Mūzynas

Šiaulių universiteto studentų literatų klubas „Mūzynas“, jau išleidęs tris knygas (1997, 2004, 2006), dabar prisistato ir internetinėje erdvėje.

Gaila ir paradoksalu, kad toje erdvėje nepublikuojami (tikiuosi, kad tik kol kas) mūzyniečių kūrybos tekstai.

2011 m. gruodžio 29 d.











P. S. Kūrybos „Mūzyno“ tinklapyje jau atsirado!



2012 m. sausio 4 d.

Neeilinė eilinė publikacija

„Vos įskaitai gamtos raidyno smulkmę – / uolos paviršium bėgantį kursyvą.“ Taip naują eilėraščių publikaciją žurnalo „Metai“ 10-tame numeryje pradeda Tomas Venclova. Ir šiame dvieilyje aš matau raktą į visos jo kūrybos poetiką, kurią turbūt ne pirmas ir ne paskutinis pavadinsiu filologine. Filologine dėl to, kad savo poezijoje Venclova kone ištisai brėžia paralelę tarp pasaulio ir teksto, tiksliau, pasaulį skaito kaip tekstą, mato jame teksto ženklus, žymenis, ritmus ir rodo juos skaitytojui. Dažnai tekstą tiesiog „įrašo“ į kokį nors (kone) konkretų peizažą: mitologinį tekstą, istorinį tekstą, kultūrinį tekstą etc. Arba mato peizaže kultūristorinius kontūrus, formas:

Šiom samanom esi tiktai peizažas,
tiksliau, peizažo būsena. Šešėlis
praeina, tarsi štilis arba štormas,
ir sklaidos erdvėje. Kaip visos formos.

Ir dar – 10-tame „Metų“ numeryje tėra trys Venclovos eilėraščiai, tiesa, ilgi. Bet tikro poeto kūrybos kiekviena eilinė, kad ir nedidelė, publikacija yra neeilinė. Įsirėžianti.

2011 m. gruodžio 29 d.

Inter-studia humanitatis: 1–12 nr.

Šiaulių universiteto Humanitariniame fakultete leidžiami keli mokslo žurnalai: Filologija, Acta humanitarica universitatis Saulensis, Kalbos aktualijos, Inter-studia humanitatis. Šįkart trumpai apie pastarąjį. Priežastis – jau išėjo visas tuzinas jo numerių. Paaiškinimas etnografiško pobūdžio leksikos nebesuprantančiam jaunimui: tuzinas yra dvylika, o tai toks truputį magiškas, kita vertus, lietuvių tradicijoje „fiksuotas“, dėl to bent minimaliai čia pažymėtinas skaičius. Kaip provincijos (regioninio?) universiteto fakultetui, kuris pasižymi šiokiu tokiu, nors gal ir didžiausiu visame universitete disidentizmu mokslo konjunktūros atžvilgiu, tuzinas numerių yra tikrai nemažai, gal net daug. Laikyčiau didžiuliu fakulteto laimėjimu, jeigu per artimiausius 5–7 metus pasirodytų dar tuzinas numerių.

Tuzino proga truputis netolimos – jau cituotinos – istorijos.

Pirmame Inter-studia humanitatis numeryje, kuris išėjo 2004 metų gale, žurnalo sumanytojas, iniciatorius ir pirmasis jo redaktorių kolegijos pirmininkas prof. Gintautas Mažeikis „Pratarmę“ pradėjo taip:

Inter-studia humanitatis – tai modernus integralios humanitarinės pakraipos žurnalas (preciziškai kalbant jį reikėtų vadinti tęstiniu mokslo leidiniu), siekiantis puoselėti bei plėtoti šiuolaikinius interdisciplininius filosofijos ir literatūrologijos, sociokultūrinės antropologijos ir menotyros tyrinėjimus, apmąstymus, eksperimentinius modelius. Šiame mokslo žurnale kviečiama rašyti struktūralizmo ir poststruktūralizmo, postmodernių interpretacijų ir polimetodologizmo, kultūros ir postkolonializmo studijų, feminizmo ir kino kritikos, kvir (queer) teorijų ir psichoanalitinių interpretacijų, neomitologijos, įsivaizduojamos teologijos ir kitomis panašiomis temomis. Žurnalo tikslai: integruoti, transformuoti, deformuoti humanitarines disciplinas, inicijuoti naujus tyrinėjimus ir projektus, atsiliepiant į informacines, technologines, politines pasaulio permainas, į globalizacijos iššūkius. Tiesa, žurnale bus siekiama išlaikyti ir tą iniciatyvą, tuos konceptualius, idėjinius proveržius, tą vertybių saugą, kuri tradiciškai siejama su humanistiniais idealais.
<…>“

Ambicingi užmojai? Taip, nes gal tik ketvirtadalis ar net penktadalis jų tuose dvylikoje numerių tėra realizuota. Bet taip turbūt ir turi būti: reikia užsibrėžti keliskart daugiau nei bus pasiekta, antraip pasiekta nebus nieko. O dabar, manau, pasiekta tam tikra dalis, kad ir penktoji dalis, bet yra. Kviečiu užeiti į Inter-studia humanitatis internetinę svetainę, į žurnalo numerių „pdf“ archyvą ir patiems įsitikinti ar gal apsivilti tais pasiekimais.

Čia rašau kaip dabartinis Inter-studia humanitatis redaktorių kolegijos pirmininkas, t. y. kaip aiškiai suinteresuotas asmuo, bet nė nemanau to slėpti.

2011 m. gruodžio 28 d.



Dėl ko Rolando Atkočiūno teatras yra ritualinis?

Dar lapkričio mėnesį vienos konferencijos metu kolegos iš Latvijos, iš Liepojos, padovanojo 2010 metais išėjusią Edytės Tišheizerės ir Zandos Borgos knygą „Režisūros kryptys ir asmenybės Liepojos teatre“ (“Režijas virzieni un personības Liepājas teātrī”). Knygą išleido Liepojos universiteto Kuržemės Humanitarinis institutas. Atrodytų, įdomus ir keistas darinys – Kuržemės Humanitarinis institutas, bet gal įdomus ir keistas tik mums ir pas mus. Mat Latvijos universitetai, aukštosios mokyklos – Liepojos, Rėzeknės, Daugpilio – pasižymi tuo, kad juose tiršta regioninių tyrimų ir studijų, kad juose egzistuoja atskiri struktūriniai tokių tyrimų ir studijų padaliniai.

Bet čia ne apie tai.

Čia apie tai, kad iš tos dovanotosios knygos sužinojau, jog Liepojos teatro meno vadovo (mākslinieciskā vadītāja) pareigas nuo 2005 m. sausio užima režisierius Rolandas Atkočiūnas. Knyga nėra didelė – tik 106 puslapių, bet joje iš keliolikos skyrių net du yra skirti Atkočiūno režisūrai: „Ritualinis Rolando Atkočiūno teatras“ (“Rolanda Atkočūna rituāla teātris”, 88–91 psl.) ir „Rolando Atkočiūno režisūra postdraminio teatro kontekste“ (“Rolanda Atkočūna režija postdramatiskā teātra kontekstā”, 92–101 psl.). Abu skyrius parašė Edytė Tišheizerė (Edīte Tišheizere). Atkočiūno spektakliai vertinami kaip įdomūs, turintys įdomių, netikėtų režisūrinių, scenografinių ir kt. sprendimų užtaisą, bet kai kurie – ir kaip pakankamai kontraversiški.

Jums įdomu (ir man buvo įdomu), kas yra tas ritualinis Atkočiūno teatras, kodėl jis ritualinis? Pacituosiu sakinį, kuris tai užsimoja paaiškinti, bet kažin ar pagrindžia: „Pagrindinius latvių ir lietuvių teatro skirtumus, apie kuriuos savo interviu kalba ir R. Atkočiūnas, labai schematiškai galima palyginti ir paaiškinti skirtingu religijos ir kultūros suvokimu: lietuvių teatras, kurio pamatuose yra katalikybės tradicijos, yra veiklos, ritualo (darbības, rituāla) menas, tuo tarpu latvių teatrui būdingas iš liuteranizmo šaknų išaugęs žodžio pirmumas“ (89–90 psl.). Va toks aiškinimas, kuris manęs šiuo konkrečiu atveju nelabai įtikina. Nors gal turėtų įtikinti?..

Šiaip ar taip, bet yra labai smagu, kad 106 puslapių latviškoje knygoje net 14 puslapių skirta tautiečiui.

P. S. „Knyga parengta ir išleista gavus Valstybinio Kultūros kapitalo fondo ir Valstybinės tyrimų programos ‚Nacionalinis identitetas (kalba, Latvijos istorija, kultūra ir žmogaus saugumas)‘ paramą.“

2011 m. gruodžio 26 d.






Prisistatomasis pa(si)aiškinimas

Nuo 2009 m. birželio 26 d. iki 2011 m. gruodžio įvarius savo įrašus ir/ar nuotraukas viešinau puslapyje e-adresu: http://siauliuose.blogas.lt/ – kviečiu jame apsilankyti. Ten iš viso yra arti 80 įrašų (28 iš jų yra patekę į mano šiemet išleistą knygą Šiaulių auto/topografija).

Minėtas e-adresas ir jo aplinka yra jauki, maloni, patraukli akiai. Tačiau pastaruosius kelis mėnesius dažnai – man per dažnai – būdavo ištisų dienų, kad tą aplinką, t. y. savo tinklapį minėtu e-adresu man būdavo paprasčiausia sunku pasiekti – ką nors jame įrašyti ar peržiūrėti, nes puslapis labai sunkiai atsidarydavo arba net iš viso neatsidarydavo. Bent jau iš mano kompiuterio. (Nežinau, gal čia mano kompiuteris ar mano interneto ryšys kalti, bet man nuo to ne geriau.)

Tik dėl to persikeliu čia, į blogspot. Persikeliu išlaikydamas visišką tęstinumą: ir tinklaraščio pavadinimo, kurį palieku tą patį, ir iš esmės – pačiu savo rašymo pobūdžiu. Kitaip tariant, blogas.lt esantį tinklaraštį „Šiauliuose ir ne tik“ galima vadinti I dalimi, o čia, blogspot.com, esantį tinklaraštį tokiu pat pavadinimu galima vadinti II dalimi.

2011 m. gruodžio 26 d. (antra Šv. Kalėdų diena)