Miškakirtystės romantika prie krosnies

Pastaraisiais metais rudenį, paprastai spalio pabaigoje – lapkričio pradžioje dvi tris savaitgalių dienas tenka užsiimti miškakirtyste mūsų šeimai, tiksliau, giminei priklausančiame nei per dideliame, nei per mažame miško plote. Tiesa, pats augusio medžio benzininiu pjūklu turbūt nepakločiau, bent jau neteko to daryti, bet visus kitus darbus tenka nudirbti. Nuo šakų genėjimo ir rąstų prikabinėjimo prie juos palaukėn velkančio traktoriaus, iki supjautų rąstigalių sukėlimo į sunkvežimį ir iškrovimo iš jo. Sunkiausia būna tas sukėlimas, ypač kai reikia kelti netoli palaukės augusio beržo drūtgalį. Galą gali gauti – tokia sunkenybė. Bet dviese trise į kėbulą įritini. Išritinti lengviau.

Tačiau dega tie drūtgaliai geriau už visus kitus medžius. Yra patys kaitriausi. Ypač jie draugiški dabar, kai dienąnakt žemiau 20-ties. Prie jais kūrenamos krosnies per tokius speigus rudeninė miškakirtystė atminty-patirty iškyla kaip gamtinė romantika.

2012-02-02






Beržo plongalių malkos

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą