Savisklaida

Galvojau pavadinti „savireklama“, bet anokia čia – internetų visatos užkampyje – „reklama“. Todėl – savisklaida, šiokia tokia.

Balandžio mėnesį pasirodė mano knyga Lietuvių ir latvių literatūriniai dialogai: Straipsniai. Recenzijos (Šiauliai / Vilnius: V. Butkus, 2019, 180 p., ISBN 978-609-475-282-7 (ISBN – elektroninio leidinio)). Tai recenzuotas anksčiau jau publikuotų mokslo straipsnių ir akademinių recenzijų rinkinys. Oficialiai jis išleistas kaip elektroninė knyga (bibliotekininkai, atrodo, tai bet kokiu atveju vadina „elektroniniu ištekliumi“?). Kol kas elektronine forma knyga publikuota šiais e-adresais:

https://www.scribd.com/document/406740135/lt-lv-lit#fullscreen&from_embed;

https://www.academia.edu/38853290/Lietuvi%C5%B3_ir_latvi%C5%B3_literat%C5%ABriniai_dialogai_Straipsniai._Recenzijos_Lietuvie%C5%A1u_un_latvie%C5%A1u_liter%C4%81rie_dialogi_Raksti._Recenzijas_Literary_Dialogues_between_Lithuanians_and_Latvians_Articles._Book_Reviews_;

svetainėje https://www.ibiblioteka.lt/ (knygą atidaro, įrašius jos pavadinimą į paieškos laukelį).

Vakar kelis jos egzempliorius parsinešiau atspausdintus, bet tai tokia labiau (o gal ir – iš esmės) savilaida: ne platinimui, bet tik atminčiai sau ir padalijimui keliems šia sritimi suinteresuotiems žmonėms.

2019-09-04 (trečiadienis)

Knutas Skujeniekas gimė rugsėjo 5-tą…

… ta proga Knuto Skujenieko eilėraščio „parke vyrai vyną geria“ („parkā vīri vīnu dzer”) vertimo premjera:

parke vyrai vyną geria

vynas tas jiems tik į gera

kad po visko vingriom kojom

išsivaikščiotų namolio

buvęs rūškanas it dūmas

žydi tarsi rožių krūmas

tas kurs šalinos visų

toks drąsus kad net baisu

tas kur žodžio neišpeši

gražbyliauti pasinešęs

skirstos vyrai dvelkia vėjy

butelaitis ištuštėjęs

nebėra jame vilionės

laimės motinos – svajonės

2018-09-05

Įvairūs rubliai, „električka“ ir Justas-Jonas Paleckis

1992 m. rugpjūčio 20 d. apie 11 valandą Jelgavoje 550 sovietinių rublių iškeičiau į 495 Latvijos rublius (kursas 1 x 0,9). Sėdau į Rygon važiuojančią „električką“, kurioje kažkur ties Olaine girtas rusų tautybės jaunuolis, nedemonstruodamas absoliučiai jokių politinių-ideologinių poteksčių, sumušė girtą latvių tautybės jaunuolį. Jiedu buvo iš tos pačios girtos penkių žmonių kompanijos, iki tol smagiai pliekusios kortomis.

Rygoje už dalį minėtų Latvijos rublių tądien pirkau rašytojo bei vieno įtakingiausių tarpukario Latvijos žurnalisto, redaktoriaus Janio Karklinio (Jānis Kārkliņš, 1891–1975) atsiminimų knygą „Latvijos spaudos karalius“. Ji pirmąsyk buvo išleista 1962 m. Stokholme, o mano pirktas leidimas ant prasto popieriaus ir prastai įrištas 1990 m. publikuotas Rygoje.

Toje knygoje yra epizodas apie Karklinio ir jo kolegų kelionę į Lietuvą, kai ji tebebuvo kupina šūkio „Mēs bez Viļņas nenorimsim!“ dvasios. Kelionėje juos lydėjęs ir pas įvairius ministerius bei patį Prezidentą nuvedęs Justas Paleckis. Autoriaus, turbūt užsimiršus, jis pavadinamas „Jonu Paleckiu“, o galop latvių (išeivijos) skaitytojui pristatomas kaip žiaurios bolševikų diktatūros rėmėjas.

1992–1993 m. galioję Latvijos rubliai, primenu, atrodė taip.

2017-11-25

L A T V I J A I – 99!

Kuršių nerijoje lietuvių ir latvių (vadinamųjų kuršininkų) istorija yra susivijusi į vieną kamuolį kaip niekur kitur. Kaip Juditos Vaičiūnaitės ir Hermanio Margerio Majevskio gyvenimai ir tekstai. Kaip šio Vaičiūnaitės „Nidos soneto“ ir Majevskio atlikto jo vertimo eilutės:

[…] ir mes net šiąnakt būsim surišti,

ir jūros ūžesys pulsuos širdy,

ir kopų sniegas švies tamsoj laukinis

su pėdsakais žvėrių ir su žvaigždėm

pušų kankorėžių, skaistus perdėm,

ir lakumu lyg laikas užkankinęs.

*

[..] jo mēs pat šonakt kļūsim vienoti,

un jūras šalka sirdī pulsu dzīs,

un kāpu sniegs zem tumsas novizēs

ar zvēru pēdām, priežu čiekuriem

kā mazām zvaigznītēm, sniegs – šķīsts pārlieku, –

un iztēli kā laiks ir nonāvējis.

Kuršių nerija. Fotografavau nuo Parnidžio kopos 2017 m. lapkričio 4 d.

2017-11-17/18

„Ji mielai, būdavo, pasakoja apie Lietuvą…“

Latvių rašytojo ir tapytojo Janio Jaunsudrabinio (Jānis Jaunsudrabiņš; 1877-08-25 – 1962-08-28) gimimo 140-metis buvo vakar. Jo mirties 55-metis bus poryt.

Tik primenu, kad Jaunsudrabinis palyginti daug rašė ir apie lietuvius bei Lietuvą.

 Autobiografinio vaikystės epo „Baltoji knyga“ skyrius „Daunienė“.

Kelios Janio Jaunsudrabinio knygos.

2017-08-26

Jekabui Lautenbachui-Jūsminiui 170

Šiandien latvių filologo ir rašytojo, Latvijos universiteto baltų filologijos Garbės daktaro Jekabo Lautenbacho-Jūsminio (Jēkabs Lautenbahs-Jūsmiņš, 1847—1928) 170-mečio sukaktis.

Lautenbachas-Jūsminis rašė ir apie lietuvių tautosaką, mitologiją, literatūrą.

„Apybraiža iš lietuvių-latvių liaudies kūrybos istorijos“ (Tartu, 1896)

Straipsnis periodikoje „Lietuvių raštai ir raštininkai“ (1903)

Lietuviški motyvai dvitomio „Latvių literatūros istorija“ (1922, 1928) pirmame tome 

2017-07-20

Apie latvius ir „Dievų mišką“

Savireklamuoju straipsnį „Latviai Dievų miške. Dievų miškas Latvijoje“, kuriame yra atsakymai ir į tokius klausimus:

a) koks „Dievų miško“ sakinys „nesiverčia“ į latvių kalbą (ir į rusų, lenkų… kalbas) ir kodėl?

b) kaip į „Dievų miško“ latviškąjį vertimą reagavo Latvijoje gyvenę buvę Štuthofo koncentracijos stovyklos kaliniai?

c) kaip žemiau cituojamą „prišliaužimo“ situaciją 1969 metais aprašė pats „vienas latvelis, jaunas toksai bernužėlis“ Voldemaras Graubė (Voldemārs Graube)?

Prišliaužė prie manęs ir vienas latvelis, jaunas toksai bernužėlis, Stutthofe išsėdėjęs ištisus metus, temokėjęs kalbėti tiktai latviškai – ir tai labai negausiai. Jis dabar turėjo pleuritą, aukštą temperatūrą, eiti taip pat nebemokėjo. Nuo Bratkės akių jis buvo pasislėpęs po eglele – taip ir išliko gyvas.

(Balys Sruoga „Dievų miškas“)

2017-02-12

Latvijai 98

Ta proga Janis Elsbergas (Jānis Elsbergs) su jūros savipakankamybe:

Jūrai ir horizonts.

Jūrai ir dibens.

Zivtiņas ir.

Un debesis pāri.

Ko vairāk vajag?

Jūra turi horizontą.

Turi dugną.

Žuveles.

Ir dangų viršum.

Ko gi bereikia?

2016-11-17

„DIEVЦ MIŠKAS“ Latvijoje

1968 m. Rygoje buvo išleistas Balio Sruogos „Dievų miškas“ latvių kalba (vertėjas Haris Galinis (Harijs Gāliņš, 1931–1983)). Paskutiniame knygos puslapyje buvo nurodyta, iš kokio leidinio vertimas atliktas:

Rygos leidykla „Liesma” neturėjo lietuviškų raidžių. Vietoj „ė“ vartojo „é“, o „ų“ pakeitė rusiška „ц“ (nemokantiems rusiškai: „ц“ yra „c“). Tokiu būdu atsirado galimybė kūrinio pavadinimą perskaityti „Dievc miškas“.

Būtų įdomi tema atskiram dideliam darbui: kaip spaustuvėse ne Lietuvoje verstasi be lietuviškų raidžių, kai jų prisireikdavę (pvz., emigracijos leidiniuose, baltistiniuose užsienio leidiniuose ir kt.). O gal ta tema jau yra kas nors rašyta?

2016-10-21

Metų knygos Latvijoje

Balandžio 21 d. buvo įteiktos Latvijos literatūros metų premijos (Latvijas literatūras gada balva, sutrumpintai LaLiGaBa). Pašmaikštaujant, tačiau šiek tiek ir rimtai pačių renginio organizatorių jos vadinamos nacionaliniais latvių literatūros „oskarais“, nes iš tikrųjų yra pats svarbiausias literatūrinio gyvenimo įvykis Latvijoje. Apdovanojimai skirti penkiose kategorijose už 2015 m. išleistas knygas: poezijos, prozos, literatūrinio debiuto, vaikų literatūros, vertimo į latvių kalbą. Kiekvienos kategorijos laureatas komisijos buvo renkamas iš kelių nominantų. […]

[Toliau skaityti Literatūroje ir mene, 2015-05-06].

2016-05-22

Apie latvių liaudies šeiminius santykius

Kosto Korsako verstoje latvių liaudies dainoje vyras pirmomis dvejomis eilutėmis teiraujasi žmonos apie maitinimą, paskutinėmis dvejomis eilutėmis lyg ir gaudamas netikėtą, užuominų apie medžioklę ir žvejybą kupiną atsakymą:

Žmonele baltveidėle,

Ką rytoj mes virsim?

Jerubėlė šile tupi,

Lydekėlė ežere guli.

Greta yra kita – lyg ir susisiejanti – daina, kurioje vyras vidinio monologo forma išsako retorinį klausimą, santūriai kviečiantį nesikišti į šeiminį gyvenimą, o po to įvardija trigubą savo darbštumą:

Kas kam rūpi,

Jog mušiau žmonelę?

Pats mušiau, patsai gailėjau,

Pats galvelę glosčiau.

Labai svarbu, kad abi dainos yra iš skyriaus „Meilės dainos“, iš pačios pačios jo pabaigos.

(Žr.: Mūza ateina nuo Dauguvos: vertimai iš latvių poezijos, vertė Kostas Korsakas, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1963, p. 44–45).

2016-02-19

Įdomioji (mėsos pramonės) baltistika

Artėjančios Baltų vienybės dienos proga atkreipiu dėmesį į unikalų reiškinį – dviejuose šiaurės Lietuvos miestuose mėsos pramonė orientuojasi į baltistiką.

Net nežinau, kaip reaguoti.

2015-09-19

Rainiui 150

Šiandien latvių rašytojo Rainio (Janis Pliekšanas, 1865–1929) 150-metis.

Apie jį, jo kūrybą, santykius su Lietuva lietuviškai prirašyta tikrai daug, nors galėtų būti ir dar daugiau. Taigi, kas norės paskaityti, – susiras (pradėti ieškoti galima kad ir nuo ČIA).

Šiuo įrašu tik siekiu pažymėti jubiliejinę šiandienos datą, pabrėždamas, kad latviams ir Latvijai ji tokios pat svarbos kaip lietuviams buvo Maironio 150-metis. Ar net didesnės.

Ir pridedu Rainio universalumą liudijantį vertimą:

Rainis visą gyvenimą buvo nuoseklus socialdemokratas. Adomo Dambrausko-Jakšto prielankiu socialdemokratams toli gražu nepavadinsi. Bet ir jis rado, kas jam artima latvių poeto kūryboje.

Be to, prieš tris dienas buvo Adomo Dambrausko 155-metis.

2015-09-11

Joninės (Rasos) Lietuvoje ir Janiai (Lyguo) Latvijoje

Atsakomingai J pareiškiu:

kad Joninės (Rasos) Lietuvoje ir Janiai (Lyguo) Latvijoje istorine-kultūrine, mentaline ir pan. prasmėmis bent jau pastarąjį šimtą keliasdešimt metų yra visiškai skirtingi, skirtingų „kokybių“ bei „verčių“ dydžiai.

Dydžių santykis būtų maždaug 50 (LV) : 1 (LT), matuojant kartais.

Pastabos:

1 pastaba. Tai, kas išreiškiama fraze: „Buvau aš toje Latvijoje per tas jų Jonines-Janius, mačiau, nieko ten ypatinga – lygiai tas pats, kas ir pas mus“ pagal adekvatumą realybei yra daugmaž tolygi frazei: „Pažįstu gerai aš tą jų Londoną - visą mėnesį ten gyvenau“.

2 pastaba. LV ir LT Dainų švenčių santykis nėra toks tragiškai „į vienus vartus“, bet irgi la-a-abai ryškiai ne LT naudai.

2015 m. Joninių nakties puokštė

2015-06-25

LATVIJA vs LIETUVA (vasariškam šypsniui)

Atsitiktinis google’inis (vadinasi, be į(si)pareigojimų, vien tik vasariškam šypsniui) Latvijos ir Lietuvos palyginimas:

LATVIJA:
1-2) muzika (pop ir ne visai pop);
3) sportas;
4) mistika [tiesiogiai];
5) literatūra.

LIETUVA:
1) mistika;
2) kriminalai-smurtas;
3-4) sportas;
5) politika.

Sankirtos: mistika ir sportas.

Išsiskyrimai: latviai labiau nori interviu su muzikantais bei rašytojais, o lietuviai – su žudikais bei politikais.

2014-07-03

Jūros (ne)priklausomybė

Kurtas Fridrichsonas piešė ir prirašė prie savo piešinių trumpučius komentarus – tokius lyg pavadinimus, lyg pa(si)aiškinimus, kas piešta. Imantas Zieduonis išplėtojo ir piešinio, ir jo prierašų mintis. Taip gimė mažutėlio formato knygelė „Pasažai“ (Rīga: Zinātne, 1985):

Vienas iš mini-kūrinių vadinasi „Kai jūra priklauso tik vienam“ ir puikiai atspindi situaciją, į kurią aš savaitei įpulsiu jau nuo rytojaus:

Čia rašoma maždaug taip:

„Vieninteliam man priklauso jūra. Jūsų namai mano jūros pakrantėje nėra mano, tad aš iš jūsų nuomojuosi vietą, kur permiegoti. Tačiau jūra priklauso vien man.“

Ir teisingai rašoma…

2013-07-20

Imantas Zieduonis išėjo, prieš tai pasivaikščiojęs palei Lietuvą

Paskutinė Imanto Zieduonio knyga pasirodė šiemet. Tai knyga, parengta sykiu su sūnumi Rimantu ir turinti paglostyti kiekvieno lietuvio širdį. Leišmalīte. Sunkiai adekvačiai vienu žodžiu išverčiamas pavadinimas, kad ir prasmė ir emocinis krūvis nenukentėtų. Galbūt reikėtų versti: Palietuvėlė. Išvaikščiotas 571 kilometras palei Lietuvos sieną (visas palietuvys, visa palietuvėlė) ir tai, kas matyta bei išgyventa, užrašyta. Knygos dar nečiupinėjau, bet būtinai pirksiu ir skaitysiu. Zieduonį skaityti malonumas.

Nežinantiems tautiečiams pasakysiu: Zieduonis – tai toks latviškas Marcinkevičius ir Martinaitis viename.

(Nuotrauka iš)

O kas yra Zieduonis latviams, pacituosiu iš Silvestro Gaižiūno straipsnio „Baltas jaunuolis ant trijų kuorų“ (Nemunas, 1987, nr. 11, p. 32–35), kuriame jis cituoja kitą latvių poetą – Janį Pėterį. Taigi Pėteris per Gaižiūną:

Kas yra I. Zieduonis latviams? Gal geriausiai į šį klausimą atsakytu Janis Pėteris:

„Didžiajai daugumai Imantas Zieduonis priklauso po dalelę. Kaip Ryga, kai nesam pabuvoję jos dominantėj (O. Vacietis) – Petro bažnyčios bokšte.

Vieniems Zieduonis yra tiktai aktualijas pagaunantis, žvalinantis poetas: „Žemės ir svajonių smėlis“, „Širdies dinamitas“, „Motociklas“.

Kitiems – kasdieninę žemės plutą prozoje ariantis publicistas: „Kuržemytė“.

Tretiems – smegenų požievio išlaisvintojas: „Epifanijos“.

Ketvirtiems – didžiųjų medžių vaduotojas, taip sakant, miškininko padėjėjas.

Penktiems – neoficialus laiškų redakcijos darbuotojas kokioje nors redakcijoje, į kurį būtų galima kreiptis.

Šeštiems, t. y. šeštoms, – kolosalus vyras.

Filosofams – konkurentas (O, sancta simplicitas!)

Kritikams – salamandra, kaskart paliekanti savo uodegą kruopščiai analizei.

Grafikams – profilis.

Ekonomistams – nepageidaujamas ekspertas, kurį patį reikėtų įtraukti į planavimą, – tada jis matytų!..

Žurnalistams – beveik tas pats, kas Sent-Egziuperi – jais abiem galima išgražinti savo raštus ir įrodyti savo inteligentiškumą.

Vaikams – pasakų spalvintojas ir geras lokių pažįstamas.

Bendrajai pilietijai – madingų citatų rinkinys, apskritai tas, kuris yra madingas, kurį reikėtų pasikviesti – nori ar nenori.

O iš tikrųjų unikalus, prieštaringas asmuo, kurio visos prieštaringos ir poliarinės ypatybės eina iš gilios gelmės, o joje lengviau pastebėti išorę, veržlius ritmus, ryškiai spindinčią išorę negu tai, kas niekuo nekrinta į akis, kas pilka, paslėpta, vidujai skausminga. Net tragiška. Ir paties Zieduonio sieloje – esmingiausia.“

/Nes žodžiai yra kevalai, ir vėjas

jau laukia už lango./ I. Z.

Šią gegužės trečiąją Zieduoniui būtų suėję 80. Mirė vasario 27 d.

2013-04-07

Vasario 16-tajai

Vasario 16-tosios proga – pati nuoširdžiausia ir gražiausia daina apie Lietuvą, kokia buvo sukurta ne Lietuvoje ir ne lietuvių. Daina vadinasi „Oi, sese Lietuva“, klausytis jos reikia ČIA.

* * *

Čia dainos teksto vertimas į anglų kalbą:

Oh, sister Lithuania

Oh, sister Lithuania

Your roads come to meet me

With open fingers

And faces full with expectations

Are your sons, roads, Lithuania

Oh, sister Lithuania

Oh, sister Lithuania

Your rivers come to meet me

With loosened hair

And eyes sparkling

Are your daughters, rivers, Lithuania

Oh, sister Lithuania

Oh, sister Lithuania

And road runs over river

And child walks over bridge

(Youtube‘ės pateiktas vertimo apibūdinimas: Rough translation in English.)

* * *

O čia dainos teksto originalas:

Ai, māsa Lietuva,

Ai, māsa Lietuva,

Tavi ceļi man pretī nāk,

Pirkstiem atplestiem

Un gaidu pilnām sejām,

Ir tavi dēli, ceļi, Lietuva.

Ai, māsa Lietuva,

Ai, māsa Lietuva,

Tavas upes man pretī nāk,

Matiem izlaistiem

Un acīm dzelkstot,

Ir tavas meitas, upes, Lietuva.

Ai, māsa Lietuva,

Ai, māsa Lietuva,

Un ceļš pār upi plūst,

Un bērns pa tiltu staigā.

Apie dainą „Oi, sese Lietuva“ (“Ai, māsa Lietuva”): žodžiai Pėterio Zirnyčio (Pēteris Zirnītis; 1944–2001), muzika Imanto Kalninio (Imants Kalniņš), atlieka Imanto Kalninio sukurta grupė „Turaidos Rožė“ (“Turaidas Roze”), dainuoja ypatingu balsu apdovanota vokalistė Olga Rajecka.

2013-02-16

Šiandien Latvijai 94!

Šiandien Latvijai 94!

Režisūriškai labai išmoningas ir labai prasmingas šio įvykio paminėjimas štai čia.

2012-11-18

Du eilėraščiai – du literatūros mokslai

Kartais atsitinka taip, kad visai netyčia aptinki tokius kūrinius, kuriuos gali pavadinti „raktiniais“ kokio nors literatūros mokslo kūriniais, nes jie įtaiko į pačią to mokslo šerdį, itin adekvačiai išreiškia jo esmę. Štai du tokie aptikimai: vienas estų poeto, kitas latvių poeto.

Literatūros topografijos, literatūros geografijos mokslas, vadinamasis kultūrinio-literatūrinio žemėlapio braižymas (angl. mapping, vok. kartierung) per estų poeto Ivaro Ivasko eilėraštį „Rašyti eiles – tai braižyti žemėlapius…“:

Ivaras Ivaskas

Rašyti eiles – tai braižyti žemėlapius

nubrėžt dar vieną žemėlapį ant balto lapo

nauji kontinentai veržias iš užmaršties gelmių

bangos griausdamos krinta nuo akmenuotų keterų

kalno viršūnė rodo į begalybę arba

banguojančioj mėlynėj gimsta salos taškelis

šviesiai žalia dėmė kur ėdrinėja avys

arba upių žybčiojimai paverčia žemę

į daugiabriaunį kristalą kur pasaulio

dega saulėlydis arba tatai žemėlapis

kur keliaujantis pirštas randa vien dykumos smėlį

ar snieguotas lygumas kur kraujas sustingsta

smegenys sustoja bet po tavo ranka jau naujas lapas.

(Iš anglų ir vokiečių kalbų vertė Henrikas Radauskas. Iš knygos: Astrīde Ivaska, Ivar Ivask, Skraidantis ežeras. Poezija ir eseistika, Vilnius: Pasviręs pasaulis, 2007, p. 99.)

Literatūros antropologijos mokslas – literatūrinių vaizdų ir vaizduotės studijos per latvių poeto Rainio eilėraštį „Už juodų rašto eilučių…“:

Rainis

Aiz melnam rakstu rindiņām

Už juodų rašto eilučių

Viz baltas un laimīgas ainas

Mirguliuoja šviesūs, harmoningi vaizdai –

No melnām rakstu rindiņām

Iš juodų rašto eilučių

Plūst tēli un ceļas, un mainās.

Veržiasi paveikslai: kyla, kinta.

Tur sīkā ikdienas vārdiņā

Čia menkame kasdienybės žodely

Gul noslēpumi bez miņas –

Glūdi neįmenamos paslaptys –

Ik sīkā ikdienas vārdiņā

Kiekviename menkame kasdienybės žodely

Aug ilgas un sāpes bez ziņas.

Bręsta nežinioj ilgesys ir skausmai.

Cel melno miglu plīvuri,

Praskleisk juodą miglos šydą,

Nāc skatīt, kur mēs mītam, –

Pažiūrėk, kur mes gyvenam, –

Cel melno miglu plīvuri,

Praskleisk juodą miglos šydą,

Un iesim caur naktīm līdz rītam.

Ir eisim kiaurai naktį į rytą.

(Pažodinis-filologinis mano vertimas; visai nepavykęs, bet koks jau yra, toks. Iš: Jānis Rainis, Kopoti raksti 30 sējumos. 2. sējums. Dzeja, Rīga: Zinātne, 1977, p. 204.)

2012-09-08