Nerimtadarbiški latvinėjimai (tęsinys): Rygoje 1935 metais

Kriminalistika:

1934 m. Rygoje įvyko 238 savižudybės, 1935 m. – tik 199. Įvyko 123 autokatastrofos ir susidūrimai – 25% mažiau nei 1934 m. […] 1935 m. rastas 31 kūnas, nuskendo 38 asmenys. Vykdydami tarnybines pareigas, buvo sužeisti 3 policininkai. 1934 m. įregistruoti 324 gaisrai, 1935 m. – 293. Gaisrų padaryti nuostoliai sumažėjo 50% […] 1934 m. įvykdyta 15 žmogžudysčių (visos išaiškintos), 30 plėšimų (išaiškinti 22), 658 stambesnės vagystės (išaiškintos 519), 3536 smulkios vagystės (išaiškintos 1632). 1935 m. įvykdyta 13 žmogžudysčių (išaiškinta 12), 28 plėšimai (išaiškinti 21), 528 stambesnės vagystės (išaiškintos 444), 3307 smulkios vagystės (išaiškintos 1650). (p. 37).

Pastatai, namai, butai:
[1935 m.] Rygoje iš viso buvo 32514 pastatai. Iš jų 17684 gyvenami namai, 384 įstaigų ofisai, o 1448 netinkami gyventi namai. 67% pastatų mediniai, tiktai 26% mūriniai; daugiau nei pusė gyvenamųjų namų vienaukščiai. Tik 664 (3,7%) gyvenamuosiuose namuose buvo centrinis šildymas. Iš viso Rygoje buvo 102106 butai, iš jų neapgyventi – 3770. 3,5% rygiečių gyveno rūsiuose ir mansardose įrengtuose butuose. (p. 38).

Maitinimas, gėrimai, poilsis:
1935 m. Rygoje buvo 21 pirmos rūšies restoranas ir 30 antros rūšies. Šnicelis kainavo 1,6 lato. „Ką geria Rygoje? Daugiausia alų. Per metus Latvijoje išgeriama apie 5 mln. litrų alaus (per šventes apie 150000 litrų). Didžioji dalis – Rygoje.“ „Dailės teatre buvo 768 vietos. Jį per metus aplankė 194000 žiūrovų. 1935 m. labiausiai lankomi spektakliai buvo A. Deglavo ‚Senasis pilies ponas‘ ir V. Lacio ‚Tolimas kelias‘.“ Kavinėse kavos puodelis kainavo apie 40 santimų. „1935 m. Rygoje buvo 35 kino teatrai su 14100 vietų. Per metus parodyti 276 pilnametražiai filmai, kuriuos pasižiūrėjo apie 6000000 žiūrovų. Mėgstamiausi meilės filmai su laiminga pabaiga.“ Tais metais „Rygoje veikė 5–6 šokių mokyklos, cirkas (per metus apie 100000 lankytojų), 2 karuselės, 5 tirai, 23 įvairios kitos pasilinksminimų vietos. (p. 41–42).




Iš: Ulmaņlaiki. Leģendas un fakti, sastādijis Viesturs Avots, Rīga: Jumava, 2010.



P. S. Knygos viršelio nuotraukoje juodai apsirengusi ponia (pirmoji iš kairės) – Lietuvos užsienio reikalų ministro žmona p. Lozoraitienė. Ši nuotrauka iš Latvijos nepriklausomybės dvidešimtmečio minėjimo 1938 m. lapkričio 18 d. Rygos pilies salėje.



2012-07-24

Vienuolika Ventspilio vasaros nuotaikų

1. Rojaus nuotaika:

2. Vienatvės nevienišaujant nuotaika:

3. Smėlio nuotaika:


4. Senamiesčio nuotaika:




5. Molo nuotaika:

6. Jūros nuotaika:


7. Smilgų ir kitų žolynų nuotaika:


8. Kapinių (deja) nuotaika:


9. Staldzenės pakrantės nuotaika:



10. Atostogų nuotaika:

11. Atsisveikinimo nuotaika:


2012-07-22

Aleksio Churgino šimtmetis

Viena iš dviejų: arba aš pražiūrėjau, arba niekur nebuvo prisimintas Aleksio Churgino šimtmetis (g. 1912 m. birželio 7 d., m. 1990 m. gegužės 4 d.). Pirmasis variantas bylotų vien tik mano neatidumą ir nieko daugiau, t. y. nieko šiame dideliame pasaulyje nereikštų. Antrasis variantas, mano manymu, bylotų labai blogus ir jau reikšmingus dalykus: nedovanotinas kultūrinės, literatūrinės, edukacinės (kiek kartŲ mokėsi iš jo vertimų!) atminties spragas.

(Šiuo atveju aš visiškai neaktualizuoju Churgino biografijos ar jo vertimų išliekamumo klausimo, nes tokia proga lakyčiau tai visaip kaip nekorektišku dalyku.)

Kaip bebuvę – tebus Aleksys Churginas (bent?) čia pavėluotai per savo šimtmetį prisimintas. Ta proga jo „Vasarvidžio soneto“ (1970) paskutiniai du posmeliai:

O vakare, kai bus tyku namuos
Ir subarbens lietus į stogo skardą –
Prabėgusi vasarvidžio diena,

Kvapais gėlių ir saule nešina,
Tylom ateis į tavąją mansardą
Ir ją pripildys savo šilumos.

2012-07-22

Baltoskandijos akademija: 1991–2009

Aštuoniolika metų Panevėžys turėjo Lietuvos masteliais matuojant unikalų mokslo ir kultūros židinį – Baltoskandijos akademiją. Panevėžio miesto savivaldybės nepriklausomybės aušroje pakiliai įsteigtą ir tos pačios miesto savivaldybės prieš trejus metus valdiškai-buhalteriškai uždarytą. Per savo gyvavimo laiką Akademija spėjo surengti šimtus konferencijų, seminarų, simpoziumų, parodų atidarymų, pristatymų, susitikimų… Per tą laiką išleista ne viena Akademijos darbuotojų parengta, sudaryta, išversta, parašyta knyga, išleista per dvidešimt Akademijos informacinio leidinio „Baltoskandija“ numerių. Per tą laiką Akademijos darbuotojai stažavosi, skaitė pranešimus, paskaitas, spausdino straipsnius ne vienoje užsienio valstybėje (Latvijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Danijoje, Norvegijoje ir kt.). Per tą laiką sukaupta gausi ir unikali skandinavistinė-baltistinė biblioteka, kaupėsi turtingas ir turiningas archyvas, užmegzta gausybė dalykinių mokslinių-kultūrinių ryšių su įvairių šalių mokslo, kultūros įstaigomis, atskirais mokslininkais, gauta paramos tyrimams ir kitiems darbams iš atskirų šalių ambasadų, fondų. Visa veikla intensyviausiai sukosi apie Akademijos direktorių, jos spiritus movens doc. dr. Silvestrą Gaižiūną. Aktyviausiai jam talkino Akademijos darbuotojai Arūnas Bliūdžius, vėliau – ir Antanas Skindzera.

Belieka apgailestauti, kad Panevėžio – kaip ir kitų Lietuvos miestų – valdininkai temoka skaičiuoti vien pinigus (tai – oficiali uždarymo priežastis: taupymas krizės metu), bet nėra mokyti ir nerodo jokio noro mokytis „skaičiuoti“ nesučiuopiamų nevienadienišką, nečiadabartišką naudą nešančių dalykų.

Labai nežymiai savo darbu prie Akademijos veiklos esu prisidėjęs. Jaučiu Akademijai, jos dvasiai, tai unikaliai Panevėžio erdvei-būsenai nostalgiją, nukeliu kepurę prieš Silvestrą Gaižiūną, kuris sugebėjo įkurti Akademiją ir tiek joje nuveikti (paskutiniaisiais metais – nuolatinių grasinimų uždaryti Akademiją atmosferoje). Ir pakartoju per Akademijos atidarymą akcentuotą eilutę iš himno Gaudeamus igitur: „Vivat academia!“ Vivat buvusi, savo darbais tebesanti!

Džiaugiuosi, kad pastaruoju metu yra ženklų, kad Akademija gali atgimti. Turbūt kitur. Turbūt kitokiais pavidalais. Turbūt kitokiomis raiškos formomis.

Pabaigai šiek tiek vaizdinės informacijos ir archyvinių tekstų.

1) Trumpa filmuota medžiaga: „Baltoskandijos akademija (Panevėžys)“.

2) Trys iš Akademijos išleistų knygų:


3) Akademijos informacinio biuletenio „Baltoskandija“ kai kurie numeriai:


4) Andrejaus Tarkovskio 75-mečiui skirto seminaro, vykusio 2007 m. gegužės 9 d. Baltoskandijos akademijoje, momentai –
pranešimą skaito Igoris Jevlampijevas (Игорь Евлампиев) – knygos Andrejaus Tarkovskio meninė filosofija (Художественная философия Андрея Тарковского, Санкт-Петербург: Алетейя, 2001) autorius:


Akademijos direktorius Silvestras Gaižiūnas su Andrejaus Tarkovskio filmo Soliaris pagrindinio vaidmens atlikėju Donatu Banioniu:


5) Silvestro Gaižiūno straipsnis iš Baltoskandijos akademijos informacinio biuletenio Baltoskandija 1-mo numerio (1993 m. sausio mėn.):

Akademija – mūsų dvasios erdvė
1991 m. lapkričio 17 d., Latvijos Nepriklausomybės dienos išvakarėse, Panevėžyje savo biografiją pradėjo Baltoskandijos akademija. Nuo to laiko mus dažnai lydi klausimas: ką veikia jūsų Akademija, kodėl ji – Akademija, o jei Akademija, kodėl čia dirba ne keli šimtai, o tik keli žmonės? Klausimai suprantami, nes besibaigiančioje sovietmečio gadynėje akademiją įsivaizdavome kaip kažkokį monstrą. O tuo tarpu mūsų idealas yra vokiečių akademijos – miniatiūriniai mokslo ir švietimo židiniai, aktyvinantys Vokietijos ir Europos dvasinį bei mokslinį gyvenimą. Tarp mūsų pirmavaizdžių yra J. Basanavičiaus išpuoselėta Lietuvių Mokslo Draugija, o jei žvelgsim į dar gilesnę praeitį, į renesansą, ten rasime dar vieną mūsų idealą – Florencijos akademiją, kurios filosofinių diskusijų ir draugiškų sambūrių šviesa sklido toli į Šiaurę. Mus taip pat įkvėpė ir dano N. Gruntvigo liaudies aukštosios mokyklos tipas, ir jo pasekėjai Latvijoje, pirmiausia – Z. Maurinia.
Baltoskandijos akademija iki 1993 m. savo klausytojus pakvietė į dvidešimt konferencijų, seminarų, minėjimų. Per penkiasdešimt filologų, filosofų, istorikų, kitų humanitarų paliko ryškių pėdsakų Akademijoje tiek savo pranešimais, tiek idėjomis ir pasiūlymais. Bendros mūsų visų pastangos parodė, kad Akademija tapo tikru literatūrinių ir kultūrintų ryšių centru, į kurį suvažiuojama tyrinėti jau istorija tapusių baltų ir skandinavų ryšių ir tiesti naujų gijų bei tiltų tarp tautų ir kultūrų.
Mūsų kolegos iš Liubeko – Travemiundės (iš Baltijos akademijos) Baltoskandijos akademiją pavadino „Susitikimų vieta“. Taip, čia mielai susitinka mokslininkai, aktoriai, dailininkai ir mūsų klausytojai. Baltoskandija yra erdvė, kurioje žmonės nuteikiami intensyviems dvasiniams kontaktams. Šie kontaktai, kaip parodė pirmieji darbo metai, reikalingi ne tik Panevėžiui ir ne tik Lietuvai, bet ir Latvijai, Danijai, Švedijai, Norvegijai, Suomijai, Vokietijai… Beje, vokiečiai, didžiausi akademijų entuziastai, mūsų Akademiją įrašė tarp keturių svarbiausių dvasinio bendravimo vietų, esančių aplink Baltijos jūrą: šalia Baltijos akademijos Liubeke – Travemiundėje, šalia lenkų ir švedų akademijų.
Baltoskandijos akademija yra mokslinių tyrinėjimų centras. Kviesdami mokslininkus iš kitų miestų bei valstybių, mes ir patys rašome naujus puslapius literatūrinių ryšių tyrinėjimų istorijon. Pirmaisiais metais du moksliniai darbuotojai Lietuvos, Latvijos ir Vokietijos spaudai parengė per trisde­šimt mokslinių ir mokslinės informacijos publikacijų, perskaitė per dvidešimt praneši­mų tiek namuose, tiek svetur. Tyrinėdami baltų ir skandinavų literatūrinius ryšius, pagrindinį dėmesį skyrėme lietuvių ir latvių ryšiams, Lietuvos–Latvijos pasieniui, lietuvių ir danų kultūriniams-filologiniams ryšiams. Akademijos archyve jau susikaupė nemažas pluoštas pranešimų, kurie įdomūs naujomis idėjomis bei atradimais. Būtent Baltoskandijos akademijos iniciatyva atskleisti nauji žymiojo mūsų rašytojo ir diplomato J. Savickio ryšiai su danų filologais G. Brandesu bei O. Benediktsenu, danų ūkininkų, dirbusių Lietuvoje prieš karą, likimas ir jų ryšys su literatūros istorija, išryškinti nauji latvių klasikų A. Pumpuro, J. Rainio ir Aspazijos, filosofės Z. Maurinios, norvegų klasiko H. Ibseno, vokiečio J. Bobrovskio kūrybos aspektai, pradėti šiaurės epų (islandų ir škotų) tyrinėjimai, tyrinėta Baltoskandijos idėja XX a. pr. lietuvių literatūroje, lietuvių ir suomių muzikiniai ryšiai, J. Lindės-Dobilo kūrybos savitumas… Akademija mokslininkus telkia ne tik trumpalaikiams, bet ir ilgalaikiams tyrinėjimams, todėl ne viena tema čia tampa tradicine.
Baltoskandijos akademija – tai ir bendraminčių ratas. Jo branduolį sudaro žmonės, dirbantys Akademijoje bei glaudžiai bendradarbiaujantys su ja. Įdomu tai, kad jie – skirtingų profesijų atstovai: čia ir poetė Violeta Palčinskaitė, ir bibliotekininkas-filosofas Arūnas Bliūdžius, ir dailininkas-menotyrininkas Ričardas Bubelis, ir kunigas Salvijus Pranckūnas, ir filologai Vigmantas Butkus bei Vygandas Šiurkus, ir net žemdirbys Antanas Bartulis… Visus mus įkvepia ir vienija ta pati dvasinė erdvė, kuri vadinasi Baltoskandijos akademija.

Silvestras Gaižiūnas
Baltoskandijos akademijos direktorius

Ar būtų blogai, jei tokių akademijų ir dabar steigtųsi Panevėžyje, Utenoje, Alytuje, Kretingoje…? Neišmintingas klausimas, bet dar neišmintingesnis tiek metų veikusios ir didžiulį įdirbį turėjusios Akademijos uždarymas.

Tokie mano prisiminimai, pa-rodymai, pasvarstymai.

2012-07-14

Kaip Šiauliai pasidarė Saulės miestu

Štai ką ir kaip apie Šiaulių (pasi)darymą vadinamuoju Saulės miestu rašo tuo klausimu specialiai domėjęsis Lietuvos istorijos instituto istorikas Dangiras Mačiulis:

[…] Saulės mūšio vaizdinio įsitvirtinimas Šiaulių kultūrinėje atmintyje tuo metu [XX a. 4-me dešimtmetyje – V. B.] nepaveikė miesto įvaizdžio. Iki Antrojo pasaulinio karo viešoje erdvėje gyvuojantis Šiaulių miesto įvaizdis nesietas su istorine miesto praeitimi – miesto įvaizdį lėmė miesto pramonė, kuri Šiaulius pristatydavo kaip pramoninį miestą. Saulės miestu (aliuzija į kronikose minimą Saulę, ties kuria 1236 m. įvykusiame mūšyje buvo sutriuškintas Kalavijuočių ordinas) Šiauliai tapo 1986 m. paminėto miesto 750 metų jubiliejaus dėka. Miesto jubiliejinės kampanijos diskurse pradėtas sinonimiškas Šiaulių vadinimas Saulės miestu greitai prigijo, tapo ne tik Šiaulių vardo sinonimu, bet ir nauju miesto įvaizdžiu. Taip kultūrinėje atmintyje aktualizuotas Saulės mūšio vaizdinys iš esmės savaime (be miesto valdžios sprendimų ir pastangų – tiesa, jai pritarus) pagimdė Šiaulių – Saulės miesto įvaizdį, kuris gyvuoja jau trečią dešimtmetį. […].
(iš: Dangiras Mačiulis, „Kolektyvinė atmintis
in: Acta humanitarica universitatis
Saulensis. Mokslo darbai, t. 9:
Kultūrinės atminties kaita
ir lokalinė istorija, 2009, p. 231).

Pakruojis, neseniai atsikratęs „varnų respublikos“, „varnaėdžių“ ar panašaus irgi situatyviai pasidaryto, tik nepalyginamai menkesnio kalibro įvaizdžio, jei gerai suprantu, visaip kaip išlošia, nes bando atrasti bent kiek autentiškesnę savo tapatybę ir per ją konstruoti savo įvaizdį. Galbūt daugiausia per išlikusią puikiąją didikų Ropų dvarvietę.

Kai Šiauliai pristatomi ar prisistato ne kaip Saulės mūšio miestas, bet tiesiog kaip Saulės miestas, neišvengiamai kaip pats svarbiausias iškyla soliarinis matmuo. Tada aš retoriškai ir klausiu: ar Šiaulių tapatybė – soliarinė? T. y. kuo Šiauliai susiję su soliariškumu, ką su juo turi bendra? Žinoma, išskyrus tai, kad valdininkams panorėjus ir paliepus lengva save „pozicionuoti“ piešiant, lipdant, karpant ir kur reikia, kur nereikia klijuojant įvairias saules bei saulutes. Klausiu retoriškai, nes rimtai klausti šiuo atveju niekaip neišeina. Nes nei mitologiškai, nei meteorologiškai, nei kultūriškai, nei geografiškai, nei „kosmologiškai“, nei kaip tik nori kitaip soliaristikos prie Šiaulių ar Šiaulių prie soliaristikos „nepritempsi“, nors ir tempsi persitempdamas.

Užtat Šiauliams kaip čia buvęs „lipo“ vieno vaikinuko, nukonkuravusio bet kokias įvaizdžio komisijas, sumąstytas „treninginio“ Saulėno su byta rankose paveikslas. Klausiu: Saulės ar Saulėnų miestas? Kone visi supras, kad, deja, bet žymiai labiau antrasis variantas. Tik ne visi garsiai ar bent pusgarsiai tai pripažins, o kai kas net piktinsis tuo mano konstatavimu. (Taip, būtent konstatavimu, nes „tirštą“ saulėniškumą aš realiai matau ir jums apčiuopiamai galiu parodyti Šiaulių gatvėse, o soliariškumas temirga kažkur įvaizdinių realijų pasaulyje.)

Taigi manau, kad situatyviai pasidarytas jubiliejinis „brendas“ „Šiauliai – Saulės miestas“, kažkokiu inertyviu būdu besilaikantis jau trečias dešimtmetis, semantiškai yra absoliučiai tuščiaviduris, o strategiškai – nelabai perspektyvus. Manau, kad perspektyvesnis įvaizdis turėtų būti susijęs su autentiška miesto tapatybe, kurios aiškinimasis Šiaulių atveju yra ne toks jau lengvas uždavinys. Tapatybė saistytina su bent kiek aiškiau apčiuopiama istorine-kultūrine atmintimi, su realia dabarties situacija ir pan.

Tapatybės aiškinimuisi istorinės-kultūrinės atminties kontekste nebe pirmas atkreipsiu dėmesį kad ir į Šiaulių ekonomijos administratorių Antaną Tyzenhauzą (apie Tyzenhauzo reikšmę Šiauliams kvalifikuotai kalbėjo Šiaulių universiteto istorikė Rita Trimonienė; žr. „Šiaulių kraštą“ 2009-06-04). Tyzenhauzas padarė Šiaulių miesto centrą tokiu, koks formuojasi iki pat šių dienų, plėtojo ekonomines reformas, vykdė čia didelius urbanistinius ir ūkinius projektus, bet yra paliktas absoliučioje miesto užmarštyje, nors, manau, galėtų duoti miestui („įvaizdinės“) naudos dar ir dabar – daugiau nei po dviejų šimtmečių. Taip manydamas galiu klysti. Bet gal geriau svarstyti-ieškoti klystant, negu inertiškai pasroviui „soliarizuotis“ nieko nesiaiškinant.

2012-07-11

Ilgojo savaitgalio latvinėjimų tęsinys

Sėdėjau. Poilsiavau-verčiau:

Pėteris Brūveris /Pēters Brūveris/

Iš miniciklo Devyni monostichai

Vienaeilis (Šėtono darbai)
Velniava, kas per laikai, kad visur vietoj šventų paveikslų veidrodžiai, veidrodžiai…

Vienaeilis (Šventė)
Kuo daugiau saliutų iššaunama į dangų, tuo dangus lieka tuštesnis.

Vienaeilis (CV)
Profesija – bastūnas: vagiu peizažus.

Vienaeilis (Epitafija)
Gimė gryname ore prie gamtos krūtinės, numirė dulkėtoj bibliotekoj prie užšalusios langinės.

<…>

Vienaeilis (Privati nuosavybė)
Vienintelė mano privati nuosavybė – baltas, dar neprirašytas popieriaus lapas.

Vienaeilis (Juodasis strazdas, raudonos vyšnios)
Raudoni paukščiai lesa juodas uogas.

/versta iš: Pēters Brūveris „No grāmatas Dzejas atdzejas un smejas“, Karogs. Literatūras mēnešraksts, 2008, nr. 10, p. 57/

2012-07-08

Nerimtadarbiški latvinėjimai: Dzintaras Suodumas

Neįprasta virš trisdešimties laipsnių tvankuma neleidžia dirbti rimtų darbų, tai dirbu nerimtus. Kita vertus, tik vakar vakare supratau (nors tiksliau būtų sakyti: „prisiminiau“), kad jau nuo liepos antros oficialiai turėčiau atostogauti. Tas supratimas-prisiminimas dar labiau „įteisino“ mano nerimtadarbystę, pasireiškiančią namų bibliotekos latviškos dalies tvarkymu, įvairių latviškų ir latvistinių iškarpų, atspaudų, užrašų… sisteminimu, žodžiu, tokiu vasariniu latvinėjimu. Belatvinėdamas aptikau bloknotą su žymaus latvių emigracijos rašytojo Dzintaro Suodumo (Dzintars Sodums; 1922–2008) eilėraščių ir jų fragmentų išrašais. Tvarkydamas lentynas, stalčius, išverčiau du trumpučius eilėraštukus – dvieilį ir trieilį – ir vieną ilgesnio eilėraščio dvieilį epizodėlį. Pagalvojau: tegul bus tai nors ir menkas, bet bent šioks toks paminėjimas prieš pora mėnesių (gegužės 13 d.) praėjusio Suodumo devyniasdešimtmečio proga. Tai štai:

Dzintaras Suodumas

Latvio malda
Mielas Dievuli, padėk nekalbėti, ko negalvoju.
Suteik jėgų nepavydėti, nenorėti, kad visiems sektųsi vienodai.
---------

***
Atėjot iš mito,
Teliksit tik fiction,
Dutūkstantieji metai.
---------

Senas svetimų žemių kareivis
<…>
Margeris Zarinis* raižo
Sovietlatvių** satyrinės prozos braižą.
<…>
---------
* Margeris Zarinis (1910–1993) – žymus latvių kompozitorius ir rašytojas, novatoriškas XX a. aštuntojo dešimtmečio latvių prozos modernizatorius.
** Taip verčiu sudurtinį žodį, vartotą latvių emigracijoje, vartojamą dabar, padlatvietis, padlatvieši, sudarytą iš žodžių padomju („sovietų“, „tarybų“) ir latvietis, -ši („latvis, -iai“). Beje, kolegos Alvydo Butkaus sudarytame Latvių–lietuvių kalbos žodyne šio žodžio kažkodėl neaptikau.

2012-07-07

Gabalėlis Uldžio Berzinio per Mindaugines




Šįryt sėdėjau gėriau kavą iš vyšnių baidžiau įžūlius varnėnus skaitinėjau tvankuma sruvo paskui Uldis Berzinis pasitaikė lentynoje po ranka ėmiau pilna širdim jo eiles vieną po kitos sakau duosiu ir kitiems bent vieną eilėraštį.
Taip ir darau išversdamas visiškai laisvai neį(si)pareigojančiai seną „Moralizuojančią prozą“ taigi:

Uldis Berzinis /Uldis Bērziņš/
Moralizuojanti proza

Vienas vyras sėdi smuklėje geria vyną ir skaito
Bibliją (abu darbus daro vienumet ir teisingai daro
nes pilna širdim) ir po to eina į bažnyčią su vyno
buteliu kišenėje ir Dievas sako žmogau aš
tave kažkur esu matęs ir tas vyras sako
taip šįryt smuklėje akurat Dievas sako.
Bet kiti eina į bažnyčią sako tėve mūsų
kurs esi danguje šventas teesie tavo vardas
bet tuščia širdim ir vėliau sėdi smuklėje prie stalo sako
velniai griebtų neregi kad Dievas sėdi šalimais.
1968



Taip svarbu ar tu tuščia širdim ar pilna širdim toks tas Uldis Berzinis neplanuotai atėjęs iš latviškų 1968-tųjų į lietuviškas 2012-tųjų Mindaugines Šiauliuose Alytaus gatvėje prie kavos po vynuoge ir varnėnų siautuliu.









2012-07-06 (Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) diena)

Išlikusysis


Kai naujajai Šiaulių universiteto bibliotekai buvo renovuojami patys senieji universiteto rūmai, t. y. už europines lėšas daromas toks kapitalinis grand euroremontas, buvo nušluota viskas: salės, kabinetai, koridoriai, laiptinės… Viskas griauta, ardyta (labiausiai gaila Vitolio Trušio sieninės freskos buvusioje aktų salėje, o ir pačios salės, aišku) ir viskas kilo iš naujo ir naujai (pasaulį seną išardysim iš pačių pamatų). Remonto kiek kliuvo ir gretimoms patalpoms, jungiančioms naująją biblioteką su sporto sale. Per kaži kokį stebuklą tose gretimose patalpose išliko šis Julius Janonis. Jis taip dabar ir prasišviečia, nepaliestas nei buko pirmųjų Nepriklausomybės metų nacionalizmo, nei ne mažiau buko brandžios Nepriklausomybės metų eurocentrizmo.

Su savim nešuos ir meilę
Taip mergelės, taip pasaulio,
To plataus, dailaus pasaulio
Ką it pumpuras da sprogsta.

2012-07-05

Jonas Strielkūnas – Janiui Rainiui

„Pasaulinės literatūros bibliotekos“ tomui kūrinius iš latvių literatūros klasiko Janio Rainio etapinio eilėraščių rinkinio Galas ir pradžia (1912) vertęs Jonas Strielkūnas  tokiam vertimui, mano galva, nebuvo pati tinkamiausia kandidatūra. Emocingam lyrikui iš prigimties turėjo būti nepaprastai sunku perteikti filosofuojančio racionalisto eiles, jų stilistinį „vėsumą“, eilėse dėstomą konceptualią pasaulėžiūrinę sistemą ir savitai transformuoto Bildung raidą nuo užuomazgų rinkinio pradžioje iki atomazgos pabaigoje.

Tačiau Strielkūno vertimuose yra nemažai tiesiog puikių momentų. Pateiksiu vieną minimomentėlį iš eilėraščio „Tingus mokinys“ (Kūtrais māceklis): „Štai reikia mirti, o tu nesimokei / Mirt, tingiaproti!“ (Nu jāmirst, un neesi mācījies mirt, / Tu, kūtrais!). Situaciškai Strielkūno „pasidarytas“ ar gal iš kur prisimintas paskutinis eilėraščio žodis „tingiaprotis“ šiame kontekste man atrodo labai vykęs. Tuo labiau, kad jis nuskamba Rainiui tinkančia homeriška tonacija.

P. S. Beje, kas iš mūsų šiame eilėraštyje minimo mokslo – mirti – moko(si)?

2012-07-03