamirštant autentiką.

Bet čia legendos, čia ideologija, kuri kol kas visai nerūpi – ir ačiū Dievui, kad dar nerūpi, – mažai mergaitei, iš močiutės rankų imančiai gėlę.


Šešta topografinė vieta: Kitataučiai Šiauliai

Nepaneigiama ir dar nuo žemės nenugremžta autentika. Įmūryta, įtekstinta ir įtekstinta nelietuviškai, nes nėra lietuviška, bet yra šiaulietiška. Tokia autentika, kuri matuojant civilizaciniais masteliais, yra čia pat, viršutiniame kultūriniame sluoksnyje, bet kuri jau kadai pamirštà. Kiek dabartiniame urbanistiniame Šiaulių kontūre, senojoje jo dalyje, yra lenkiškų, rusiškų, o kiek žydiškų pamatų? Pamatų ne tiesiogine prasme, nors ir ja, bet paties to kontūro pamatų? Galima visaip išsisukinėti, apsimetinėti, maivytis, kad tie lenkai nebuvo tikri lenkai, kad tie rusai buvo tik okupantai nuo pat XVIII šimtmečio, kad tiems žydams bendras reikalas nerūpėjęs, bet tai ir tebus, tiksliau, istorine prasme tai ir tėra vaikiškas išsisukinėjimas, apsimetinėjimas bei maivymasis. Galima išsigrįsti žydų – istorinių miestelėnų, istorinių šiauliečių – antkapiniais paminklais laiptus, vedančius nuo bažnyčios iki kapinių, ir kankiniškos lietuviškos nekaltybės akių šviesoje melstis tiek toje bažnyčioje, tiek tose kapinėse. Galima manytis, kad nuo amžių amžinųjų ir per amžius amžinuosius nuo pat Soule/Saulės iki pat Šiaulių nėra buvę nei Szawle, nei Шавли, nei Schaulen, nei Шяуляй, o jei ir buvo, tai netyčia ir netikri. Ir buvo, ir tikri. O Шяуляй dar ir dabar tebėra. Tik patogiau viso to nematyti, negirdėti. Kaip ir kituose Lietuvos miestuose, per dabartinius lietuvybiškus akinius nematant jų kitatautiškų sluoksnių, kartais ir pamatinių sluoksnių.

Ir kapinių epizodas iš fotografijos aiškiau negu aiškiai, garsiau negu garsiai byloja, net rėkte rėkia tam, kas nori girdėti: Szawle! Balsas tyruose?..

___________________________________________________
(Pastaba. Iš viso tokiu būdu žvalgyta 10 Šiaulių topografinių vietų ir visi (1–10) tie žvalgymai paskelbti Stasio Tumėno leidžiamame almanache „Šiaurės Lietuva“ – 2012 metų numeryje.)

2013-03-07