Ikiliteratūriniai gla_Monai ir pervirš literatūrinis čyruonėlis

Antropologai praktikuoja tokią taktiką, kai lyginant yra aptariami du tos pačios prigimties, bet skirtingi ar net labai skirtingi reiškiniai, dydžiai. Pavyzdžiui, dvi civilizacijos požiūriu nepaprastai skirtingos bendruomenės ar tų bendruomenių pagrindiniai ritualai. Keista, bet per tokį lyginimą atsiskleidžia tokios lyginamųjų savybės, kurios, lyginamuosius žvalgius tik atskirai ir vien uždarai, liktų nepastebėtos. Arba liktų nepastebėti kiti svarbūs dalykai, pavyzdžiui, tam tikri dėsningumai, principai.

2012 m. vasario 28 d.

Apie vadinamąją „studijų kokybę“

Gavau Facebookinį pakvietimą į „studijų kokybei“ skirtą konferenciją, kuri vyks Šiaulių universitete kovo 2 d. (Jei kas turit ūpo, nueikit, paklausykit, paskui papasakosit.) Kažkada pernai ar jau užpernai Šiaulių universitete vyko „studijų kokybės dienos“, į kurias ne savo noru buvau įtrauktas ir jaučiausi kaip paskutinis kvailys.

Taip ir įsivaizduoju „studijų kokybės dienas“ Oksforde, Sorbonoje, Jeilio, Maskvos Lomonosovo, Heidelbergo, Tartu ar Vilniaus universitetuose. Tiksliau, negaliu jų ten įsivaizduoti. Na negaliu, ir baigta. Turbūt dėl to, kad ten kiekviena studijų diena yra suvokiama kaip kokybiška, kaip „kokybės diena“, o ne tik „kokybės dienomis“.

Bent kiek su universitetu, jo vidine struktūra susidūrusiam žmogui yra aiškūs trys pamatiniai tikro studijų kokybiškumo dėmenys, trys banginiai, ant kurių laikosi, turi laikytis bet koks universitetas. Jie labai paprasti: stipri profesūra, stiprūs visų trijų pakopų (bakalaurantūros, magistratūros, doktorantūros) studentai, stipri bazė (pirmiausia, turtinga biblioteka, jei reikia, – gera įranga-bazė, pvz., medicinos, technikos, biologijos ir panašiems mokslams). Tik tie trys dėmenys, jų stiprumas daro universitetą stiprų. Tie dėmenys čia išvardyti pagal reikšmingumą, t. y. reikšmingiausia yra profesūra. Suvežkim Jeilio profesūrą į kaimą, ji ir daržinėj padarys universitetą. Suvežkim Pilyponių Kanapinių universiteto profesūrą į Oksfordo universiteto patalpas, į jo bazę, prie jo studentų – ir ji iš viso to sėkmingai padarys daržinę.

Taigi visos kitos kalbos apie kažkokias kitaip pasiekiamas „studijų kokybes“ tėra tuščias skambalavimas, tuščias savo uodegos vaikymasis. Nori universiteto su kokybe – investuok pirmiausia į profesūrą: gaudyk, medžiok, viliok ją, išlaikyk, sudaryk net išskirtines sąlygas, jei reikia (tik, apsaugok Dieve, čia kalba ne apie tą popierinę-šiaudinę, t. y. formalių profesoriaus pareigų ar vardo kriterijų atitikties profesūrą, o apie tikrą, kurią – norint! – atskirti nuo popierinės labai nesunku). Investuosi, tada universitete turėsi universitetą. Nori universitete tik kokybės imitacijų ir simuliacijų – investuok į vadinamosios „studijų kokybės“ vajus. Tiesa, niekada nėra vėlu sustoti, apgalvoti ir apsigalvoti: ir pradėti nuo mano minimos trijulės, pirmiausia nuo pirmojo jo dėmens, kuris ir antrąjį pritrauktų, o tada ir trečiasis savaime kiltų.

2012 m. vasario 26 d.

Latviai apie kuršininkus: 1933 metai

1933 metais Rygoje buvo išleista knyga, straipsnių rinkinys Kuršių žemėje ir pas jos žmones. Stebėjimų ir atsiminimų knyga (Kuršu zemē un ļaudīs. Vērojumu un atmiņu grāmata). Tai knyga apie Kuršių neriją, tiksliau – apie joje tuo metu gyvenusius kuršius, kurie kitur vadinami kuršininkais (kursenieki). Latviai tarpukariu daug dėmesio skyrė savo tautiečiams, likusiems už Latvijos ribų. Kuršininkai kalbėjo latviškai, žinoma, savita tarme, patyrusia nemažą lietuvių ir vokiečių kalbų įtaką.

Knygą inspiravo grupės latvių keliauninkų kelionė į Juodkrantę, Pervalką, Preilą ir Nidą. Kuršininkus latviai labai savinosi ir labai dėl jų rūpinosi. G. Zarinis straipsnyje „Kelionė po kuršių žemę“ rašo: „<…> esame sykiu ir svetimoje, ir sau artimoje žemėje, kur tu žmogų prakalbini savo kalba, o tau taip pat atsako!“ (p. 9). Ypač didelį rūpestį kėlė kuršininkų germanizacija, kuri nepriklausomos Lietuvos teritorijoje (1933 metai!) buvo labai sparti, spartesnė, kaip tvirtina knygos autoriai, už buvusią iki 1914 metų.

Tuometės Lietuvos valdžios požiūris į latvių dėmesį kuršininkams buvo, švelniai tariant, nepalankus.

2012 m. vasario 25 d.




Visareginti akis, arba Orvidų sodyba

Visiškai sutinku su Jono Meko nuomone, kad Lietuva turėjo Čiurlionį, Mačiūną, o po to – Orvidą. Viliaus Orvido, kuriam šiemet vasarą būtų suėję šešiasdešimt, sodyba yra pritrenkiantis ne tik meno kūrinys. Atitinkami vietos ir sostinietiškieji oficialieji kultūros oficialžmogiai, paveldosaugovai, kultūrskyrininkai ar panašūs …žmogiai, …saugovai, …skyrininkai ir dar nesvarbu, kas tokie, kas atsakingi ar bent galimai atsakingi už Orvido sodybos išsaugojimą, konservavimą ir panašiai, jei jie nieko nedarė ar nedaro, tai tegul žino, kad jie nieko nedarydami daro kultūrinį nusikaltimą. Vienareikšmiškai.

Nors Vilius Orvidas ir yra prieš kamerą sakęs maždaug taip: paliksiu visa tai savaiminiam formavimuisi, Dievo valiai. Tai lyg taip dabar ir lieka. Bet ar turi taip likti? Ar taip iš viso kas liks? Kas? Iki kada?

Vien ko jau vertas Viliaus siekis – nekalbant apie visa kita – sodybą paversti Visareginčios trikampio formos akies kontūru. Kažkokie kasdieniu dabarties mūsų protu nesuvokiami kosminiai-tikybiniai užmojai! Kažkoks absoliutus pamaldumas tėviškės erdve ir jos perdarymu į sakralią erdvę: lyg erdvę sakralybės nusileidimui žemėn ir žemiškumo kilimui dangopi.

P. S. Tolimesni visareginčios akies-Orvidų sodybos vaizdiniai čia yra įdėti iš Vytauto V. Landsbergio filmo apie Vilių Orvidą.













video

2012 m. vasario 22 d.

Istorija plytose

Ant neišvaizdžios neišvaizdaus geležinkelio pastato vakarinės sienos, pasitinkančios traukinius iš Klaipėdos, Mažeikių ir Rygos, kažkodėl priraižyta vardų. Pastatas stovi už kokių šimto metrų į rytus nuo Šiaulių geležinkelio stoties, tai gal jo sienoje amžinosi belaukiantieji traukinių: Simona iš 1991 m. rugpjūčio 1 dienos, Arūnas iš 1999 m. gegužės 16 dienos, Gedis (Gediminas?) iš 2004 m. kovo 19 dienos ir dar daug kitų. Ar gal juos amžino išlydintieji, pavyzdžiui, Simoną – koks ilgesingas kavalierius.

Jausmas toks, kaip prie kokios karo aukų sienos su mirties datomis. Bet juk kiekvienas išvykimas, ypač jei jis lydimas išsiskyrimo, truputį mirtis, nebebuvimas čia. Tai gal ir teisūs tie žmonės, raižę-braižę niūraus geležinkelio pastato sienos plytas.




















2012 m. vasario 20 d.

Prėskas Gyčio Padegimo Tennessee Williams‘as Šiaulių teatre

Praėjusių metų spalio pradžioje džiaugiausi, kad 80-metį švenčiantis Šiaulių dramos teatras galbūt išgyvena savo atgimimą – gyriau ta proga Natašos Ogaj-Ramer pastatytą rusų dramaturgo Jevgenijaus Švarco „Šešėlį“. Entuziazmo pagautas ten pat pasižadėjau sau nueiti į planuojamą Tennessee Williams‘o „Iguanos nakties“ (1961) premjerą, manydamas, kad tas atgimimas tikrai galėtų tverti ilgiau negu vieną spektaklį. Vakar į „Iguanos naktį“ nuėjau. Ir smarkiai apsivyliau.

Gyčio Padegimo režisuotas ir vakar jo 60-mečio proga rodytas spektaklis pasirodė prėskas. Na, ne toks beviltiškas, kaip Algimanto Pociūno statytas „Ponas Puntila ir jo tarnas Matis“, Sigito Račkio statyta „Nora“ ar Reginos Steponavičiūtės statyti „Trys draugai“, bet tiesiog prėskas. Ir gerokai balaganiškas.

Niekaip nesuprantu (gal kas gali man paaiškinti), kam reikia pjesės tekstą išrėkauti? Kodėl paprasčiausiai jo neėmus ir neišvaidinus tiesiog taip, nerėkiant, kodėl nerėkiant neišvaidinus jausmų, emocijų, situacijų? Kuriems galams reikėjo iki Palangos Basanavičiaus gatvės popsinio lygio sušaržuoti šiaip jau gana fantasmagorišką vokiečių nacių turistų liniją? Kam taip sunešvankinti viešbučio savininkės našlės Meksinos Folk (Nomeda Bėčiūtė) paveikslą? Kita vertus, kam duoti pagrindinio herojaus Lorenso Šenono vaidmenį aktoriui (Aidas Matutis), kuris jo aiškiai „nepatempia“? Taip sugadinant visą pagrindinę liniją, nes jo emocinę porininkę Haną Dželks vaidinanti Monika Šaltytė retomis vietomis, bet išlaiko nesumeluotą įtampą. Ir taip toliau.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad spektaklio pabaigoje, kada visi nustoja rėkti ir susizgrimba bent kiek įjausčiau vaidinti, spektaklis pradeda įtraukti, tik gaila, kad per vėlai, aiškiai per vėlai.

Nejaugi ir vėlei stoja toks laikas (mano asmeninis), kai žmogus esi pasiryžęs eiti kultūros ir meno bet kur, tik ne į Šiaulių dramos teatro spektaklius? Labai viliuosi, kad taip nebus. Labai linkiu, kad taip nebūtų. O kad taip nebūtų, matau tik vieną išeitį – teatrui reikia „sutempiančio“ režisieriaus. Ir gal dar – „kietesnės“ jaunų aktorių vyrų kadrų politikos. Arba – iš naujo prie teatro durų prikaltų miltiniškų tezių.

2012 m. vasario 19 d.

„Blogai (tinklaraščiai): nauja socialinio aktyvumo, saviraiškos ar narcisizmo forma?“

– tokia tema diskutuoti kviečia Santaros-Šviesos Šiaulių klubas, po metų-kitų pertraukos atgaivindamas (tikėkimės, sėkmingai) savo susitikimus. Šiaulių klubo siela Sigita Inčiūrienė esamiems, buvusiems ir potencialiems klubo nariams išplatino štai tokio turinio skelbimą ir paprašė platinti jį toliau (tą ir darau):

Šiaulių Santaros-Šviesos klubas kviečia!

Sveiki, ketvirtadienį, vasario 16 d., Šiaulių Santaros-Šviesos klubas kviečia į diskusiją „Blogai (tinklaraščiai): nauja socialinio aktyvumo, saviraiškos ar narcisizmo forma?“

Vieta – kavinė-vyninė „Centro šokoladinė“ (Vilniaus g. 134), laikas – 17–19 val.

Nors prieš keletą metų pakilusi blogų / tinklaraščių banga slūgsta, tinklaraščiai įsitvirtino kaip tam tikra komunikacijos priemonė. Blogams būdinga saviraiškos laisvė, bet ne visi blogeriai supranta, kaip ta laisve naudotis. Dalis blogų gyvuoja neilgai, nes autoriai išsisemia arba nesulaukia skaitytojų, o didėjant pasiūlai, skaitytojai tampa išrankesni. Diskutuoti kviečiame blogerius, blogų mėgėjus ir visus, kurie apie blogus turi savo nuomonę. Kaip orientuojatės blogų jūroje, kokius renkatės? O gal skeptiškai vertinat tokią saviraiškos formą?

Kviečiame aktyviai dalyvauti!

Taigi visi, kas Vasario 16-tąją (labai simboliška data pirmam atsinaujinančių susitikimų laikui) būsite Šiauliuose ar netoli jų, esate kviečiami ir laukiami Centro šokoladinėje! (Gaila, bet pats turbūt negalėsiu ateiti.) O tinklaraščių esama tikrai įdomių ir gerų. Štai mano rekomenduojami lietuviškieji – apsilankykit, nenusivilsit:

šis tas apie šį tą (tas – labiau filologams, bet ir visiems humanitarams)

2012 m. vasario 15 d.

Vasario 12-toji per dvidešimt kelerius metus: 2010–1988 m.

Tai niekuo neišsiskirianti metų šiandiena – vasario 12-toji – iš darbo kalendorių, dienoraščių ir atminties. Neišsiskirianti, palyginus su gretimomis lyginėmis vasario 14 ir 16. 1985–1999 metais rašiau šiokius tokius dienoraščius. 2000 metai visai „iškrito“. 2001–2011 metais rašiau darbo kalendorius: iš pradžių stropiau (jie turėjo truputį dienoraštiškumo), bet paskui atsainiai. 1988 metų vasario 12-tąją čia perteikiu iš atminties, nes jokių įrašų nelikę.

Tai čia toks dvidešimtmečio skerspjūvis per vieną dieną:

2010 m. vasario 12 d. / penktadienis:
13 val. Teisės ir kt. komis. posėdis rektoriaus kabinete

[…]

2005 m. vasario 12 d. / šeštadienis:
prie Valdomų tvenkinio ir ant jo (ledo)







Valdomų tvenkinys







2004 m. vasario 12 d. / ketvirtadienis:
17 val. Taip dirbti – beprotystė!

2003 m. vasario 12 d. / trečiadienis:
13 val. rusų „knygnešys“

2002 m. vasario 12 d. / antradienis:
14.40 val. gyd. Mickevičienė (II aukštas; paradinis įėjimas; registratūra) Benukas
15 val. bibliot. „Puškino kn.…?“ paroda

2001 m. vasario 12 d. / pirmadienis:
9 val. Kultūros ir sporto skyriuje posėdis
16 val. Susitikimas su magistrantais. Po to – dėl „Filologijos“ [žurnalo]





Metų kaugė








[…]

1996 m. vasario 12 d. / pirmadienis:
Traukinuku skaitydamas atriedėjau į Kauną. Dirbau. Skrandis dirba prastai, matyt, badausiu parą: iki rytojaus pietų. Vakare: skaitau šiandien nusipirktą A. Gide „Imoralistą“. Nors reikėtų skaityti Ibseno „Cezarį ir Galilėjietį“ ar Hölderlino „Empedoklį“… Nesusidisciplinuoju…

1995 m. vasario 12 d. / sekmadienis:
Kelionė į pragarą ir atgal. Breigeliškųjų vizijų pasaulis…

[…]

1992 m. vasario 12 d. / trečiadienis:
K. Skalbės diena: skaičiau pasakas [K. Skalbės], ruošiausi paskaitai…

[…]
1988 m. vasario 12 d. / penktadienis:
Per paskaitą, kurią vedžiau Karolio Didžiulio politechnikume, kažkas pabeldė į auditorijos duris. Atidaręs pamačiau žmonos (tada dar tik – būsimos) seserį, kuri pasakė, kad maždaug po poros valandų išteka ir kad jiems metrikacijos biure reikia vadinamojo „liudininko“, tiksliau, žmogaus su kostiumu, kuris tuo „liudininku“ pabūtų. Kadangi žinojo, jog paskaitas vedu kostiumuotas, atėjo pas mane. Taip – dėl aprangos – tapau formaliu piršliu. Vakare šventėm „Šiaulių“ restorane. Didelės jungtuvių skubos reikėjo dėl stojimo į tada dar sovietinę butų eilę kaip į netrukus nuvažiuosiantį traukinį. Jaunieji į jį spėjo. Kadangi mobiliųjų telefonų anei interneto tada nebuvo (tokie laikai), apie jungtuves jaunosios sesuo, būsimoji mano žmona, sužinojo tik kitą dieną, šeštadienį, grįžusi iš Tytuvėnų, kuriuose mokytojavo.

2012 m. vasario 12 d. 

1991 m. naujienos

Kelios citatos nuotaikai praskaidrinti iš 1991 m. lapkričio 8 d. Šiaulių pedagoginio instituto savaitraščio „Pedagogas“ – iš skyrelio „Naujienos. Įvykiai. Faktai“, kurį dabar būtų galima pavadinti „Įdomybės“:

Paaiškėjo, kad bendrabučių tarybos labai užsiėmusios vienu vieninteliu darbu – studenčių „brolių“ ir „pusbrolių“ apnakvinimu.

***
Nuo spalio 1 d. studentų stipendija lygi 266 rubliams, o socialinė – 105 rub. Be to, visi studentai gaus maistpinigius (37 rub.).

***
Defektologijos fakulteto IV kurso studentė R. Rutkauskaitė, kurios paieška buvo skelbta „Šiaulių naujienose“ ir „Šiaulių krašte“, atsirado (buvo išvykusi pas brolį į Kauną).

2012 m. vasario 11 d.


Lietuvos–Latvijos (ne)jungtys

Tik pasidžiaugiau dėl gražios Lietuvos ir Latvijos (kelio) jungties čia, o gavau štai tokį atsakymą dėl Lietuvos ir Latvijos (kelio) NE-jungties čia.

Abu atvejai nustebino, tik vienas maloniai, o kitas nemaloniai.

2012-02-06

Ne tie, bet viltingi „Keturi vėjai“… Kuršių nerijos fone

Retai lankomuose lentynų užkaboriuose ieškojau almanacho „Proskyna“ numerio, kuriame publikuojamas Andrejaus Bitovo kūrinys „Paukščiai, arba Naujos žinios apie žmogų“. Ir užkliuvau už greta „Proskynos“ surikiuotų (greta – kadangi formatas toks pat) „Keturių vėjų“ žurnalų. Ne, ne už tų „Keturių vėjų“, kuriuos tarpukary leido Binkis su kompanija, bet – už XX a. paskutiniųjų dviejų dešimtmečių sankirtoje leisto žurnalo tokiu pat pavadinimu. Kaip rašoma pirmame numeryje, tai „mėnesinis Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos žurnalas“, o vyriausiuoju redaktoriumi įrašytas Arvydas Lapukas, ten pat publikuojantis dramaturginį eskizą „Pasikalbėjimas su broliais Abeliu ir Kainu paskutiniąją XX amžiaus dieną“, pradedamą taip: „Basnirčia įsispyręs į išaugtinius tėvo kaliošus lakstau po Lietuvą ir ieškau savo brolių“.

Su tam tikra nostalgija perverčiau turimus naujųjų, nors jau dviejų dešimčių metų senumo, „Keturių vėjų“ numerius. Vis dėlto Atgimimo laiku ir Nepriklausomybmečio pradžioje būta įvairiausių įdomių literatūrinių-kultūrinių plyksnių, kurių pradžiose jų užplieskėjams regėjosi labai viltingos ateities perspektyvos. Ir tai yra gražu. Ypač žiūrint iš dabarties perspektyvos.

P. S.: Andrejaus Bitovo „Paukščius“ „Proskynoje“ radau. Tai įdomus tekstas apie Kuršių neriją, tiksliau, apie žmogaus, žmonijos ir gyvūnijos, gamtos apmąstymus Kuršių nerijos fone. Gal kas žinote, kokie rusų rašytojai ir kur apie Kuršių neriją dar yra rašę (turiu omeny bet kokius grožinius tekstus, eseistiką)? Būčiau labai dėkingas už tokią informaciją – ji man dabar itin reikalinga.

2012-02-06


Kultūra pagal Šiaulių miesto valdžią

Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėja Patricija Poderytė Šiaulių miesto savivaldybės tarybos Komitetų nariams parašė raštą „Dėl 2012 m. Kultūros plėtros programos finansavimo“, kuris pradedamas tokiais žodžiais: „Gerb. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos Komitetų nariai, kreipiamės į Jus dėl drastiškai mažinamo Kultūros skyriaus vykdomos Kultūros plėtros programos biudžeto. / Informuojame, kad 2012 m. Savivaldybės biudžete lėšos Kultūros skyriaus vykdomai Kultūros plėtros programai mažinamos iki 221,8 tūkst. Lt.“

Pasirodo, kad iš tų 221800 Lt. net 101250 Lt. bus panaudoti pernykštėms skoloms grąžinti. Vadinasi, 2012 metams lieka vargani 120550 Lt. Negana to, iš jų kone pusę (!), t. y. 50000 Lt., Kultūros skyrius „žodiniu įpareigojimu“ privalomai turi skirti aviacijos šventei „Plieniniai sparnai“.

Gal kas man gali paaiškinti, ką bendra turi paskraidymas mažais lėktuvėliais ar ir dideliais lėktuvais su kultūra? Čia kas taip veikia Šiaulių valdžią: Zoknių sindromas, NATO karinių oro pajėgų pašiaulėje sindromas, p. Pakso sindromas ar vieno skraidančio Šiaulių tarybos nario sindromas? Ar gal visaapimantis lietuviškasis maniakalinis hiperaktyvus ir sveiku protu sunkiai paaiškinamas Dariaus-Ir-Girėno sindromas? Kiek turi būti „praskridęs“ (perkeltine prasme), kad tokius sprendimus priiminėtum: iš kultūros lėšų remti skrajones, kai pačiai kultūrai tik sudilę grašiai belieka, jei iš viso belieka.

Bet ir čia dar ne viskas! T. y. ir čia dar Šiaulių valdžia ne visą savo kultūros ir jos suvokimo lygį pademonstruoja! Net 10000 Lt. iš tų pačių varganų 120 tūkst. Lt. tuo pačiu „žodiniu įpareigojimu“ Kultūros skyriui prisakoma skirti Šiaulių choro dalyvavimui projekte „Chorų karai“. Va čia tai kultūros aukštumos! Va čia tai kultūros jėga!

Taigi prioritetiniai kultūriniai Šiaulių valdžios pasiūlymai 2012-tais: paskraidysim, tiksliau, į skraidančius pažiopsosim ir TV paspoksosim.

„Praskridom“ mes su tokia miesto valdžia, oi „praskridom“.

2012-02-05

Publikacija iš savaitraščio „Šiaulių universitetas“

Įdedu Eglės Markevičiūtės straipsnį iš savaitraščio „Šiaulių universitetas“ (2012 m.vasario 1 d.):

Vigmantas Butkus: studentų įvertinimas įkvepia ir įpareigoja

Eglė MARKEVIČIŪTĖ

Šiaulių miestas, universitetas ir tekstas – trys objektai, vienijantys žmogų. Šiaulių universiteto dėstytojas doc. Vigmantas Butkus yra tapęs neatsiejama šio miesto dalimi, kaip pats sako, „įsivietinęs“ savo mieste, paskyręs jam ne vieną straipsnį, esė, knygą. Tai netradicinis dėstytojas, turintis pedagoginio darbo patirties daugiau nei šiųmečiai pirmakursiai yra nugyvenę amžiaus, tačiau vis dar išlaikantis savotišką ryšį su jaunąja karta. Savo mintis ir pastebėjimus V. Butkus dėsto ne tik per paskaitas, bet rašo ir tinklaraštį internete. Per 2011 m. dėstytojas išleido net dvi knygas, kurias pats ir maketavo. Buvo įdomu sužinoti, koks yra doc. V. Butkus, ką jo gyvenime reiškia literatūra ir kodėl studentai jį taip gerbia ir vertina, kokia yra jo nuomonė studijų reformos klausimu, kaip jam sekasi suderinti pedagoginį ir literatūros tyrinėtojo darbus ir kodėl jis rašo tinklaraštį apie Šiaulius.

Studijos ir darbo pradžia
Nuo pat mažens būsimasis literatūrologas labai mėgo knygas, todėl ir studijų metai jam buvo ir tebėra vieni gražiausių gyvenime: kupini literatūrinių atradimų, naujų istorijų, negirdėtų ir įdomių autorių. Sunku turbūt būtų patikėti, kad pareigingas ir darbštus Vigmantas savo, grupėje, beje, vienintelis vaikinas tarp merginų (pirmame kurse buvo dar vienas vaikinas, bet jį pašaukė sovietinė armija), buvo labiausiai paskaitas praleidžiantis studentas. Čia pat dėstytojas pastebi, kad tokį nelankymą atsvėrė vieni geriausių pažymių grupėje, todėl niekas per daug jam nepriekaištavo, gal tik truputį. Juo labiau, kad paskaitų laikas būdavo iškeičiamas į knygas.
Po studijų 1987 m. Vigmantas Butkus gavo paskyrimą dirbti Karolio Didžiulio politechnikume (dabartinė Šiaulių kolegija), kuriame vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros kurso mokė įvairių techninių specialybių studentus: automobilių remontininkus, elektrotechnikus. Kitais mokslo metais dėstytojas buvo pakviestas dirbti į Lietuvių kalbos katedrą, į kurią dirbti pakvietė tuometinis katedros vedėjas prof. Kazimieras Župerka. Joje mūsų pašnekovas dėstė stilistiką ir leksikologiją iki 1993 m. Tais metais dėstytojui teko apsispręsti, kokias doktorantūros studijas pasirinkti. Nebuvo net dvejonių dėl literatūrologijos, su kuria, pasak pašnekovo, nebuvo išsiskyręs net per tuos darbo kalbotyros srityje metus: laisvu metu skaityta, studijuota savarankiškai, rašyta. Pasak dėstytojo, sovietiniais laikais literatūra ne tik atliko savęs identifikavimo funkcijas, bet padėdavo atverti kitas erdves bei pasaulius, kurie kitais būdais neatsiverdavo.
Vigmantas Butkus džiaugiasi, kad studijų metais turėjo gerus dėstytojus. Prof. Vytautas Sirtautas, nors ir buvo kalbotyrininkas, rašė poeziją, o profesoriaus laikysena, pasak mūsų pašnekovo, bylojo laisvo žmogaus buvimą. Paminėtini dabar jau kolegomis tapę docentai Silvestras Gaižiūnas ir ypač – Gintaras Lazdynas. Pastarąjį Vigmantas įvardija kaip buvusį jo tutorių, puikų pašnekovą:
– Mes su juo apie literatūrą ir jos sąsajas su gyvenimu kalbėdavomės ir visur (fakultete, gatvėje, kavinėje, namie, pajūrio pušynuose tarp Palangos ir Šventosios…), ir ištisomis valandomis, tiesa, tada aš buvau mažiau aktyvus kalbėtojas, labiau klausovas: kláusiantis ir klaũsantis, – prisimena dėstytojas.

Neblėstantis skaitymo malonumas
Nuo pat vaikystės tarp knygų laiką leidęs, skaitymo malonumą dėstytojas išsaugojo iki pat dabar. Tiesa, su metais požiūris į skaitymą keitėsi: nuo entuziastingo bei azartiško keitėsi link kritiško ir dalykiško. Kaip pastebi mūsų pašnekovas, to kritiškumo kartais būna gal net per daug. Docentą erzina rašančiųjų profesinis nemeistriškumas, ypač jeigu jie vadina save rašytojais. Galbūt ne veltui dar dėstytojavimo pradžioje Vigmantas dėstė stilistiką ir leksikologiją – tai dvi rašytojui svarbios kalbos sritys: platus žodynas ir gebėjimas tą žodyną stilingai suvaldyti.
Ne vienas studentas baigęs filologines studijas, sako, kad dar ilgus metus negalės skaityti nieko savo malonumui: per tuos studijų metus skaityta begalės knygų. Tačiau mūsų pašnekovas prisipažįsta, kad vis dar nepraradęs skaitymo sau malonumo, nors dabar jam skaityti – tai nuolat tyrinėti. Štai visai neseniai tiesiog smalsumo vedinas dėstytojas skaitė sovietinių Šiaulių konjunktūrininkų atsiminimus, tyrinėjo, kaip autoriai rašo, ką rašo, ką pasako ir ką nutyli. Pasak mūsų pašnekovo, nuobodūs tokie memuarai, bet jų rašytojai mokėjo naudotis kalba, valdyti žodį.
Tyrinėtojo smalsumas docentą iš šurmulio pilnų fakulteto koridorių ir auditorijų atvedė prie ramaus literatūrologo darbo stalo Vilniuje, Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, kuriame Vigmantas dirba jau dvejus metus. Tenai jam dirbti pasiūlė jaunas, energingas, įvairiausių sumanymų ir idėjų turintis dabartinis instituto direktorius Mindaugas Kvietkauskas. Kelias dienas viską pasvarstęs, dėstytojas sutiko ir dabar jau antrus metus derina pedagogo ir literatūros tyrinėtojo darbus Šiauliuose ir Vilniuje. Pasak docento, tai du panašūs, bet ir skirtingi darbai, kiekvienas savaip įdomus.

Studentų įvertinimas
Pedagoginio darbo patirties jau įgyta tikrai nemažai. Šiame darbe dėstytojas stengiasi būti įdomus savo studentams, sudominti juos paskaitų medžiaga ne visuomet įprastais metodais. Tokie sprendimai neliko be atsako – 2010 m. dėstytoją apdovanojo Lietuvos studentų atstovybių sąjunga (LSAS) kaip vieną iš Metų dėstytojų, kurie savo darbu aukštosiose mokyklose puoselėja ne tik akademinį sąžiningumą, bet ir svarbias akademines vertybes. Šiuos dėstytojus išrinko patys studentai. Vigmantui Butkui tai labai įkvepiantis ir kartu įpareigojantis studentų sprendimas.
– 2010 metų Lietuvos studentų atstovybių sąjungos įvertinimas mano dėstytojavimo kelyje yra vienas svarbiausių. Tai dėl to, kad tas įvertinimas atėjo ne iš kokios nors valdžios jos sprendimu, kad tu esi ko nors vertas dėstytojas, bet patys studentai savanoriškai ir niekieno neverčiami, neraginami taip nusprendė. Nusprendė tie žmonės, su kuriais dirbu ar dirbau.

Studijų reforma
Dėstytojas prisipažino esąs griežtai nusistatęs prieš biurokratinį valdininkų kišimąsi į studijas ir patarinėjimą vadinamaisiais studijų kokybės klausimais. Pasak mūsų pašnekovo, toks kišimasis prieštarauja pačiai universitetinei dvasiai. Kritikos nepagailėta ir aukštojo mokslo reformai, kurią inicijavo ir vykdo ministras Gintaras Steponavičius.
– Dabartinė Švietimo ir mokslo ministerijos vadovybė man primena rajoninį pokario komjaunimo komitetą kur nors Lietuvos provincijoje: degančios akys, rūstūs veidai, neperkalbamas veržlumas ir nepalenkiamas įsitikinimas savo teisumu. Pasakysiu tik tiek, kad visa toji vadinamoji aukštojo mokslo „reforma“ nė sudilusio skatiko neverta ir ne tik kad negali pagerinti padėties, bet ją dar pablogina, atsiduoda ir paaugliškumo, ir partiškumo kvapeliais, noru viską valdyti. Tiesa, kolegoms prieš gerus metus esu sakęs, kad ŠU turėtų elgtis kaip Vilniaus universitetas: neskubėti keisti statuto ir statuso, neperrinkti naujų tarybų, t. y. laikytis autonomiškumo principo. Nugalėjo vadinamasis pragmatiškumas (kaip nevykdysi įstatymo?), bet ar mes visi neturim turėti akademinio laisvumo, kad nešokčiotume pagal bet kurio biurokrato, tebūnie jis ir ministras, dūdą, kuria dar ir antikonstitucinės melodijos buvo dūduojamos.

Studentų pasyvumas ir aktyvumas
Kritikos nevengiantis ir nebijantis išsakyti dėstytojas buvo griežtas ir pačių studentų atžvilgiu. Pasak jo, dabartinė studentija labai, labai skiriasi nuo tos, kuri buvo jo studijų metais, taip pat nuo tos, kuri buvo tik pradėjus dėstytojauti. Dėstytojas tai vertina kaip visiškai normalų ir natūralų būvį – per tiek metų viskas keitėsi, keitėsi pati valstybė, joje gyvenančių žmonių mąstymas. Dabar pasikeitę ir tempas, ir patirtys, ir prioritetai. Dabartiniai studentai labiau susiskaidę. Bet tai vyksta dėl to, kad anksčiau visi gyveno bendresnėmis idėjomis, nebuvo daug pasirinkimo galimybių. Dabartiniais laikais kiekvienas yra laisvas rinktis tai, ką jis nori, domėtis tuo, kas tik jam patinka.
Prieš keletą metų dėstytojas Humanitariniame fakultete bandė rengti filmų peržiūras, tačiau studentai į jas rinkosi pasyviai, todėl šios idėjos dėstytojas atsisakė. Tokios iniciatyvos po keleto metų ėmėsi ir fakulteto studentų atstovybė, vėliau filmus fakultete demonstravo studentai filosofai, bet graži iniciatyva žlugo – į seansus ateidavo vos vienas ar du studentai. Studentų pasyvumo klausimas jau buvo iškeltas ne vieną kartą. Dėstytojas mano, kad tai ir yra tų skirtingų interesų bei plačių galimybių išdava. Po paskaitų kiekvienas studentas susikuria savo interesų lauką, todėl ne tik studentus, bet ir pačius dėstytojus yra sunku surinkti.
Vis dėlto ne visi studentai yra tokie pasyvūs. Dėstytojas džiaugėsi kai kurių studentų gebėjimu išlikti aktyviais, imtis kūrybinės veiklos, pvz., žurnalo Šiaulių jaunimui leidybos.
– „Atrask!“ žurnalas – itin geras ženklas Šiaulių jaunosios kartos padangėje. Tokių leidinių arba nėra kitur, kituose Lietuvos miestuose, arba aš apie juos nieko nežinau. Aš jau buvau pagalvojęs, kad ir šiauliškė studentija, jaunimas nebėra pajėgus tokiu aukštu lygmeniu savęs „įtekstinti“, bet pasirodė, kad, savo laimei, klydau. Kad ir kaip gerai vertinčiau jaunų žmonių sugebėjimus save išreikšti dabar madingais vizualumais, kultūriniu pagrindu vis viena išlieka verbalumas. Gali išsifotografuoti, išsipiešti, išsisiūti, išsifilmuoti, išsidizainuoti…, bet jeigu tavo verbalinė raiška, gaubianti visus tuos „išsi-“, bus tik „bū“ ir „mė“, dažnai, beje, mėginama paslėpti po anglų kalbos skraiste, tai ir visi tie minėti „išsi-“ gali pakibti ore. Taigi galintis pasakyti, parašyti ir parašyti gerai rišlų tekstą jaunas žmogus, mano nuomone, šiais laikais yra dovana. O čia dar – visas žurnalas!

Veidaknygė ir tinklaraštis
Būdamas toks reiklus tekstui, dėstytojas jį ne tik tyrinėja, bet ir pats rašo ar dalijasi mėgstamais tekstais internetinėje erdvėje. Vigmantas Butkus turi ir savo „Facebook“ anketą, į kurią bent kartą per savaitę įdeda mėgstamos poezijos posmą, rašo internetinį tinklaraštį, kuriame publikuoja tai, kas jam atrodo būsiant įdomu, svarbu ar aktualu, įdeda vieną kitą nuotrauką, perpublikuoja periodikoje spausdintą savo straipsnį ar esė, ar reaguoja į visuomenėje vykstančias aktualijas:
– Labai greitai sureagavau į minėtos Švietimo ir mokslo ministerijos inicijuoto „tyrimo“ fantasmagorinius utopistinius rezultatus, skelbiančius, kad Kaune ir Vilniuje reikėtų palikti tik po vieną didžiulį universitetą.

Literatūriniai leidybos darbai
Dvi darbovietės, nepailstantis skaitymas ir tyrinėjimas. Dėstytojas prisipažino, kad ilsėtis nelabai moka, dėl to net turėjo sveikatos problemų. Vis dėlto toks darbštumas duoda rezultatų – pernai dvi skirtingos leidyklos išleido dvi knygas: mokslinę knygą „Literatūros žvalgymai“ ir eseistinę „Šiaulių auto/topografija“. Dėstytojas to labai nesureikšmina. Pasak jo, prie tų knygų buvo ilgai ir nuosekliai eita, todėl tas faktas, kad jos buvo išleistos tais pačiais metais, tik lemtingas sutapimas. Abi knygas maketavo pats autorius, redagavo kartu su lituaniste žmona Roma: ji redagavo eseistinę knygą, Vigmantas – mokslinę. Darbas pakankamai sudėtingas, tačiau to buvo imtasi dėl taupumo, siekiant sumažinti leidybos išlaidas ir sutaupyti leidyklos bei Universiteto lėšas. Tiesa, maketavimas dėstytojui nebuvo nauja patirtis – to jis išmoko dar 2004 m., kada rengė spaudai prof. Gintauto Mažeikio monografiją. Vigmantas Butkus yra jau sumaketavęs penkias knygas, kai kurioms yra padaręs sudėtingą vidinį dizainą. Pats sudėtingiausias buvo pirmosios eseistinės knygos „Šiauliai: provincijos miestas palatvėje“, išleistos 2005 m., dizainas. Spaustuvininkai tada dažnai skambindavo autoriui ir stebėdamiesi klausinėdavo, ar tikrai viskas turi būti taip.
Po šių dviejų naujausių knygų išleidimo autorius sulaukė dviejų Lietuvos rašytojų sąjungos narių paskatinimo stoti į šią sąjungą. Ir čia dėstytojas išlieka kuklus, nesureikšmina šio fakto. Netgi iki šiol nuveiktų darbų nevadina savo didžiausiais darbais ir tikisi, kad didžiausi darbai dar tik ateityje. Šiuo metu dėstytojas rengia dvi literatūrologines knygas: mokslo studiją ir monografiją. Studija turėtų vadintis „Šiluvos legenda lietuvių literatūroje“ ir yra jau daugiau nei įpusėta, per šiuos metus turėtų būti baigta ir, jeigu bus gautas finansavimas, kitais metais išleista. Monografijos preliminarus pavadinimas – „Literatūros topografija“, joje turėtų būti tyrinėjama lietuvių ir latvių literatūrų topografinė tapatybė, topografinė vaizduotė. Šios knygos tam tikri pamatai yra padaryti ir per ateinančius trejus metus ji turėtų būti baigta.
Tiek laiko skyrus literatūros skaitymui ir tyrinėjimui, ar nebuvo kilęs noras parašyti kokį nors apsakymą ar romaną? Dėstytojas prisipažino, kad dar studijų metais manė, jog taps rašytoju, prozininku. Netgi dalyvavo tuometiniame studentų literatų būrelyje, kuris peraugo į dabartinį „Mūzyną“. Du apsakymėlius paskelbė pirmasis almanacho „Šiaurės Lietuva“ numeris 1991 m. Kalbėdamas apie Humanitariniame fakultete veikiantį literatų klubą „Mūzynas“, dėstytojas negailėjo ir gerų, ir kritiškų žodžių.
– Literatų klubas „Mūzynas“ jau turi geras tradicijas, išleisti keli klubo narių kūrybos almanachai. Prie tų tradicijų kūrimo ir puoselėjimo nepaprastai daug prisidėjo dėstytoja Danguolė Šakavičiūtė, dabar su mūzyniečiais dirbanti docentė Dalia Jakaitė klubui atiduoda daug žinių, energijos ir laiko. „Mūzynas“, mano manymu, yra aiškiai besimokanti, o ne revoliucingai maištaujanti jaunųjų kūrėjų grupė, kuriai linkėčiau būti ir kiek produktyvesnei, ir publikavimosi prasme aktyvesnei, drąsesnei.

Meninės provokacijos
Be literatūros tyrinėjimų ir dėstytojavimo Vigmantas Butkus yra nuveikęs ir kitokių darbų. Prieš keletą metų Humanitarinio fakulteto „Antrojo aukšto galerijoje“ buvo eksponuoti Ričerdo Šileikos jam siųsti atvirlaiškiai. Šis rašytojas dažnai mėgsta siuntinėti atvirlaiškius savo draugams ir pažįstamiems. Vigmanto gautųjų užteko įdomiai ir netradicinei parodai surengti. Turbūt nedaugelis minančių Humanitarinio fakulteto laiptus žino, kas ir kodėl laiptų aikštelėje tarp trečio ir ketvirto aukštų įmūrijo akmenį su dviem inicialais „H. H.“ Ant sienos kabanti lentutė tik nurodo, kad tai Henkui Hapenčkui skirtas akmuo. Neegzistuojančiam asmeniui, kurį savo eilėraštyje aprašė poetas Tomas Venclova. Akmuo atsirado Vigmanto Butkaus iniciatyva, kaip ironiškas atsakas į tuo metu masiškai steigiamas vardines auditorijas. Atidarymo metu buvo vyko literatūrinis performansas, buvo kviečiamas dalyvauti ir pats Tomas Venclova, tačiau tuo metu jis nebuvo grįžęs iš JAV, tad dalyvauti atidaryme negalėjo. Nors protestas liko neišgirstas, bet Henkaus Hapenčkaus idėja buvo perimta paties fakulteto – dabar šis veikėjas yra tapęs savotišku Humanitarinio fakulteto literatūriniu simboliu.

Darbo perspektyvos pagal specialybę
Studentai neretai dar studijų metais nerimauja, ką veiks baigę studijas, ar gaus darbą pagal specialybę ir ar iš viso gaus kokį darbą. Todėl dauguma renkasi paklausias studijų programas: teisę, vadybą, ekonomiką. Lituanistikos programa surenka vis mažiau studentų. Dėl per mažo stojančiųjų skaičiaus prieš trejus metus klasikinės lietuvių filologijos studijos Šiaulių universitete buvo panaikintos – kitais metais bakalauro diplomą gaus paskutinė grynųjų lituanistų laida.
– Klasikinėms studijoms apskritai koją yra pakišęs Lietuvoje visais lygiais pernelyg sureikšmintas tiesioginio ryšio „studijos–darbas“ pabrėžimas, net, pasakyčiau, to ryšio hiperbolizuotas ir net klaidinantis sureikšminimas. Mano pirmo kurso draugas lituanistas Šiauliuose dabar vadovauja vieno didelio banko dideliam skyriui ir nėra baigęs jokių papildomų finansų ar ekonomikos studijų. Kitas studijų draugas lituanistas iš aukštesnio kurso tapo vertėju iš japonų kalbos, o dar vienas iš žemesnio kurso – dabar ŠU dėsto filosofiją ir antropologiją. Taigi studijos, ypač bakalauro, yra pirmas laiptelis, geriausia, jei jis tampa saviieškos etapu, o kur vėliau pakryps profesinis žmogaus kelias labiau priklauso nuo paties žmogaus natūros, energijos, veiklumo, valios ir pan. nei nuo jo turimos, t. y. diplome įrašytos, specialybės. Žinoma, baigęs humanitarinius mokslus, gydytoju netapsi, bet kelių yra tikrai daug.
Prieš baigdami pokalbį, tiesiog negalėjome nepaklausti, kokią knygą dėstytojas rekomenduotų perskaityti studentams. Atsakymas buvo vienareikšmiškas: Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita“, nes ji moko matyti nevienmatę tikrovę, o tai, pasak docento, yra svarbu. Gyvenant nesaikingo vartojimo, persisotinimo kultūroje taip pat būtų pravartu perskaityti H. D. Thoreu knygą „Voldenas, arba gyvenimas miške“.
– Ko palinkėtumėte esamiems ir būsimiems studentams? Savo kolegoms ir Šiaulių universiteto bendruomenei? Šiaulių miestui ir jo svečiams?
– Studentams palinkėčiau smalsumo, sugebėjimo stebėtis gaunamomis naujomis mokslo žiniomis, postūmio natūraliai domėtis jomis, sugebėjimo kuo greičiau išmokti atskirti pelus nuo grūdų ir juos iš tikrųjų studijose bei gyvenime atskirti, kolegoms – tikros, laisvos universitetinio akademizmo dvasios, o Šiaulių miestui – su kuo mažesniais realiais ir simboliniais nuostoliais išgyventi dabartinės miesto valdžios valdymą.

2012-02-05