Baltoskandijos akademija: 1991–2009

Aštuoniolika metų Panevėžys turėjo Lietuvos masteliais matuojant unikalų mokslo ir kultūros židinį – Baltoskandijos akademiją. Panevėžio miesto savivaldybės nepriklausomybės aušroje pakiliai įsteigtą ir tos pačios miesto savivaldybės prieš trejus metus valdiškai-buhalteriškai uždarytą. Per savo gyvavimo laiką Akademija spėjo surengti šimtus konferencijų, seminarų, simpoziumų, parodų atidarymų, pristatymų, susitikimų… Per tą laiką išleista ne viena Akademijos darbuotojų parengta, sudaryta, išversta, parašyta knyga, išleista per dvidešimt Akademijos informacinio leidinio „Baltoskandija“ numerių. Per tą laiką Akademijos darbuotojai stažavosi, skaitė pranešimus, paskaitas, spausdino straipsnius ne vienoje užsienio valstybėje (Latvijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Danijoje, Norvegijoje ir kt.). Per tą laiką sukaupta gausi ir unikali skandinavistinė-baltistinė biblioteka, kaupėsi turtingas ir turiningas archyvas, užmegzta gausybė dalykinių mokslinių-kultūrinių ryšių su įvairių šalių mokslo, kultūros įstaigomis, atskirais mokslininkais, gauta paramos tyrimams ir kitiems darbams iš atskirų šalių ambasadų, fondų. Visa veikla intensyviausiai sukosi apie Akademijos direktorių, jos spiritus movens doc. dr. Silvestrą Gaižiūną. Aktyviausiai jam talkino Akademijos darbuotojai Arūnas Bliūdžius, vėliau – ir Antanas Skindzera.

Belieka apgailestauti, kad Panevėžio – kaip ir kitų Lietuvos miestų – valdininkai temoka skaičiuoti vien pinigus (tai – oficiali uždarymo priežastis: taupymas krizės metu), bet nėra mokyti ir nerodo jokio noro mokytis „skaičiuoti“ nesučiuopiamų nevienadienišką, nečiadabartišką naudą nešančių dalykų.

Labai nežymiai savo darbu prie Akademijos veiklos esu prisidėjęs. Jaučiu Akademijai, jos dvasiai, tai unikaliai Panevėžio erdvei-būsenai nostalgiją, nukeliu kepurę prieš Silvestrą Gaižiūną, kuris sugebėjo įkurti Akademiją ir tiek joje nuveikti (paskutiniaisiais metais – nuolatinių grasinimų uždaryti Akademiją atmosferoje). Ir pakartoju per Akademijos atidarymą akcentuotą eilutę iš himno Gaudeamus igitur: „Vivat academia!“ Vivat buvusi, savo darbais tebesanti!

Džiaugiuosi, kad pastaruoju metu yra ženklų, kad Akademija gali atgimti. Turbūt kitur. Turbūt kitokiais pavidalais. Turbūt kitokiomis raiškos formomis.

Pabaigai šiek tiek vaizdinės informacijos ir archyvinių tekstų.

1) Trumpa filmuota medžiaga: „Baltoskandijos akademija (Panevėžys)“.

2) Trys iš Akademijos išleistų knygų:

3) Akademijos informacinio biuletenio „Baltoskandija“ kai kurie numeriai:

4) Andrejaus Tarkovskio 75-mečiui skirto seminaro, vykusio 2007 m. gegužės 9 d. Baltoskandijos akademijoje, momentai –

pranešimą skaito Igoris Jevlampijevas (Игорь Евлампиев) – knygos Andrejaus Tarkovskio meninė filosofija (Художественная философия Андрея Тарковского, Санкт-Петербург: Алетейя, 2001) autorius:

Akademijos direktorius Silvestras Gaižiūnas su Andrejaus Tarkovskio filmo Soliaris pagrindinio vaidmens atlikėju Donatu Banioniu:

5) Silvestro Gaižiūno straipsnis iš Baltoskandijos akademijos informacinio biuletenio Baltoskandija 1-mo numerio (1993 m. sausio mėn.):

Akademija – mūsų dvasios erdvė

1991 m. lapkričio 17 d., Latvijos Nepriklausomybės dienos išvakarėse, Panevėžyje savo biografiją pradėjo Baltoskandijos akademija. Nuo to laiko mus dažnai lydi klausimas: ką veikia jūsų Akademija, kodėl ji – Akademija, o jei Akademija, kodėl čia dirba ne keli šimtai, o tik keli žmonės? Klausimai suprantami, nes besibaigiančioje sovietmečio gadynėje akademiją įsivaizdavome kaip kažkokį monstrą. O tuo tarpu mūsų idealas yra vokiečių akademijos – miniatiūriniai mokslo ir švietimo židiniai, aktyvinantys Vokietijos ir Europos dvasinį bei mokslinį gyvenimą. Tarp mūsų pirmavaizdžių yra J. Basanavičiaus išpuoselėta Lietuvių Mokslo Draugija, o jei žvelgsim į dar gilesnę praeitį, į renesansą, ten rasime dar vieną mūsų idealą – Florencijos akademiją, kurios filosofinių diskusijų ir draugiškų sambūrių šviesa sklido toli į Šiaurę. Mus taip pat įkvėpė ir dano N. Gruntvigo liaudies aukštosios mokyklos tipas, ir jo pasekėjai Latvijoje, pirmiausia – Z. Maurinia.

Baltoskandijos akademija iki 1993 m. savo klausytojus pakvietė į dvidešimt konferencijų, seminarų, minėjimų. Per penkiasdešimt filologų, filosofų, istorikų, kitų humanitarų paliko ryškių pėdsakų Akademijoje tiek savo pranešimais, tiek idėjomis ir pasiūlymais. Bendros mūsų visų pastangos parodė, kad Akademija tapo tikru literatūrinių ir kultūrintų ryšių centru, į kurį suvažiuojama tyrinėti jau istorija tapusių baltų ir skandinavų ryšių ir tiesti naujų gijų bei tiltų tarp tautų ir kultūrų.

Mūsų kolegos iš Liubeko – Travemiundės (iš Baltijos akademijos) Baltoskandijos akademiją pavadino „Susitikimų vieta“. Taip, čia mielai susitinka mokslininkai, aktoriai, dailininkai ir mūsų klausytojai. Baltoskandija yra erdvė, kurioje žmonės nuteikiami intensyviems dvasiniams kontaktams. Šie kontaktai, kaip parodė pirmieji darbo metai, reikalingi ne tik Panevėžiui ir ne tik Lietuvai, bet ir Latvijai, Danijai, Švedijai, Norvegijai, Suomijai, Vokietijai… Beje, vokiečiai, didžiausi akademijų entuziastai, mūsų Akademiją įrašė tarp keturių svarbiausių dvasinio bendravimo vietų, esančių aplink Baltijos jūrą: šalia Baltijos akademijos Liubeke – Travemiundėje, šalia lenkų ir švedų akademijų.

Baltoskandijos akademija yra mokslinių tyrinėjimų centras. Kviesdami mokslininkus iš kitų miestų bei valstybių, mes ir patys rašome naujus puslapius literatūrinių ryšių tyrinėjimų istorijon. Pirmaisiais metais du moksliniai darbuotojai Lietuvos, Latvijos ir Vokietijos spaudai parengė per trisde­šimt mokslinių ir mokslinės informacijos publikacijų, perskaitė per dvidešimt praneši­mų tiek namuose, tiek svetur. Tyrinėdami baltų ir skandinavų literatūrinius ryšius, pagrindinį dėmesį skyrėme lietuvių ir latvių ryšiams, Lietuvos–Latvijos pasieniui, lietuvių ir danų kultūriniams-filologiniams ryšiams. Akademijos archyve jau susikaupė nemažas pluoštas pranešimų, kurie įdomūs naujomis idėjomis bei atradimais. Būtent Baltoskandijos akademijos iniciatyva atskleisti nauji žymiojo mūsų rašytojo ir diplomato J. Savickio ryšiai su danų filologais G. Brandesu bei O. Benediktsenu, danų ūkininkų, dirbusių Lietuvoje prieš karą, likimas ir jų ryšys su literatūros istorija, išryškinti nauji latvių klasikų A. Pumpuro, J. Rainio ir Aspazijos, filosofės Z. Maurinios, norvegų klasiko H. Ibseno, vokiečio J. Bobrovskio kūrybos aspektai, pradėti šiaurės epų (islandų ir škotų) tyrinėjimai, tyrinėta Baltoskandijos idėja XX a. pr. lietuvių literatūroje, lietuvių ir suomių muzikiniai ryšiai, J. Lindės-Dobilo kūrybos savitumas… Akademija mokslininkus telkia ne tik trumpalaikiams, bet ir ilgalaikiams tyrinėjimams, todėl ne viena tema čia tampa tradicine.

Baltoskandijos akademija – tai ir bendraminčių ratas. Jo branduolį sudaro žmonės, dirbantys Akademijoje bei glaudžiai bendradarbiaujantys su ja. Įdomu tai, kad jie – skirtingų profesijų atstovai: čia ir poetė Violeta Palčinskaitė, ir bibliotekininkas-filosofas Arūnas Bliūdžius, ir dailininkas-menotyrininkas Ričardas Bubelis, ir kunigas Salvijus Pranckūnas, ir filologai Vigmantas Butkus bei Vygandas Šiurkus, ir net žemdirbys Antanas Bartulis… Visus mus įkvepia ir vienija ta pati dvasinė erdvė, kuri vadinasi Baltoskandijos akademija.

Silvestras Gaižiūnas

Baltoskandijos akademijos direktorius

Ar būtų blogai, jei tokių akademijų ir dabar steigtųsi Panevėžyje, Utenoje, Alytuje, Kretingoje…? Neišmintingas klausimas, bet dar neišmintingesnis tiek metų veikusios ir didžiulį įdirbį turėjusios Akademijos uždarymas.

Tokie mano prisiminimai, pa-rodymai, pasvarstymai.

2012-07-14