Priekaktis

1985 metų „Kalbos praktikos patarimuose“ svetimžodį „kazirkas“ siūloma keisti tokiais lietuviškais žodžiais: „(kepurės) snapelis“, „kaušelis“, „priekaktis“.

Kai aš tai garsiai perskaičiau, dukra ir sako: „Taip ir įsivaizduoju einančius priekvailį ir priekvaišį su priekakčiais.“

Beje, dabar daug tokių LT gatvėmis ir keleliais vaikšto.

2012-08-30

Atgal prie patefono

Ne per seniausiai po daug metų naujam išbandymui pasiėmiau savo seną tarybinį juostinį fotoaparatą „Zenit-E“. Visą vasarą juo fotografuoju pasimėgaudamas, bet iš 36 juostos kadrų dar teišnaudojau kokius dvidešimt kelis, atrodo, 23. Žiūrėsiu, kas išeis, t. y. rezultato dar nematau, bet patinka pats procesas.

Prieš kelias dienas nusipirkom, aišku, nebenaujus: „Sony“ patefoną, „Yamaha“ stiprintuvą ir „Sansui“ kolonėles. Partempiau iš pusrūsio per 200 vinilinių plokštelių, kurios jau kokie aštuoneri metai ten buvo sukištos į spintą. Dabar visa šeimyna klausomės – atsiklausyti negalim. Garso kokybės ir jo tikrumo daug daugiau nei visuose sykiu paimtuose mūsų turimuose skaitmeniniuose aparatuose. Ar gal čia taip tik dėl nostalgijos atrodo… Bet malonumas didelis. Ir klasika, ir džiazas, ir senas geras rokas… (visa vinilė daugiausia iš „Melodijos“ firmos) tiesiog puikiausiai skamba.

Sūnus, būdamas metukų ir kažkiek, nulaužė turėto senojo patefono „Vega-109“ adatą. Tada jos naujos pakeitimui neieškojau, o kai pradėjau prieš dvejus metus ieškoti, visur man atsakydavo, kad tai bergždžias reikalas. Tada sugalvojom plokštelių kolekciją priversti skambėti kitu būdu: nauju-nebenauju patefonu. Lyg ir pasiteisina (nežinau tik, ar pasiteisina šio žodžio sangrąžinės formos vartojimas tąja reikšme).

2012-08-26

Jono Vytauto Nistelio devyniasdešimtmetis

Šiandien poligloto, vertėjo, poeto, architekto Jono Vytauto Nistelio (1922–1986) devyniasdešimtmetis. Jis buvo iš tų eiliuojančių, kuris dar stalininėje ir vėliau švelnesnės valdžios sovietinėje Lietuvoje rašė „į stalčių“. Patriotines, religines ir kitokias eiles, kurių nepublikavo, o daugelio ir nebūtų galėjęs publikuoti. Eilės, suprantama, toli gražu ne pirmo ryškumo, bet šiuo atveju svarbiausia – pozicija ir principai. O pastarųjų Nistelis nestokojo. Kaip ir poetinės nuovokos.

Ta proga prieš trisdešimt metų (1982-ais) parašytas jo eilėraštis „R. M. Rilkei“:

Jau Rilkės soduose
Ruduo
Ir lapai krinta
Iš dangaus
Ežerai pilni
Prikritę jų
Krante kniūbsčios
Ilsis valtys
Mes vaikštom
Seno sodo takais
O lapai čeža
Mums po kojomis
Ar tu atsimeni
Šie lapai
Buvo pumpurai
Kaip mūsų meilė
Jau Rilkės soduose
Ruduo

Geltoni lapai mena
Pavasarį

2012-08-24

Profesorius Isaakas Borgas važiuoja kaire kelio puse

Daug kartų žiūrėjau vieną mėgstamiausių filmų – Ingmaro Bergmano 1957-tųjų „Žemuogių pievelę“: profesoriaus Isaako Borgo (vaid. Victoras Sjöströmas) kelionę iš Stokholmo į Lundą atsiimti garbės daktaro titulo, sykiu kelionę per visą ilgą savo gyvenimą, per savo ir kitų (žmonos, sūnaus, marčios, pakeleivių…) likimus. Borgas važiuoja senu ir dideliu lengvuoju automobiliu. Ir važiuoja… kaire kelio puse, nors vairas automobilyje irgi kairėje pusėje! Ir tik šiandien iš čia sužinojau, kad „[p]askutinieji Europoje dešiniąja puse važinėti pradėjo švedai. Pasikeitimą įtakojo ekonomika. Šalis gamino daug „Saab“ ir „Volvo“ automobilių, kuriuos parduodavo šalims, važinėjančioms dešiniąja kelio puse.“

Štai gražus profesoriaus Borgo ir jo bendrakeleivių kairės kelionės epizodėlis:

video

 2012-08-14

Latvių, estų ir lietuvių dramos postkolonializmo veidrodyje

Recenzuojama knyga: Benedikts Kalnačs, Baltijas postkoloniālā drāma. Modernitāte, koloniālisms un postkoloniālisms latviešu, igauņu un lietuviešu dramaturģijā, Sērija: Salīdzināmā literatūra (Baltijas literatūra), [Rīga:] Latvijas Universitātes Literatūras, folkloras un mākslas institūts, 2011.

Latvijos universiteto Literatūros, folkloro ir meno institutas prieš kelerius metus pradėjo leisti knygų seriją „Lyginamoji literatūra (Baltijos literatūra)“ (Salīdzināmā literatūra (Baltijas literatūra)). Pirmoji serijos knyga pasirodė 2008 metais. Tai buvo net 1108 puslapių apimties studija „Latviai, estai ir lietuviai: literatūriniai ir kultūros kontaktai“ (Latvieši, igauņi un lietuvieši: literārie un kultūras kontakti), parašyta latvių, lietuvių ir estų autorių kolektyvo, turinti papildomą daugiau kaip trijų šimtų puslapių bibliografinės rodyklės tomą. Studijos rengimą koordinavo jos sudarytojas ir vienas autorių Benediktas Kalnačas. Recenzuojamoji Kalnačo monografija Postkolonijinė Baltijos drama. Modernumas, kolonializmas ir postkolonializmas latvių, estų ir lietuvių dramaturgijoje yra jau ketvirtas serijos leidinys, kaip pratarmėje prisipažįsta pats autorius, išaugęs iš minėtai studijai „Latviai, estai ir lietuviai: literatūriniai ir kultūros kontaktai“ planuoto, bet nerealizuoto skyriaus (p. 7).

Kalnačas – Latvijoje žinomas dramaturgijos tyrinėtojas, išleidęs daug knygų apie latvių ir Vakarų Europos dramaturgiją. (Toliau skaityti čia; išspausdinta ir ©: Colloquia |Nr. 28, 2012, p. 204–209.|)

2012-08-11

Truputis sovietinių Šiaulių

Praėjusį trečiadienį, eidamas su reikalais, netyčia užtaikiau į sendaikčių turgų, vadinamąjį „blusyną“, kaip tik trečiadieniais veikiantį Šiauliuose Kaštonų alėjoje. Pasikalbėjau su vienu prekiaujančiu dėl patefono, nes turiu seną sulūžusia adata, kurios tokio modelio jau niekur nebegaunu pirkti, nors išbandžiau visokiausius variantus, ir turiu krūvą plokštelių, kurių būtų smagu paklausyti. O nusipirkau už penklitį Petro Bilevičiaus knygą „Šiauliai“ (Vilnius: Mintis, 1972), kurios – keista – niekur anksčiau nebuvau vartęs ar matęs, nors Šiaulių istorija pasidomiu, turiu ne vieną knygą apie Šiaulius, ne vieną Šiaulių albumą. Tai va – toji Bilevičiaus knyga informatyvi, su statistika nesusipykusi, bet labai ideologizuota, nors tada kitokios apie LSSR miestus turbūt ir neišeidavo. Šiaip ar taip įdomu paskaitinėti. Nuotraukos įdomios. Va viena iš 86 puslapio, pavadinta „Vilniaus ir Gegužės 1-osios gatvių kampe“:


Tas kampas dabar yra Vilniaus ir Vasario 16-osios gatvių ir šiandien atrodo taip:


Tos knygos kontekste kažkodėl, pats nežinau kodėl, prisiminiau Šiaulių literato Juozo Sabaliausko 1979 m. gegužės 19 d. tuometiniame miesto laikraštyje „Raudonoji vėliava“ išspausdintą trumputį eilėraštuką apie Šiaulius. Eilėraštukas parašytas irgi to meto dvasia:

Kadais čia pynės dulkinos gatvelės
Ir smego lūšnos su visais langais.
Dabar Šiauliai į saulę galvą kelia,
Dabar Šiauliai tarytum sodas žalias
Su liaudies darbo vaisiais nuostabiais.

Vis ruošiuosi rimčiau pasidomėti tokia kūryba, bet vis kažko pritrūkstu, labiausiai turbūt laiko.

2012-08-10

Instaliacija apie instaliacijas

Šis mano tekstas buvo publikuotas „Šiaurės Atėnuose“ (2000-02-19), bet kad lieka savaip aktualus, tai po dvylikos metų perkeliu dar ir čia:

Bernelis su piršliu atvažiuoja iš kaimo A į kaimą B gražiu vežimaičiu. Kol jiedu pas mergelę vakaroja, piršliaujasi ir burkuoja, pasipiktinę B kaimo vaikiai pagal jiems vieniems težinomą technologiją užkelia gražųjį vežimaitį ant klėtės stogo. Išeina jau gerokai įšilę piršliautojai iš trobos – žvilgt šen, žvilgt ten, o nosį į viršų pakelti sugalvoja ne taip jau greitai. Kaimas B juokiasi, jis patenkintas, užganėdintas.

Vaikiukas iš kaimo B ateina pusbernauti į kaimą A. Artimiausią sekmadienį šeimininkas siunčia naująjį pusbernį pas savo kaimyną, gyvenantį už gero kilometro, ulėdros (ar panašaus semantinio nulio) parnešti. Kaimynas vaikiukui nematant prikemša pusmaišį šiaudų, įritina jan girnapusę, gerai užriša, užverčia maišą su tokiu „solidžiu“ turiniu vaikiukui ant pečių ir šypsosi pro ūsą. Vaikiukas, sau ir kitiems įrodinėdamas savo ulėdrišką išmanymą ir vyrišką jėgą, stena, prakaituoja visą kilometrą. Kaimas A juokiasi, jis patenkintas, užganėdintas.

„Bet mėgstamiausias jo pokštas būdavo sukeisti ūkininkų šunis, kito kiemo šunį pririšti prie svetimo tvarto <…>. Tai nakčia atrišdavo nuo vieno ūkininko tvarto šunį ir prie kito pririšdavo. O šuniui kas rūpi, ar čia svetimas, ar savas tvartas, jei tik prie jo pririštas, tai ir saugoja. Paryčio prieblandoje eina mieguistas šeimininkas į tvartą – šuva neleidžia, o kartais ir už šlaunies įsikabina. Koks čia velnias, ar ne į savo tvartus pataikė, ar šuva pasiuto? Prasitrina akis, žiūri – šuva svetimas prie tvarto <…>. Ir ryto sambrėškoje keikdamiesi ūkininkai ne arklius vedžiojasi po kaimą, bet šunis į savo kiemus“ (Kazio Borutos Mediniai stebuklai). Kaimas pyksta, jis įsiutintas, užgautas.

Galų gale – vienoje kaimo C mokyklėlėje pripylė vaikiukas mokytojai į batus rašalo (aliejaus, uogienės etc.). Jį, vargšą, svarstė pedagogų tarybos posėdyje. Kaimas C slapčia šypsojosi, nes nemėgo jis tos mokytojos, sūtraukėle vadinamos.

O jau visai visų galų pačiame gale – vienoje prestižinėje kaimo W troboje pastatė žmogus batus ant postamento ir pripylė juos druskos. Kaimui W buvo nė motais. Visgi atsirado aikčiojančių, kalbančių ir rašančių maždaug tokius žodžius: „Dalyvauti kosmopolitiniame diskurse tampa svarbiau negu klausytis nacionalinio imperatyvo ir tęsti tradiciją.“

Būt žinoję anie kaimų A, B ir C gyventojai, kokiame diskurse jie nedalyvauja ir kokio imperatyvo klausosi, – amą išsyk būtų praradę, ir baigta…

2012-08-10

Įsivaizduojamas šimtaspenkiasdešimtmečių dialogas

Įdomu, apie ką literatūriniame dialoge susitikę galėtų pasikalbėti lietuvis ir latvis rašytojai klasikai šimtaspenkiasdešimtmečiai: Maironis, gimęs 1862 m. lapkričio 2 dieną, ir už dviejų mėnesių pasaulį išvydęs Rudolfas Blaumanis (g. 1863 m. sausio 1 d.)? Tiksliau, kaip į garsiausią, visur cituojamą latvių klasiko frazę reaguotų lietuvis klasikas? O Blaumanio frazė tokia:

Nesvarbu, ką tu aprašai: rožę ar mėšlo krūvą, svarbu, kaip tu tai darai.

Manau, kad Maironis tiesiog nuoširdžiai nesuprastų Blaumanio ir literatūrinis vienmečių šimtaspenkiasdešimtmečių dialogas paprasčiausiai neįvyktų.

O gal klystu?

2012-08-02