Nuobiros

Tėvas grįžo iš kaimo, iš brolio. Parvežė septynis maišus bulvių. Penkis jų išpylėm šaltojoje po laiptais. Jei dabar, sėdėdamas savo pusrūsiniame darbo kambaryje, atidarau duris iš katilinės į laukujį koridorėlį, aštriai užkvimpa bulvėmis. Tai kvapas, kurį galiu pavadinti tikru ir kuris plevena štai virš Janio Rainio „Kopoti raksti“ 24-to tomo su jo dienoraščiais.

***

Dukra studentė: vakar viena močiutė cepelinus virė, šiandien kita – vai-tai grįšiu po savaitgalio į Vilnių, į savo vu‘išką Istorijos fakultetą visa išsiplėtojusi. (Bet šiandieninių cepelinų net keturis vis dėlto dar išsitransportavo traukiniu į sostinę.)

***

Sūnus ketvirtokas, kai šią pavakarę taisiau jam jo skriestuvą ir iš pirmo sykio nepataikiau to padaryti: „kai manęs neklausai, tai taip ir būna.“

***

Kai keliauji, stebi. Ankstų šių metų rugsėjo 19-tosios rytą keliavau iš Šiaulių į Vilnių. Kai autobusas sustojo Panevėžio stotyje, pažvelgęs pro langą pamačiau PAZ‘iką – ir laikas lyg atsisuko dešimtmečius atgalios.


(Panevėžietis Silvestras Gaižiūnas sako, kad čia ne Panevėžio, o Biržų autobusų parko PAZ‘ikas.)

2012-09-23

Pirmojo sakinio apakintas


Aš apakęs nuo pirmojo sakinio! Dabar bandau adekvatizuotis, visa savo egzistencine kažin-ar-besamybe mėgindamas likusiu įtemptu mąstymu suvokti, kas yra „aktyvi literatūrinė veikla“? Ir kas, po galais, šiuo atveju yra esamasis laikas žodyje „vyksta“, t.y. ar tas esamasis laikas sutampa su mano esamuoju laiku, ar aš jau visai gyvenu paralelybėje?.. Atvirai prisipažinsiu: kol kas jaučiuosi klaikiai pasimetęs, nes nebeadekvatus referencijoms tarp kai kurių verbalinių ženklų ir jų denotatų. Bent jau tol, kol Šiauliuose vyksta aktyvi literatūrinė veikla.

2012-09-21

Vaizdo kūrimo būdai literatūros tekste

Jau kelinti metai dėstau literatūros antropologiją antropologinės pakraipos studijų programos III kurso studentams. Tokio atsakymo į seminarinio atsiskaitymo klausimą dar nebuvau gavęs per visą savo pedagoginio darbo aukštojoje mokykloje laiką, t. y. per 24 metus nuo sąjūdinių 1988-ųjų. Klausimas (tema) skambėjo taip „Vaizdo kūrimo būdai literatūros tekste“, o raštišką vieno studento atsakymą gavau tokį (kalba netaisyta), kokį čia žemiau pateikiu. Tai tiesiog nepakartojama steponavičinės aukštojo mokslo reformos iliustracija! Taigi – Jūsų dėmesiui apie tai, kokie yra, kuo pasižymi ir pan. vaizdo kūrimo būdai literatūros tekste:

Literatūros tekstuose kaip ir poezijose, eilėraščiuose, kalbėjime reikalinga kūribinga vaizduotė, kurios pagalba yra pasineriama į prisiminimus, fantazijas ir kūrybą, kad gautusi literatūrinis vaizdavimas, tekste. Kaip ir kalbantis, šnekantis, kuriasi savaime iš pasamonės, kurios pagalba yra pradedamas kurti tekstas. Kuriant literatūros tekstą reikia tiksliai žinoti apie ką yra kuriama. Visas vaizdas kuriasi sakiniuose, kurios mes apmąstome ir perteikiame tai, dar kartą apgalvodami, tame tekste, savais žodžiais. Literatūros tekstą galima kurti, netgi skambant kažkokiai tai melodijai, nes tai gali duoti savitą kontekstą, kuriamam kūriniui ar tekstui, kažką stebint, būnant gamtoje, stebint visokius neįprastus reiškinius, galima kurti literatūrą. Viskas pereina iš mūsų pasąmonės ką mes atsimename, ir kaip gautus atsiminimus ir vaizdus ar garsus, mes perteikiame literatūriniame tekste. Tekste negalima būti nukrypstama nuo tam tikros temos, jei atsiranda priešingi kūriniui veiksmai tada jau nebegali gautis nuoseklus literatūrinis darbas.

2012-09-15

„Negerai gyvenu. <…> Abejingai“

Suprasdamas visą šio Juozo Macevičiaus bevardžio eilėraščio poetinę banalybę ir semantinę trivialybę, bet svarbiausia (!) aktualybę, nesusilaikau jo – tokio netrumpo – nepacitavęs:

Negerai gyvenu.
Gal artėja senatvė,
Kad jau neskaičiuoju dienų.
Abejingai šliaužioju gatvėm.
Abejingai žvalgausi aplinkui.
Negerai gyvenu.
Abejingai.

Negerai gyvenu.
Kad bent būtų iš tikro
Liūdna ir ilgu.
Piktnaudžiauju vynu.
Myliu svetimas moteris,
O vis tiek katastrofiškai pilka.
Negerai gyvenu.

Negerai gyvenu.
Per gyvenimą
Tarsi per sendaikčių rinką
Abejingai einu.
Ir matau – viskas tragiškai pinga.
Negerai gyvenu.
Abejingai.

Negerai gyvenu.
Maluosi tarp niekšų
Ir vengiu bičiulių senų.
Nuleidžiu akis,
Jei mane jie netyčia sutinka.
Negerai gyvenu.
Pavojingai.

2012-09-12

Ričardo smėlis

Poetas, fotografas, visokių keistenybių rinkėjas ir kaupėjas Ričardas Šileika mėgsta ne tik smagius ir originalius atvirlaiškius siuntinėti. Mėgsta jis ir iš įvairiausių pasaulio kampelių jam suvežtą-suneštą smėlį ir kitą žemės birumą fasuoti, į maišelius supylinėti ir esant progai ar be progos dovanoti. Štai keli man jo padovanotieji maišeliai. Labiausiai džiaugiuosi tuo – su Eyjafjallajökull‘o ugnikalnio pelenais.


2012-09-12

Du eilėraščiai – du literatūros mokslai

Kartais atsitinka taip, kad visai netyčia aptinki tokius kūrinius, kuriuos gali pavadinti „raktiniais“ kokio nors literatūros mokslo kūriniais, nes jie įtaiko į pačią to mokslo šerdį, itin adekvačiai išreiškia jo esmę. Štai du tokie aptikimai: vienas estų poeto, kitas latvių poeto.

Literatūros topografijos, literatūros geografijos mokslas, vadinamasis kultūrinio-literatūrinio žemėlapio braižymas (angl. mapping, vok. kartierung) per estų poeto Ivaro Ivasko eilėraštį „Rašyti eiles – tai braižyti žemėlapius…“:

Ivaras Ivaskas

Rašyti eiles – tai braižyti žemėlapius
nubrėžt dar vieną žemėlapį ant balto lapo
nauji kontinentai veržias iš užmaršties gelmių
bangos griausdamos krinta nuo akmenuotų keterų
kalno viršūnė rodo į begalybę arba
banguojančioj mėlynėj gimsta salos taškelis
šviesiai žalia dėmė kur ėdrinėja avys
arba upių žybčiojimai paverčia žemę
į daugiabriaunį kristalą kur pasaulio
dega saulėlydis arba tatai žemėlapis
kur keliaujantis pirštas randa vien dykumos smėlį
ar snieguotas lygumas kur kraujas sustingsta
smegenys sustoja bet po tavo ranka jau naujas lapas.

(Iš anglų ir vokiečių kalbų vertė Henrikas Radauskas. Iš knygos: Astrīde Ivaska, Ivar Ivask, Skraidantis ežeras. Poezija ir eseistika, Vilnius: Pasviręs pasaulis, 2007, p. 99.)


Literatūros antropologijos mokslas – literatūrinių vaizdų ir vaizduotės studijos per latvių poeto Rainio eilėraštį „ juodų rašto eilučių…“:

Rainis

Aiz melnam rakstu rindiņām
juodų rašto eilučių
Viz baltas un laimīgas ainas
Mirguliuoja šviesūs, harmoningi vaizdai –
No melnām rakstu rindiņām
juodų rašto eilučių
Plūst tēli un ceļas, un mainās.
Veržiasi paveikslai: kyla, kinta.

Tur sīkā ikdienas vārdiņā
Čia menkame kasdienybės žodely
Gul noslēpumi bez miņas –
Glūdi neįmenamos paslaptys –
Ik sīkā ikdienas vārdiņā
Kiekviename menkame kasdienybės žodely
Aug ilgas un sāpes bez ziņas.
Bręsta nežinioj ilgesys ir skausmai.

Cel melno miglu plīvuri,
Praskleisk juodą miglos šydą,
Nāc skatīt, kur mēs mītam, –
Pažiūrėk, kur mes gyvenam, –
Cel melno miglu plīvuri,
Praskleisk juodą miglos šydą,
Un iesim caur naktīm līdz rītam.
Ir eisim kiaurai naktį į rytą.

(Pažodinis-filologinis mano vertimas; visai nepavykęs, bet koks jau yra, toks. Iš: Jānis Rainis, Kopoti raksti 30 sējumos. 2. sējums. Dzeja, Rīga: Zinātne, 1977, p. 204.)

2012-09-08