Kultūros diskursas paradigmoje

Ne sykį esu išpažinęs savo meilę edukologijai, besitęsiančią nuo studijų laikų, kuriais ji vadinosi pedagogika. Kuo toliau, tuo labiau ji darosi nepakartojama! Žavi! Paslaptinga kaip apsiskaičiusi, daug tarptautinių žodžių išmokusi panelė, kuri lyg ir norėtų tuo apsiskaitymu bei išmokimu padaryti įspūdį fundamentiniams mokslams, kokiai nors ten logikai, filosofijai etc., bet nuduoda esanti nepasiekiamai moksliškesnė ir tų fundamentų tarsi nematanti.

Štai va – vakar perskaičiau kažkokio edukologijos darbo pavadinimą: „Vaikų savaiminio mokymo(si) kultūros socialinis-edukacinis diskursas į vaiką orientuotoje paradigmoje“. Ir, prisipažinsiu, „pakibau“, na maždaug taip, kaip „pakimba“ kompiuteris. O jau šiandien bandau tąjį pavadinimą suvokti logiškai-filologiškai, t. y. pagal kalbinę-žodyninę ir galimą mokslinę-sąvokinę žodžių reikšmes. Ta procedūra reikalauja skaidyti dalimis, o po to atskiras dalis mėginti jungti prasminėn visumon.

Kartoju dar kartą: „Vaikų savaiminio mokymo(si) kultūros socialinis-edukacinis diskursas į vaiką orientuotoje paradigmoje“.

O dabar skaidau:
1) vaikas savaime/savaimingai mokomas/mokosi;
2) tas (1) procesas turi savo kultūrą ar yra paženklintas kažkokia savo kultūra (nors ne visai aišku, kaip šiuo atveju traktuojama sąvoka „kultūra“);
3) visa tai (1+2) sueina į kažkokį socialinį (didesnė visuma) - edukacinį (tos didesnės visumos dalis) diskursą, (neaišku, kaip šiuo atveju traktuojama sąvoka „diskursas“*, kuri dabar yra pasidariusi kone be krantų, beje, kaip ir sąvoka „kultūra“**);
4) o jau tas diskursas sueina dar į kažkokią paradigmą*** (irgi sąvoka be krantų), kuri kažkaip yra orientuota į vaiką.

Bandykim dabar visa tai suvesti į visumą, išskirti esmę ir prasmę. Jeigu pavyks, žinoma. Logika ir sintaksė paprastai neleidžia klysti ir šiuo atveju sako, kad pagrindinis reiškinys visame tame kažkame yra „socialinis-edukacinis diskursas“, kuriame kažkokiu būdu reiškiasi, tarpsta ar skleidžiasi „vaikų savaiminio mokymo(si) kultūra“ (galbūt kaip to diskurso konkreti realizacija?), sutelpanti kažkokioje „į vaiką orientuotoje paradigmoje“. Taigi kultūra įsilieja į diskursą (ar gal reiškiasi juo ar per jį), o šis egzistuoja paradigmoje. Mat praleidus kai kuriuos žodžius, liktų toks loginis sintaksinis ir, atrodytų, visai logiškas karkasas: „<…> kultūros <…> diskursas <…> paradigmoje“. Tik va, kai jis yra „apauginamas“ detalizuojančiais, konkretizuojančiais, į esmę bei prasmę lyg kreipiančiais apibūdinimais („vaikų savaiminio mokymo(si) <...> socialinis-edukacinis <…> į vaiką orientuotoje <…>“), formalioji logika išlieka, tačiau semantinė logika, kai ją bandai sugriebti, išslysta kaip nepagaunamas kiaurai pro uždarytas duris vaikštantis vaiduoklis.

Jei kas manote kitaip, t. y. esate pajėgūs semantinę šio pavadinimo logiką sugriebti už ragų, labai prašyčiau tą logiką man išdėstyti. Kitaip tariant, suprantamai ir būtinai adekvačiai pačiam pavadinimui išreikšti jo prasmę.

Baigiant – kelios pastabos.

Kiek galiu remtis savo pastebėjimais, tai nėra atsitiktinis, išskirtinis edukologijos darbo pavadinimas, bet, man atrodo, atspindintis vyraujančias, pavartosiu tą patį žodį, paradigmines tendencijas.

Penkerius metus  studentams dėsčiau leksikologijos bei leksikologijos ir stilistikos kursą, kuriame itin daug dėmesio skirdavau leksinei semantikai, tad žodžių sisteminių ir (kon)tekstinių reikšmių bei prasmių dalykus tariuosi išmanąs ne tik kaip literatūrologas. Turbūt autoritetingiausi leksinės semantikos specialistai Lietuvoje yra prof. Evalda Jakaitienė ir prof. Aloyzas Gudavičius. Profesorė Jakaitienė rašo: „Reikia suprasti, kad atskiro žodžio reikšmė gali būti tiriama ir kaip kalbos sistemos, ir kaip kalbėjimo vienetas, kad žodis gali įeiti į kelių pakopų ir tipų sistemas, kur jo reikšmė tiriama kaip nominacinio vieneto turinys, ir žodis gali būti vartojamas tekste, kur jo reikšmė priklauso nuo to teksto partnerių.“ Pristatomuoju edukologiniu atveju „teksto partneriai“ yra taip struktūruojami, kad su lyg ir geidžiama generuoti prasme iškyla tiesiog absoliučiai neįveikiamų problemų.

Specialiai esu žiūrėjęs fizikos, biologijos, matematikos, medicinos ir pan. mokslų darbų pavadinimus. Juose tikrai santykinai daug man iš viso nežinomų specialybinių sąvokų. Tačiau kai jas žodynuose išsiaiškindavau, galėdavau suprasti, apie ką tame darbe rašoma, nes galėdavau atsekti pavadinimo leksinę semantinę logiką. Pavadinimo „Vaikų savaiminio mokymo(si) kultūros socialinis-edukacinis diskursas į vaiką orientuotoje paradigmoje“ visos sąvokos man žinomos, tačiau semantinės logikos atsekti, deja, negaliu. Matyt, esu itin negabus edukologijai.

______________________________
* Pavyzdžiui: diskursas – verbalinis grožinis kūrinys; diskursas – bet koks kūrinys; diskursas – bet kokia ženklinė visuma (pvz., vaizdinės reklamos diskursas; akustinės reklamos diskursas; verbalinės reklamos diskursas; apskritai reklamos diskursas)… – iki begalybės.
** Pavyzdžiui: kultūra ir civilizacija; Renesanso kultūra Vakarų Europoje; Prancūzijos rūmų kultūra XVIII a.; alkoholio vartojimo kultūra XXI a. Lietuvoje; dantų priežiūros kultūra… – iki begalybės.
*** Pavyzdžiui: metodologinė paradigma; kultūros paradigma; istorinio ar filologinio, ar edukologinio, ar sociologinio… mąstymo paradigma; politinės veiklos paradigma… – iki begalybės.

2013-04-21

Apie gimdymą namuose

Vajus jau lyg ir praėjo ir dabar galvoju, ką aš galvoju (nors galvoju, kad nelabai kam ir teįdomu, ką aš apie tai galvoju) apie vadinamąjį gimdymo namuose fenomeną, reikalaujant tame reikale stacionariam tolygaus medicininio aptarnavimo.

Aišku, demokratija tam ir yra, kad kiekvienas būtų laisvas kvailioti daugmaž taip, kaip išmano, kokius įsitikinimus turi. Bet žingtelėjus už ribos, kitaip tariant, neatsakingai žaidžiant savo ir ateinančio žmogaus sveikata bei gyvybe, jau reikia įsikišti valstybei ir aiškiai pasakyti, kad pavojingoms kvailystėms ribos vis dėlto yra. Kaip šiuo konkrečiu atveju ir buvo padaryta, nors ir ne be perlenkimų (tokiais perlenkimais vienareikšmiškai laikau kratą kino dokumentalistų namuose, trumparegiškus ir kvailus bandymus įžiūrėti sektantizmo požymių).

Esą namuose gimdyti yra jaukiau, auros gerosios visokios ir kt., todėl reikalaujama, kad būtų įteisintas gimdymas namuose su visapusišku reikiamu medicininiu aptarnavimu. Kalbėsiu paprastai. Pirmas punktas: kas už tai – už aparatūros transportavimą, medicinos personalo persikėlimą iš nuolatinės darbo vietos ir pan. – mokės? Visi mokesčių mokėtojai? Tu, aš, jis, ji? Bent jau aš niekaip, na niekaip ir viskas nesutinku mokėti už kažkieno įgeidžius, kurie dargi man atrodo mažų mažiausia neatsakingi ar net pavojingai viduramžiški. Galiu apklausti, bet esu tikras, kad panašių įgeidžių nesutinka apmokėti ir koks 95–99% mano kaimynų, dėdžių-tetų bei kitų giminaičių, įvairių pažįstamų ir nepažįstamų. Na, tarkim, dėl didelio noro, jei bus įteisinta tokia veikla, visa tai apmokės pačios gimdyvės, jų šeimų nariai, galbūt gimdyvių tėvai, t. y. ateinančiųjų į pasaulį seneliai (norėčiau tokį pamatyti) ir t. t. Tarkim, taip bus ar būtų. Tokiam atvejui egzistuoja antras punktas.

Antras punktas: namuose iš principo negali būti sukurtos stacionarui adekvačios sąlygos bet kokia prasme: aparatūros prasme, med. įrankių prasme, higienos prasme, vaistų prasme, personalo prasme, operatyvaus transportavimo prasme ir bet kokia kita, kokios tik gali prireikti, iškilus vienokiai ar kitokiai komplikacijai, prasme. Galvojantis antraip yra arba naivus, arba negalvojantis. Kitaip sakant, nusprendžiama rizikuoti bet kokiu atveju labiau – maždaug tiek labiau, kiek medicininės namų sąlygos neatitinka stacionaro sąlygų – nei gimdant stacionare. Taip gimdymų namuose šalininkus, nors jie to ir nesuvoktų, ištinka visiškas moralinis akligatvis, peraugantis į teisinį. Niekas neturi teisės rizikuoti kito žmogaus sveikata ar gyvybe, net tokiu atveju, jei ta rizika ir tesudarytų šimtąją procento dalį (gimdymas namuose), jeigu tos dalies bent ir galimai galima išvengti (gimdymas stacionare). Neturi teisės ir mama gimsiančio vaiko atžvilgiu.

Dėl to griežtas juridinis valstybės įsikišimas, nutraukiant bet kokios, net šimtosios procentinės dalies rizikos veiksnius, yra ir juridiškai teisėtas, ir moraliai teisingas.

Savo galvojimus surašiau, prisimindamas du konkrečius šios žiemos gimdymus: vieną iš pažįstamų, kitą iš artimų giminių aplinkos. Jie abu buvo labai komplikuoti ir jei gimdyvės, neduok Dieve, būtų gimdymui užsispyrusiai reikalavusios „namų auros“, dabar kažin ar džiaugtumėmės dviem ar abiem naujagimiais.

2013-04-13

P. S.
Žr. straipsnį „Po gimdymo namuose – tragedija. Ypač atkreipčiau dėmesį į šį jo sakinį:

Tai jau ne pirmas kartas, kai medikams tenka gelbėti namuose gimdžiusias ir smarkiai nukraujavusias ar sąmonės netekusias gimdyves.“ 

2013-06-13




Imantas Zieduonis išėjo, prieš tai pasivaikščiojęs palei Lietuvą

Paskutinė Imanto Zieduonio knyga pasirodė šiemet. Tai knyga, parengta sykiu su sūnumi Rimantu ir turinti paglostyti kiekvieno lietuvio širdį. Leišmalīte. Sunkiai adekvačiai vienu žodžiu išverčiamas pavadinimas, kad ir prasmė ir emocinis krūvis nenukentėtų. Galbūt reikėtų versti: Palietuvėlė. Išvaikščiotas 571 kilometras palei Lietuvos sieną (visas palietuvys, visa palietuvėlė) ir tai, kas matyta bei išgyventa, užrašyta. Knygos dar nečiupinėjau, bet būtinai pirksiu ir skaitysiu. Zieduonį skaityti malonumas.

Nežinantiems tautiečiams pasakysiu: Zieduonis – tai toks latviškas Marcinkevičius ir Martinaitis viename.

(Nuotrauka )

O kas yra Zieduonis latviams, pacituosiu iš Silvestro Gaižiūno straipsnio „Baltas jaunuolis ant trijų kuorų“ (Nemunas, 1987, nr. 11, p. 32–35), kuriame jis cituoja kitą latvių poetą – Janį Pėterį. Taigi Pėteris per Gaižiūną:

Kas yra I. Zieduonis latviams? Gal geriausiai į šį klausimą atsakytu Janis Pėteris:
„Didžiajai daugumai Imantas Zieduonis priklauso po dalelę. Kaip Ryga, kai nesam pabuvoję jos dominantėj (O. Vacietis) – Petro bažnyčios bokšte.
Vieniems Zieduonis yra tiktai aktualijas pagaunantis, žvalinantis poetas: „Žemės ir svajonių smėlis“, „Širdies dinamitas“, „Motociklas“.
Kitiems – kasdieninę žemės plutą prozoje ariantis publicistas: „Kuržemytė“.
Tretiems – smegenų požievio išlaisvintojas: „Epifanijos“.
Ketvirtiems – didžiųjų medžių vaduotojas, taip sakant, miškininko padėjėjas.
Penktiems – neoficialus laiškų redakcijos darbuotojas kokioje nors redakcijoje, į kurį būtų galima kreiptis.
Šeštiems, t. y. šeštoms, – kolosalus vyras.
Filosofams – konkurentas (O, sancta simplicitas!)
Kritikams – salamandra, kaskart paliekanti savo uodegą kruopščiai analizei.
Grafikams – profilis.
Ekonomistams – nepageidaujamas ekspertas, kurį patį reikėtų įtraukti į planavimą, – tada jis matytų!..
Žurnalistams – beveik tas pats, kas Sent-Egziuperi – jais abiem galima išgražinti savo raštus ir įrodyti savo inteligentiškumą.
Vaikams – pasakų spalvintojas ir geras lokių pažįstamas.
Bendrajai pilietijai – madingų citatų rinkinys, apskritai tas, kuris yra madingas, kurį reikėtų pasikviesti – nori ar nenori.
O iš tikrųjų unikalus, prieštaringas asmuo, kurio visos prieštaringos ir poliarinės ypatybės eina iš gilios gelmės, o joje lengviau pastebėti išorę, veržlius ritmus, ryškiai spindinčią išorę negu tai, kas niekuo nekrinta į akis, kas pilka, paslėpta, vidujai skausminga. Net tragiška. Ir paties Zieduonio sieloje – esmingiausia.“

/Nes žodžiai yra kevalai, ir vėjas
jau laukia už lango./ I. Z.

Šią gegužės trečiąją Zieduoniui būtų suėję 80. Mirė vasario 27 d.

2013-04-07

Ledu per Jurgines

Kai buvau vaikas ir paauglys, senelis iš mamos pusės Ipolitas Lapukas (1905–1990) dažnai pasakodavo, kaip kažkada – nepamenu tik: smetoninės ar dar ikismetoninės Lietuvos laikais – ėjo ledu per užšalusią Ventą per Jurgines. Kadangi buvo be kepurės, tai dar ir ausis nušalo.

Ir kiek čia iki tų Jurginių, kurios, priminsiu, yra balandžio 23 dieną, beliko. O pažiūrėkim pro langą…

2013-04-05