Įvairūs rubliai, „električka“ ir Justas-Jonas Paleckis

1992 m. rugpjūčio 20 d. apie 11 valandą Jelgavoje 550 sovietinių rublių iškeičiau į 495 Latvijos rublius (kursas 1 x 0,9). Sėdau į Rygon važiuojančią „električką“, kurioje kažkur ties Olaine girtas rusų tautybės jaunuolis, nedemonstruodamas absoliučiai jokių politinių-ideologinių poteksčių, sumušė girtą latvių tautybės jaunuolį. Jiedu buvo iš tos pačios girtos penkių žmonių kompanijos, iki tol smagiai pliekusios kortomis.

Rygoje už dalį minėtų Latvijos rublių tądien pirkau rašytojo bei vieno įtakingiausių tarpukario Latvijos žurnalisto, redaktoriaus Janio Karklinio (Jānis Kārkliņš, 1891–1975) atsiminimų knygą „Latvijos spaudos karalius“. Ji pirmąsyk buvo išleista 1962 m. Stokholme, o mano pirktas leidimas ant prasto popieriaus ir prastai įrištas 1990 m. publikuotas Rygoje.

Toje knygoje yra epizodas apie Karklinio ir jo kolegų kelionę į Lietuvą, kai ji tebebuvo kupina šūkio „Mēs bez Viļņas nenorimsim!“ dvasios. Kelionėje juos lydėjęs ir pas įvairius ministerius bei patį Prezidentą nuvedęs Justas Paleckis. Autoriaus, turbūt užsimiršus, jis pavadinamas „Jonu Paleckiu“, o galop latvių (išeivijos) skaitytojui pristatomas kaip žiaurios bolševikų diktatūros rėmėjas.

1992–1993 m. galioję Latvijos rubliai, primenu, atrodė taip.

2017-11-25

Giminių balius LT

KIEME:

Audi, BMW, Ford, Mazda, Renault, Toyota, Volkswagen, Volvo.

RANKOSE:

Apple, Lenovo, LG, Microsoft, Motorola, Nokia, Samsung, Sony.

ANT STALELIŲ IR PALANGIŲ:

Acer, Apple, Asus, HP, Lenovo, Toshiba.

VIRTUVĖS SPINTELĖJE UŽ MILTŲ:

12000 € – nesamam anūkui Mindaugui, kuris padarė žEurią avariją, bet telefonu skambinantis geras policijos leitenantas juos perduos, kam reikia, kad anūką paleistų.

ANT STALO:

sprandinės šašlykas, jautienos troškinys, nevalyti rudieji (sveiki) ryžiai, 2 rūšių pomidorų padažas, 3 receptų silkė, rūkytas raikytas kumpelis, dešra, vyniotiniai, vištiena drebučiuose, „balta mišrainė“, pomidorai, rauginti ir ne agurkėliai, 2–3 rūšių sultys, mineralinis vanduo, sveika „gaiva“, nesveika (nes net rūdis „nuima“) Kokakola, kurios re-e-etkarčiais galima, gira, kelių rūšių alus, kelių rūšių baltoji, brendis, viskis ir vynai ir t. t., ir pan.

ANT „SALDAUS STALO“:

tortukai, 3 aũkštų „bankuchenas“, žagarėliai, spurgytės, įv. rūšių saldainiai, šokoladai, kava, arbata, baltas ir rudas cukrai, grietinėlė, bananai, ananasai, mandarinai, kiviai, džiovinti vaisiai ir t. t., ir pan.

FONE:

estradinis popsas RU/LT, serialai RU/KT., laĩdos apie magiją/burtus/parareiškinius RU/KT.

GALVOSE IR ANT LIEŽUVIŲ:

kaip blogai Lietuvoje gyventi ir bus dar blogiau, sovietlaikiu ir-tas-ir-anas buvo geriau, valdžioje – visi vagiai, verslininkai – visi vagiai, gydytojai – visi kyšininkai, žurnalistai (išskyrus tuos, kur varo ant valdžios) – visi melagiai, paprastam žmogui valdžia nieko neduoda ir t. t., ir pan.

2016-07-03

Vardas „Vigmantas“: atvejo pri(si)statymas

Be tikrojo savo vardo Vigmantas esu (vien raštu!) per savo netrumpą gyvenimą buvęs įvardytas kaip:

Vidmantas

Vygmantas

Vigimantas

Vygimantas

Vygymantas

Vigymantas

Vygintas

Vygantas

Vygandas

Vigmandas

Vygmandas

Vigimandas

Vygimandas

Vigymandas

Zigmantas

Žodinių įvardijimų nefiksavau.

Iš pasakojimų žinau, kad pagal išankstinį tėvų susitarimą turėjau būti Vidmantas. Tėvui, einančiam Užvenčio šaligatviais nuo namų Kolainių gatvėje iki gimimo liudijimo išdavimo punkto (nežinau, kur jis tada Užventyje buvo ir kaip tiksliai vadinosi, bet tikrai žinau, kad tai galėjo būti apie 150–300 m. atstumas), „d“ kažkaip persikeitė į „g“: iš Vidmanto likau Vigmantu.

Man tai iki šiol patinka.

Vardų statistikos lentelė nuo 1899 m. rodo net 8842 Vidmantus ir tik 35 Vigmantus. Kas, kad, kaip įsivaizduoju, visi 35 buvo/tebėra pervardinėjami, bet yra vienetiški, o ne tūkstantiški! J

Užrašytas Knygose Vigmantu tapau tryliktoje savo gyvenimo dienoje, t. y. 1965 m. kovo 25-tą, gimimo dokumentas išduotas 26-tą – prieš 49 metus.

O 1965 m. kovo 20-tą (šeštadienį) Šiaulių laikraštis „Raudonoji vėliava“, tada buvęs Lietuvos komunistų partijos Šiaulių miesto komiteto ir Šiaulių miesto Darbo žmonių deputatų tarybos organu ir kainavęs 2 kapeikas, publikavo vietinio literato J. Butos eilėraštį „Kitų mums prieplaukų reikia“:

Įsiklausykim į paskutinį posmą:

Visatos ramybę suardę,

Laivais, palydovais, raketom,

Parvešim naujagimiui vardą,

Ir bučinį žmonai – žvaigždėtą…

Eilėraštis unikaliai operatyviai sukurtas ir publikuotas ta proga, kad sovietinis kosmonautas Aleksejus Leonovas prieš dvi dienas, t. y. kovo 18-tą, pirmasis iš žmonių giminės dvylika minučių pabuvojo atvirame kosmose.

Ir kažkaip taip susisiejo man „d“–„g“ perkaita su vardo naujagimiui iš kosmoso „parvežimu“ (ar: parskraidinimu?).

Juokai, žinoma, visa tai.

Tuo labiau, kad tuo pat metu, kai šiauliškis literatas J. Buta sunkiai eilėkališkai brovėsi „per kosminių dulkių pūgą“, laisvoji Europa linksminosi Eurovizijoje. Kaip tik kovo 20-tą (šeštadienis!) Euroviziją laimėjo Liuksemburgo atstovė France Gall, atlikusi naivią prancūzišką dainelę „Poupée de cire, poupée de son“ – paklausykim.

2014-03-26 

Šiaulių topografijos žvalgymai (per Gintaro Česonio fotografijas)

Ketvirta topografinė vieta: Miesto ašis 

Totalus, absoliutus, vienaprasmis ir vienvaldis ne tik Šiaulių, bet ir visų istorinių Šiaulių žemių centras. Topografinė, urbanistinė, architektūrinė, simbolinė dominantė. Struktūruojanti ašis. Jeigu pavyks, bent valandėlei įsivaizduokime Šiaulius be jos. Kas liktų iš Šiaulių miestiškumo be istorinio architektūrinio ramsčio. Patikslinsiu – be giluminio istorinio architektūrinio ramsčio? Be miestą laikančios kolonos? Nyki plokštybė, už kurios jokia akis neužkliūtų, tarkime, Karaliaučiaus–Tilžės–Rygos kelyje. Lyg miestiškumas kaip toks būtų Šiauliams ją delegavęs ar dovanojęs, kad pats juose bent kiek įsiteisintų, jaustųsi bent kiek tvirčiau.

Rizikuoju būti apkaltintas logocentrinėmis ir panašiomis nuodėmėmis, bet pavadinsiu ją vertybine vertikale. Vertikale, kuri galbūt senamadiškai ir konservatyviai, bet nuosekliai ir tvirtai kone iš visų miesto vietų matoma ir centruojančia savo akivaizdybe oponuoja šiuolaikiniam rizomatiniam horizontalumui, viesulo greičiu beįsisukančiai amorfijai. Oponuoja nomadiškoms ne(a)kropolių plejadoms, stačiakampių funkcinių erdvių labirintams, kurie yra dinamiški, kintantys, mutuojantys, taip pat – įsukantys, praryjantys. Ji absoliučiai donkichotiškai tebeskleidžia transcendenciją, anapusinę substancionalybę, atrodytų, mažai kam beaktualią, bet kodėl dar tokią stiprią? Paklausiu tiesiai: dabar arba numanomoje ateityje yra įmanomas koks nors architektūrinis ar apskritai tūrinis Šiaulių vienetas, kuris bent iš tolo jai prilygtų? Tiesiai ir atsakysiu: jokiu būdu ne. Būtų gerai visiems to tiesiog aprioriškai aiškaus atsakymo nepamiršti.

Penkta topografinė vieta: Urbanistinės legendų grimasos

Tikrovę perorganizuoti, perdaryti pagal legendas, kitaip tariant, pagal gražius išgalvotus pasakojimus yra patrauklus, sykiu ir rizikingas užsiėmimas. Nebent tai būtų daroma su išmone, gyva energija, su skoniu ir tam tikru egzotikos prieskoniu. Šiauletiška Saulės miesto legenda, šiaulietiška Šaulio legenda ir štai jums, štai mums aikštė – trivardė Saulės laikrodžio, Šaulio, Auksinio berniuko. Įkūnytieji tiek iš legendų, tiek iš istorijos ateinantys miesto tapatybės ieškojimai, kurie virto stilizuota senosios graikų ir dar kažin kokių senųjų civilizacijų citata tipinių sovietinių penkiaaukščių kaimynystėje. Realiai įsáulinta ir įšaũlinta erdvė. Apčiuopiamomis formomis ideologizuota erdvė, nes miesto legenda visų pirma yra jo ideologija. Ideologija, atsiradusi iš dviejų ne visai aiškią lokalizaciją nusakančių XIII amžiaus „Eiliuotosios Livonijos kronikos“ eilučių: „Kai nuo Saulės ėmė grįžti / Per raistus ir per dykynes“. Ar galima urbanistiškai sukurti stilizuotus raistus, dykras, dykynes, liūnus, pelkynus? Ir įkurdinti juos čia? Ir sukurti ne apolonišką šaulį, bet kresną, barzdotą, mauruotą iš tų dykynių, raistų ir pelkynų atbrendantį puslaukinį karį, kuris 1236 metais po Kristaus Ordino brolius riterius Zu lest mit boumen velten tot – „Basliais, medžiais pagaliau išmušo“. Apoloniškas šaulys amfiteatrinėje aplinkumoje, o ne kresnas žemaitis pelkynų apsuptyje. Ar tai nedemonstruoja neblėstančio didžialietuviškos Palemono legendos gajumo? Ar tai nėra vadinamųjų „kilmės dokumentų“ grãžininas, pamirštant autentiką.

Bet čia legendos, čia ideologija, kuri kol kas visai nerūpi – ir ačiū Dievui, kad dar nerūpi, – mažai mergaitei, iš močiutės rankų imančiai gėlę.

Šešta topografinė vieta: Kitataučiai Šiauliai

Nepaneigiama ir dar nuo žemės nenugremžta autentika. Įmūryta, įtekstinta ir įtekstinta nelietuviškai, nes nėra lietuviška, bet yra šiaulietiška. Tokia autentika, kuri matuojant civilizaciniais masteliais, yra čia pat, viršutiniame kultūriniame sluoksnyje, bet kuri jau kadai pamirštà. Kiek dabartiniame urbanistiniame Šiaulių kontūre, senojoje jo dalyje, yra lenkiškų, rusiškų, o kiek žydiškų pamatų? Pamatų ne tiesiogine prasme, nors ir ja, bet paties to kontūro pamatų? Galima visaip išsisukinėti, apsimetinėti, maivytis, kad tie lenkai nebuvo tikri lenkai, kad tie rusai buvo tik okupantai nuo pat XVIII šimtmečio, kad tiems žydams bendras reikalas nerūpėjęs, bet tai ir tebus, tiksliau, istorine prasme tai ir tėra vaikiškas išsisukinėjimas, apsimetinėjimas bei maivymasis. Galima išsigrįsti žydų – istorinių miestelėnų, istorinių šiauliečių – antkapiniais paminklais laiptus, vedančius nuo bažnyčios iki kapinių, ir kankiniškos lietuviškos nekaltybės akių šviesoje melstis tiek toje bažnyčioje, tiek tose kapinėse. Galima manytis, kad nuo amžių amžinųjų ir per amžius amžinuosius nuo pat Soule/Saulės iki pat Šiaulių nėra buvę nei Szawle, nei Шавли, nei Schaulen, nei Шяуляй, o jei ir buvo, tai netyčia ir netikri. Ir buvo, ir tikri. O Шяуляй dar ir dabar tebėra. Tik patogiau viso to nematyti, negirdėti. Kaip ir kituose Lietuvos miestuose, per dabartinius lietuvybiškus akinius nematant jų kitatautiškų sluoksnių, kartais ir pamatinių sluoksnių.

Ir kapinių epizodas iš fotografijos aiškiau negu aiškiai, garsiau negu garsiai byloja, net rėkte rėkia tam, kas nori girdėti: Szawle! Balsas tyruose?..

___________________________________________________

(Pastaba. Iš viso tokiu būdu žvalgyta 10 Šiaulių topografinių vietų ir visi (1–10) tie žvalgymai paskelbti Stasio Tumėno leidžiamame almanache „Šiaurės Lietuva“ – 2012 metų numeryje.)

2013-03-07

Kaip meistrus vadybininkai keičia

Pradėsiu nuo klausimo: kiek galite nurodyti, įvardyti šiandien Lietuvoje kokių nors sričių (turiu omeny įvairius jų lygmenis), kurioms vadovauja tų sričių meistrai, autoritetai? Vartodamas žodžius „meistrai“, „autoritetai“, čia turiu galvoje: visuotinai ir pirmiausia neoficialiai (būtinai neoficialiai!) pripažinti tų sričių išmanytojai, specialistai, profesionalai, virtuozai, galbūt net turintys įgimtą dovaną išmanyti, valdyti vienos ar kitos srities subtilybes, niuansus ir įkūnijantys tvirtą moralinę atsakomybę, susijusią su ta sritimi. Ar Švietimo ir mokslo ministerijai pastaruosius kelerius metus vadovavo edukologijos ir mokslo meistrai, profesionalai, autoritetai, vienareikšmiškai turintys profesinę švietimo ir mokslo sričių atsakomybę? Ar Gynybos ministerijai pastaruosius kelerius metus vadovavo karybos meistrai ir politiniai gynybos virtuozai? Ar Šiauliams pastaruosius kelerius metus vadovavo plačią miestelėnų pagarbą ir pasitikėjimą turintys žmonės, neginčijamai autoritetingi municipalinės politikos meistrai? Ar kokiam nors Dievo pamirštam, bet būtinai biudžetiniam padaliniui, skyriui ar poskyriui vadovavo ir vadovauja to padalinio, skyriaus ar poskyrio profilį ir specializaciją atitinkantis tikras, autoritetingas meistras? Klausimus galėčiau vardyti ilgai ir nuobodžiai, bet svarbiausia, kad klausiu, o mintyse kažkodėl girdžiu kone vien tik neigiamus Tavo, mielas skaitytojau, atsakymus.

Atsakysiu ir pats: dažniausiai – jokiu būdu ne visada, bet dažniausiai – visais išvardytaisiais ir analogiškais atvejais vadovavo ar vadovauja kokie nors vadovaujamoje srityje niekam iki tol nežinoti, neįdomūs ir pilki, bet užtat iniciatyvūs, aktyvūs, energingi, landūs ir „kam reikia“ parankūs žmogeliai, turėję ar dabar turį tos srities ar sritelės vadžias ir galias savo rankose. Tų rankų savininkai, tokie vadybininkai pačia plačiausia šio žodžio reikšme, mane šiame rašinyje labiausiai ir domina. Tiksliau, jų, jų savivokos, jų saviraiškos, jų saviidentifikacijos ir savilegitimacijos dinamika per pastaruosius keliolika Lietuvos nepriklausomybės metų.

Pasekime tą dinamiką, jos transfigūracijas.

Nežinau, kaip jūs, bet aš išskirčiau keturias aiškesnes kalbamosios dinamikos stadijas. Pirmoji stadija, likusi kažkur XX amžiaus dešimtojo dešimtmečio vidurio užmarštyje, – dar toks savotiškas kuklinimasis, aiškiai, net viešai išreikštas nepatogumas: kaip čia dabar aš, tokia pilka pelytė, o komanduoju tikriems savo srities specialistams, meistrams, asams!? Ir komanduojama buvo prideramai atsiklausiant, atsižvelgiant, konsultuojantis, nes suvokiant savo nežymią profesinę vietą pačioje svarbiausioje – neformalioje – hierarchijoje, suvokiant, kad neformalus autoritetas ir yra tikrasis vienos ar kitos srities meistras. Beje, praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio viduryje, apie 199… metus, dar buvo labai nereta situacija, kad būtent neformalus autoritetas, meistras ir vadovavo kokiam nors savo srities formaliam dariniui. Bet… daugėjo popierizmo ir biurokratizmo, administravimo našta darėsi sunki ir vis labiau beprasmė, tuščiaeigė, ir neformalieji autoritetai, meistrai traukėsi iš savo sričių vadybos į tiesioginius vienų ar kitų savo sričių darbus, savanoriškai atsisakydami vadovavimo ir administravimo.

Antra stadija – suklūstanti tyla, lydima susimąstymo ir nebylių, pradžioje nedrąsių, o vėliau vis drąsesnių svarstymų. Maždaug tokių svarstymų: gal vis dėlto, jei jau aš esu tos srities ar sritelės formalus vadovas, jei jau aš užimu tas pareigas, tą vadybinę vietą, tai gal aš vis dėlto ir esu tas geriausias ar bent vienas iš geriausių? Priminsiu, kad tai yra aiškiai išreikštas vadinamasis „užimamos vadovaujamos vietos sindromas“, kai asmeninės ir profesinės saviidentifikacijos galvoje neatskiriamai susipina su užimamomis vadovaujamomis pareigomis, su kuriomis pradedama kuo toliau, tuo aktyviau tapatintis, tiesiog suaugti, klaidingai galvojant, kad ne žmogus kuria, steigia užimamą vadovaujamą vietą, o būtent vieta kuria ir steigia tą žmogų, vadybininką, „daro“ jį visaip kaip „autoritetingą“ ir „kompetentingą“. Šioje stadijoje pradeda keistis santykis su tikraisiais, neformaliaisiais vadovaujamos srities išmanytojais ir meistrais, tarp jų protarpiais jau regint ir save ir ta regimybe pamažu nuoširdžiai patikint – sykiu, žinoma, iškreipiant, deformuojant pačios tos srities sampratas, nes griaunant jos objektyvias struktūras, jos objektyvias hierarchijas ir vertikales.

Trečia stadija – kada minėtoji regimybė tampa nebeatskiriama savastimi, kada jau nebesvarstoma, bet tiesiog tvirtai įtikima esant niekuo ne prastesniu meistru už patį pačiausią neformalųjį tos srities meistrą, profesionalą, kuriam anksčiau jaustas gal ir nuoširdus pietetas dabar pakeičiamas aiškiu nepakantumu. Nepakantumu jo siūlymams, patarimams, abejonėms, ypač kritikai iš to neformaliojo meistro pusės, vadovaujantis tyliai taikomu arba jau ir garsiai išsakomu principu: „aš pats geriau žinau, kaip yra geriau ir kaip mūsų sritis turi būti tvarkoma ar netgi iš esmės pertvarkoma“. Vietoj vadybinio autoritetizmo ima rastis lokalus vadybinis ir vis labiau karingas autoritarizmas, įžeidi, nes iš principo nelegitimi vienvaldystė, dangstoma demagogija, užkulisiniais žaidimais, o kartais ir tiesioginiais, net brutaliais savo galios svertų panaudojimais autoritetingus neformaliuosius meistrus paprasčiausiai išmetant iš galios lauke esančių formalių vienos ar kitos srities struktūrų, virtuoziškai vadybiškai-administraciškai su jais susidorojant, taip virtuoziškai, kad formaliai viskas būtų teisėta. (Negalintiems tverti be konkretikos: kažkaip į galvą ateina dirigento maestro Sauliaus Sondeckio istorija.)

Nepasakiau, kad kokios nors srities esmės išmanymo virtuoziškumas antroje-trečioje stadijoje kompensaciškai pakeičiamas administraciniu virtuoziškumu, tiesiog aukštuoju administraciniu pilotažu, kuris tampa lyg ir savaimine vertybe, jau būdamas atplėštas nuo pačios administruojamos srities esmės. Būna prasidėjęs intensyvus imitacinis periodas, kurio metu administracinis vadovaujamos srities vadybos darbas, pavyzdžiui, per kuriamą tos srities naujakalbę, neturinčią nieko bendra nei su vadovaujama sritimi, nei su realybe apskritai, pakeičia patį tos srities darbą kaip esminį srities vystymosi, normalios jos raidos variklį. Tada ant kokio nors, tarkime, medicininės ar edukologinės srities pastato jau kone griuvėsių kaip vėliavos iškeliamos tokios sąvokos-miražai kaip „sumanusis medicinos / švietimo srities pastatas“ ar panašios vadybinės-kalbinės šmėklos.

Ketvirta stadija – prisipažinsiu, kad man ji pati gražiausia, nes teatrališkiausia, palydima viešų sritinių ritualų ir blizgių apeigų – tai galutinio vidinio, psichologinio, o svarbiausia jau ir galutinio išorinio įsiteisėjimo, absoliutaus „inicijavimosi“ stadija. Jos metu negrįžtamai patikima, net įtikima, kad nebeužtenka nuogų administracinių legitimystės ir absoliučios sritinės vadybinės formalios lyderystės kredencialų, bet gviešiamasi gelmiškai „įsikultūrinti“ ir kultūriškai „įsigelminti“. Tiksliau kalbant, bandoma atlikti veiksmą, kurio atlikti iš principo neįmanoma: jau ir neformalioje plotmėje kaip naujus autoritetus, meistrus, virtuozus, „specus“ formalizuoti naujuosius sritinius vadybininkus-administratorius. „Formalizuoti neformalioje plotmėje“, sykiu „formalizuojant neformalią plotmę“ – skamba neįtikėtinai ir net absurdiškai, bet tokie žingsniai yra žengiami – jie bandomi „įveiksminti“. Tai yra víešos, simuliaciškai „įkultūrintos“ tikrųjų meistrų, tikrųjų autoritetų, dažnu atveju buvusių savo mokytojų, nužudymo ir suvalgymo ceremonijos, lydimos būgnų ir fanfarų, kurių metu kažkada buvusios pilkos pelytės per žudymo-valgymo ritualą virsta karalaitėmis. Nutinka ir taip, kad mokytojai, meistrai, arba neatlaikę psichologinio spaudimo, arba sumišę, nebesusigaudantys naujoje situacijoje, sutinka (!) būti nužudyti ir suvalgyti – toks abipusis sociokultūrinis kanibalizmas. Suprantama, kad taip kalbėdamas, turiu galvoje daugybę, aibių aibę perkeltinių prasmių, bet – ne tokią jau ir mažą dalį rituališkos tikrenybės.

Visa toji sričių (priminsiu: pirmiausia ir daugiausia biudžetinių) perėjimo iš autoritetų, meistrų rankų į landžias vadybines rankas dinamika, kurią sąlygiškai suskirsčiau į keturias stadijas, yra tiesiogiai proporcinga kritinės masės subjektų vienoje ar kitoje srityje mažėjimui ir nevaržomam formalių kriterijų įsigalėjimui. Pastarasis įsigalėjimas nukreiptas pirmiausia prieš neformalios vertikalybės vienoje ar kitoje srityje naikinimą ir į formalios-vadybinės hierarchijos bei piramidės statybą. Toji piramidė sudaro visas sąlygas įvairioms sritinėms struktūroms šių dienų Lietuvoje geriausiu atveju sukaulėti, o blogiausiu – degraduoti ir visiškai degeneruoti. Šviesos šito tunelio gale, deja, nematau. Visa laimė, kad dar yra likę visuotinių ar lokalių sričių-sritelių, kuriose svarus, kartais galbūt net lemiamas žodis priklauso tikriesiems meistrams, tegu ir atitolintiems nuo formalių struktūrų.

Tiesa, jokiu būdu nereikėtų suprasti, kad kažkada seniau ar „seniai seniai“ būta kažkokio „aukso amžiaus“, kada visoms sritims vadovavo tų sričių autoritetai ar jų nuomonės visais atvejais besąlygiškai buvo paisoma. Toli (toli!) gražu ne. Tiesiog nesunkiai galima prisiminti laiką (gręžčiausi į paskutinio XX a. dešimtmečio pirmą pusę), kada tokio vadovavimo ar tokio paisymo buvo nepalyginamai daugiau.

(Šiame rašinyje dėstomos mintys, gal ir netiesiogiai, bet kažkuria dalimi tikrai buvo inspiruotos Gintauto Mažeikio knygos „Po pono ir tarno. Lyderystės ir meistrystės dialektika“, 2012.)

2013-02-03

Kultūrinė Šiaulių spauda. 2013 m. sausis

Šiauliuose vietine kultūrine spauda ja suinteresuotas skaitytojas, labai santūriai kalbant, nėra lepinamas. O šį savaitgalį ant stalo nugulė net trys (!) daugiau ar mažiau periodiški kultūriniai spaudiniai: kasmetis almanachas „Šiaurės Lietuva“ (2012 metų), pernai rudenį savo gyvavimą pradėjęs, bet jau po dviejų pirmų numerių nemažą pertrūkį patyręs šiaulietiškas žurnalas jaunimui „Atrask!“ (trečias, t. y. 2013 m. sausio, jo numeris) ir mėnesio (ne kiekvieno) paskutinį penktadienį su dienraščiu „Šiaulių kraštas“ išleidžiamas kultūros, meno, literatūros priedas „Atolankos“.

Vytauto Kirkučio vairuojamose „Atolankose“ kaip visada profesionaliai dirba nuolatinė jų bendradarbė interviu ėmėja Živilė Kavaliauskaitė, kalbinanti Šiauliuose jau daug metų gyvenantį šveicarą vertėją, kalbininką ir puikų pokalbininką Markų Rodunerį. Įdomūs, tik gaila, kad ne visai Šiaulių bibliotekų fondų naudai bylojantys faktai pateikti Broniaus Maskuliūno straipsnyje. Tiesiog šaunus vaizdo (nuotraukų) ir teksto derinys yra Editos Sūdžiūtės publikacija „Moters ženklas. Autoportretai“ (įspėjimas: po kurio laiko šioje pastraipoje pateiktos „aktyvintos“ nuorodos gali nebeveikti, nes „Šiaulių kraštas“ archyvuotas publikacijas po kurio laiko apmokestina).

Su dideliu malonumu vardiju, mano nuomone, vykusias Stasio Tumėno ir jo leidyklos leidžiamos „Šiaurės Lietuvos“ publikacijas: labai maloniai nustebinę prozinis ir poetiniai Jono Kiriliausko tekstai, informatyvus ir patriotiškas Dalios Tamošauskaitės-Zabitienės straipsnis apie literatūrą, sukurtą šiaurės žemaičių tarme, ne mažiau informatyvus ir ne mažiau patriotiškas Alfredo Šimkaus rašinys apie šiaurės Lietuvos folklorinius ansamblius ir folklorines šventes, vertingi profesoriaus Vytauto Sirtauto atsiminimai apie Vincą Mykolaitį-Putiną ir Jurgį Lebedį, intriguojantis Gintaro Lazdyno straipsnis apie vaizduotę „Anykščių šilelyje“ ir kitos įdomybės. Gaila, bet numeryje yra ir vienas kitas per daug mokykliškas straipsnelis, yra aiškiai silpnų, poligrafinio ir bet kokio kitokio publikavimo, manyčiau, nevertų eilėraščių.

Ant stalo atsidūrusį žurnalo jaunimui (?) „Atrask!“ 3 numerį turbūt būsiu paskubėjęs įvardyti „kultūrine spauda“. Suveikė inercija, nes pirmi du šio žurnalo numeriai buvo, nors ir neišbaigti, bet jaunatviškai pakylėti, su aštriu kultūriniu polėkiu, su intriga. Nuo 3 numerio pasikeitė leidėjas-finansuotojas ir „Atrask!“ iš kūrybingo alternatyvaus kultūrinio leidinio tiesiog akyse ėmė virsti vienos valstybinės organizacijos sienlaikraštiniu reklaminiu glamūriniu leidiniu. Duok Dieve tai organizacijai kuo greičiau su(si)prasti, kad ji absoliučiai visomis prasmėmis (net ir jos neva puoselėjama reklamine prasme) išloštų nepalyginamai daugiau, jei ji „Atrask!“, dabar jau įvardijamą kaip jos žurnalą jaunimui, tik finansuotų, bet redkolegiją su visomis sprendžiamosiomis galiomis ir teisėmis paliktų (samdytų) ankstesniąją – tą, kuri rengė 1–2 numerius, ir paprasčiausiai netrukdytų jai dirbti.

P. S. Mano manymu, (kultūriškai) verčiausi numerio tekstai: mūzyniečių poezija, mūzynietės parengti interviu.

2013-01-27

Instaliacija apie instaliacijas

Šis mano tekstas buvo publikuotas „Šiaurės Atėnuose“ (2000-02-19), bet kad lieka savaip aktualus, tai po dvylikos metų perkeliu dar ir čia:

Bernelis su piršliu atvažiuoja iš kaimo A į kaimą B gražiu vežimaičiu. Kol jiedu pas mergelę vakaroja, piršliaujasi ir burkuoja, pasipiktinę B kaimo vaikiai pagal jiems vieniems težinomą technologiją užkelia gražųjį vežimaitį ant klėtės stogo. Išeina jau gerokai įšilę piršliautojai iš trobos – žvilgt šen, žvilgt ten, o nosį į viršų pakelti sugalvoja ne taip jau greitai. Kaimas B juokiasi, jis patenkintas, užganėdintas.

Vaikiukas iš kaimo B ateina pusbernauti į kaimą A. Artimiausią sekmadienį šeimininkas siunčia naująjį pusbernį pas savo kaimyną, gyvenantį už gero kilometro, ulėdros (ar panašaus semantinio nulio) parnešti. Kaimynas vaikiukui nematant prikemša pusmaišį šiaudų, įritina jan girnapusę, gerai užriša, užverčia maišą su tokiu „solidžiu“ turiniu vaikiukui ant pečių ir šypsosi pro ūsą. Vaikiukas, sau ir kitiems įrodinėdamas savo ulėdrišką išmanymą ir vyrišką jėgą, stena, prakaituoja visą kilometrą. Kaimas A juokiasi, jis patenkintas, užganėdintas.

„Bet mėgstamiausias jo pokštas būdavo sukeisti ūkininkų šunis, kito kiemo šunį pririšti prie svetimo tvarto <…>. Tai nakčia atrišdavo nuo vieno ūkininko tvarto šunį ir prie kito pririšdavo. O šuniui kas rūpi, ar čia svetimas, ar savas tvartas, jei tik prie jo pririštas, tai ir saugoja. Paryčio prieblandoje eina mieguistas šeimininkas į tvartą – šuva neleidžia, o kartais ir už šlaunies įsikabina. Koks čia velnias, ar ne į savo tvartus pataikė, ar šuva pasiuto? Prasitrina akis, žiūri – šuva svetimas prie tvarto <…>. Ir ryto sambrėškoje keikdamiesi ūkininkai ne arklius vedžiojasi po kaimą, bet šunis į savo kiemus“ (Kazio Borutos Mediniai stebuklai). Kaimas pyksta, jis įsiutintas, užgautas.

Galų gale – vienoje kaimo C mokyklėlėje pripylė vaikiukas mokytojai į batus rašalo (aliejaus, uogienės etc.). Jį, vargšą, svarstė pedagogų tarybos posėdyje. Kaimas C slapčia šypsojosi, nes nemėgo jis tos mokytojos, sūtraukėle vadinamos.

O jau visai visų galų pačiame gale – vienoje prestižinėje kaimo W troboje pastatė žmogus batus ant postamento ir pripylė juos druskos. Kaimui W buvo nė motais. Visgi atsirado aikčiojančių, kalbančių ir rašančių maždaug tokius žodžius: „Dalyvauti kosmopolitiniame diskurse tampa svarbiau negu klausytis nacionalinio imperatyvo ir tęsti tradiciją.“

Būt žinoję anie kaimų A, B ir C gyventojai, kokiame diskurse jie nedalyvauja ir kokio imperatyvo klausosi, – amą išsyk būtų praradę, ir baigta…

2012-08-10

Apie simuliacijas

Apie simuliacijas ir fantomus, apie sušmėklinimą ir blefavimą, apie „tyčinius“ ir „netyčinius“ simuliuotojus žr. čia (© „Šiaulių kraštas / Atolankos“).

2012-06-30

Šiaulių gatvių pavadinimų poetika

Kaip miesto žemėlapyje, miesto plane galima „perskaityti Šiaulius“? Jei žiūrėtume tik į „stambiąją“ matricą, į mažiausiai kintančius ar ir visai nekintančius tekstinius to plano vienetus – tik į gatvių pavadinimus, visiškai nekreipdami dėmesio į bėglų įmonių ir įmonėlių, firmų ir firmelių pavadinimų margumyną. Ką pamatytume tokiu perskaitymu? Kokį estetinį (pavadinkime jį taip) vaizdinį susidarytume?

Apsiribokime sąlyginai centrine miesto dalimi, pavyzdžiui, išvesdami tos dalies ribas šių gatvių kontūrais, kurie tą centrinę dalį ir apgaubtų: Ežero, Tilžės, Aukštoji, Dvaro, Liepų, J. Basanavičiaus, Birutės, S. Daukanto, Dubijos ir vėl Ežero. Aišku, galima pasirinkti ir kitokią konfigūraciją, bet šiuo atveju kokie nors tikslūs rėmai nėra labai svarbu, o ir vargu ar kokius nors ne administraciškai, bet iš esmės tikslius centrinės miesto dalies ir jos priekraščių rėmus būtų taip paprasta nusistatyti.

Šioje mano apsibrėžtoje teritorijoje yra, jei skaičiuodamas nesuklydau, 65 gatvės (įskaitant ir tas, kuriomis vedžiau ribas). Ne visos tos gatvės vadinamos gatvėmis, pasitaiko po vieną kitą ir prospektą, aikštę, alėją, taką ar skersgatvį, bet toks skirstymas mums neturėtų rūpėti, nes svarbiausia pavadinimų poetikoje yra pats pavadinimas, pats tikrinis žodis, o ne tai, gatvę, skersgatvį ar aikštę jis žymi. Pavadinimus aš suskirsčiau į šešias grupes (jas vardiju pavadinimų mažėjimo tvarka): 1) gatvės, pavadintos pagal kokius nors toponimus (vietovardžius, hidronimus ir pan.); 2) gatvės, pavadintos rašytojų pavardėmis arba slapyvardžiais; 3) gatvės, pavadintos pagal vienokį ar kitokį augalą, augalų grupę; 4) gatvės bendrais, abstrakčiais ar proginiais pavadinimais; 5) gatvės, kurių pavadinimai atspindi kokias nors vietines realijas (geografines, istorines ir pan.); 6) gatvės, pavadintos žymių žmonių (ne rašytojų) vardais ar pavardėmis.

Nustebino Šiaulių centro gatvėvardinis „įliteratūrinimas“, nes net 11 gatvių, tiesa, dauguma iš jų mažos, savo pavadinimais pagerbia rašytojus, dauguma kurių su Šiauliais biografiškai visai ar beveik visai nesusiję. A. Mickevičius, S. Daukantas (jis tiek pat, gal net daugiau rašytojas, kiek istorikas), Maironis, Miglovara, Žemaitė, P. Višinskis, J. Biliūnas, J. Janonis, L. Gira, P. Cvirka, Salomėja Nėris – visas klasikos žvaigždynas, į kurį nežinia kaip ir kodėl patekęs L. Gira, turbūt likęs iš sovietmečio kaip gerokai „pasovietinta“ relikvija. Miglovara irgi anaiptol ne pirmo ryškio rašto žmogus, bet bent jau jo sąsajos su Šiauliais nekelia klausimų. O iš pirmo žvilgsnio juk nė nepagalvotum, kad gatvėvardiškai Šiauliai tokie „literatūriški“, tokie literatūriškai intertekstualūs, ar kaip čia pasakyti.

Apsibrėžtame rate dar kelios žymių žmonių, bet jau nebe rašytojų vardus ir pavardes turinčios gatvės: nuo Vytauto ir Birutės iki J. Basanavičiaus ir pirmo žuvusio Lietuvos savanorio P. Lukšio, iki S. Šalkauskio ir Grafo Zubovo. Pastarieji du tai šiauliečiai, o Vytautas ir Birutė – matyt, iš inercijos, kaip populiarusis mineralinis vanduo, kaip sovietmečiu neatskiriamieji K. Marxas ir F. Engelsas.

Gausiausia pavadinimų grupė (jų suskaičiavau keliolika, atrodo, penkiolika) – vietovardiniai ir vandenvardiniai pavadinimai. Čia jau asortimentas platus: pagerbtos ir žinomos vietos (Vilniaus, Tilžės, Trakų, Lydos, Palangos, Vilijos, Dainavos gatvės), ir vietiniai buvę ar esami vandens telkiniai, gyvenvietės (Rūdės, Talšos, Ginkūnų gatvės), ir visai eiliniai, nežinia, kaip su Šiauliais susiję Lietuvos miesteliai (Salantų, Papilės gatvės). Pavadinimų logika, juos suteikiant, matyt, kažkokia buvo, kai kur ji net visai akivaizdi: Vilniaus gatvė veda į Vilnių, o Tilžės – į Tilžę, bet čia ne apie jų logiką, o apie jų poetiką. Man imponuoja, kad užgriebiama ne tik Lietuva, bet ir Mažoji Lietuva (Tilžės, Gumbinės gatvės), ir LDK (Lydos gatvė). Lyg tokia sumažinta buvusi didžioji Lietuva nedideliame Šiaulių plote išsidėstytų.

Dar į atskirą grupelę išskyriau gatves, kurių pavadinimai atspindi kokias nors vietines šiauliškes realijas. Tų gatvių pavadinimai man primena konkrečiąją poeziją, nes yra tarytum kokios nors akivaizdybės iškaba: Ežero gatvė eina ežero link ir apsukui jį, Pakalnės gatvė yra pakalnėje, Parko gatvė – prie parko, Stoties – prie stoties, o Dvaro gatvė veda pro (buvusį) dvarą… Bene labiausiai argumentuotas ir motyvuotas S. Šalkauskio gatvės pavadinimas: ji eina pro buvusias Šalkauskių žemes, pro jų namus ir kone atsiremia į filosofo S. Šalkauskio kapą senosiose miesto kapinėse. Su tokiais pavadinimais viskas paprasta ir aišku. Paprasta ir informatyvu. Paprasta ir su skoniu.

To niekaip nepasakysiu apie daugelį likusių dviejų išskirtųjų grupelių gatvėvardžių. Turbūt nieko nėra banaliau už gatves, alėjas, prospektus ar aikštes kokiais nors abstrakčiais, bendrais pavadinimais. Aušros, Varpo, Prisikėlimo, Draugystės. Kaip ir tose gatvėse (aikštėse, alėjose, prospektuose) stovintys kokie nors akcentai paprastai būna arba banalūs, arba ideologizuoti. Abstrakcijoje nėra materijos, už ko lokaliai „užsikabinti“, paprastai nėra kaip adekvačiai prisitaikyti prie vietinės specifikos. Nebent (!)… nebent paties miesto centro topografinį „įtekstinimą“ labai aiškiai ir nedviprasmiškai susaistytume su tautos „prisikėlimą“ (aikštė) žymėjusiais „Aušros“ (alėja), „Varpo“ (gatvė) leidiniais, t. y. su XIX a. pabaiga, su nacionaliniu atgimimu, jį visaip – ne tik ana beveide, nefunkcionalia „Aušros“ skulptūra – iš(si)ryškindami. Tada susidarytų tam tikras prasmingesnis erdvinis naratyvas. Bet tada gatvėvardžius gal ir reikėtų oficialiai koreguoti: Aušros alėją pervadinti į „Aušros“ alėją, o Varpo gatvę – į „Varpo“ gatvę? Nors gal ir ne…

Suskaičiavau gal dešimt gatvių augalų pavadinimais, permečiau akimis jų topografiją ir nusprendžiau, kad tokie gatvėvardžiai turbūt gimsta vien iš idėjų stygiaus municipalinėse galvose. Nėra idėjų – še tau Liepų ar Dobilo gatvės, dar nėra idėjų – še tau Putinų ar Alyvų gatvės, dar vis nėra idėjų – še tau Topolių ar Šermukšnių gatvės, vis dar ir dar nėra idėjų – turėkis Rūtų gatvę ar pagaliau irgi kažkuria prasme „augalinę“ Vaisių gatvę. Augalų daug, visam miestui pakaks ir dar šimtais liks. Netikėtai vykusi tos „augalinės beidėjystės“ išimtis yra nebent Kaštonų alėja su tikrais, ten net fundamentaliais ir fundamentaliai būtinais kaštonais.

Vienas gražiausių pavadinimų man (bet čia jau mano labai subjektyvi nuomonė) – Žvejų skersgatvis. Jis nuvinguriuoja nuo vyskupijos kalvelės ežero ir Ežero gatvės link: lyg rodydamas, kad žvejų ir turi eiti kažkur prie vandens.

Kas galvoja, kam suteikta teisė ir atsakomybė galvoti pavadinimus, gatvėvardžius, matyt, turėtų rimtai susimąstyti ir apie jų poetiką, apie estetinę jų pusę, turėti galvoje visą topografinį-estetinį jų tinklą, kuris ne totalitarinėje šalyje, žinoma, niekada nebus koks nors vienasluoksniškai tolydus, bet vertėtų stengtis, kad tame tinkle neatsirastų banalių – baltųjų – dėmių.

2012-06-20

„Ūkio dalies“ mentalitetas

Įvairios valstybinės organizacijos (pradedant kad ir savivaldybėmis, baigiant švietimo, kultūros, medicinos etc. įstaigomis) turi vadinamąją „ūkio dalį“, kuri šiais laikais, priklausomai nuo organizacijos, gali būti ir būna pavadinta labai įvairiai, kartais net kiek rafinuotai. Kalbu apibendrintai, nes turiu omenyje ne tik ir gal ne tiek konkrečiai tą skyrių, kuris rūpinasi organizacijos santechnikos remontu, aplink pastatą augančios pievelės nušienavimu ar transportu. „Ūkio daliai“ čia sąlyginai metonimiškai priskiriu įvairiausius aptarnaujančius skyrius, kurie vienoje ar kitoje organizacijoje turėtų užsiimti pagalbiniais darbais, tokiais, kurie leistų valstybinei organizacijai kuo produktyviau dirbti tiesioginį savo darbą: gydytojams ir seselėms gydyti, mokytojams mokyti ir auklėti, profesoriams rašyti mokslo darbus ir dėstyti, muzikantams groti, šokėjams šokti, bibliotekininkams katalogizuoti ir išdavinėti knygas, savivaldybės tarybai priiminėti ir realizuoti politinius municipalinius sprendimus ir t. t. Pagalbinius darbus tokiose organizacijose atlieka visi, išskyrus gydytojus, seseles, mokytojus, profesorius, muzikantus, šokėjus, bibliotekininkus, savivaldybės tarybos narius ir t. t., visi tie, kas sudarinėja tabelius, skaičiuoja atlyginimus, valo patalpas, perka įrangą, vairuoja žinybinius automobilius, tvarko personalo reikalus, kuruoja viešuosius ryšius, prižiūri kompiuterinę įrangą ir šiaip bet kokią įrangą, užsiima vadyba ir panašiai. Visa tai, apibendrintai kalbant, ir yra labai reikalinga ūkinė veikla, normaliai išsivysčiusiame sociume skirta tam ir vien tam, kad ta sritis, kurią ji aptarnauja, funkcionuotų kuo geriau. Ir tuo geriau tokia sritis, tokia organizacija (medicinos, kultūros, švietimo, valdymo…) funkcionuoja, kuo „ūkinė dalis“ joje yra mažiau pastebima, kuo tyliau ir su mažesniais įsikišimais į tiesiogines organizacijos funkcijas ji dirba, nes ji dirba (turi ar turėtų dirbti) vien tik tam, kad organizacija kuo našiau tarnautų visuomenei.

Kodėl aš visa tai čia pasakoju? Todėl, kad pas mus organizacijose daug kur valdo „ūkinės dalys“. Užsimiršus, kad jos yra tikrai svarbūs, bet pagalbiniai ir tik pagalbiniai organizacijos segmentai, kad jos ne pagrindinėms organizacijos funkcijoms skirtos, ir iš viso – užsimiršus, kam tiesiogiai ir iš principo jos skirtos. Taip atsitinka todėl, kad „ūkinės dalys“ disponuoja materialiaisiais resursais ir (dažnai) valdymo galia. Nei tiems resursams, nei tai galiai jos neatsispiria, tiksliau, mielai pasiduoda, net atsiduoda vulgariąja šio žodžio reikšme, ir iš esmės užvaldo visą organizaciją. Svarbiausioji organizacijos grandis (gydytojai, bibliotekininkai, muzikantai, mokytojai…) iš pradžių nesusigaudo, kas vyksta, o kai susigaudo – būna jau per vėlu ką nors keisti arba ir iš viso nebeįmanoma. Mat „ūkio dalis“ jau ima gyventi pati sau, savisaugos principu, jei reikia, išstumdama iš organizacijos pagrindinės grandies atstovus, net pačius stipriausius, profesionaliausius atstovus, kartais net pasaulinio garso atstovus (dirigento Sauliaus Sondeckio atvejis), jei tik jie sukelia pavojų, pasikėsina į „ūkinės dalies“ absoliučią „savivaldą“, kurią normaliomis sąlygomis reikėtų vadinti savivale. Taip „ūkio dalys“ tampa panašios į vėžines ląsteles, kurios stingdo visą organizmą, visą organizaciją: organizacija iš paviršinės pažiūros lyg ir sveika, lyg ir atlieka jai priskirtas gydymo, švietimo, mokslo, kultūros, valdymo… funkcijas, bet iš esmės didžiąja dalimi ji jau dirba nebe visuomenei (pacientams, moksleiviams, studentams, žiūrovams, klausytojams, skaitytojams, piliečiams…), bet „ūkinei daliai“, kurioje tokiu atveju susiklosto griežta hierarchija su griežtomis nestatutinėmis, bet privalomomis taisyklėmis. Organizacijoje atsiranda vidinė-antrinė „vėžinė“ organizacija iš „ūkio dalies“, kurios svarbiausias tikslas yra asmeniniais tikslais naudotis minėtomis materialinėmis gėrybėmis ir naudotis kuo ilgiau. Dėl to siekiama kuo ilgiau išlaikyti esamą padėtį, nedarant jokių struktūrinių ar panašių permainų organizacijos viduje, slopinant bet kokias nepasitenkinimo apraiškas, bet kokius, net menkiausius visuomenės intereso gynimo proveržius, nukreiptus į tai, kad svarbiausia vienai ar kitai organizacijai yra ne (pa)tenkinti neoficialios hierarchijos viršuje atsidūrusius „ūkinės dalies“ atstovus, bet gerai gydyti, sąžiningai valdyti, profesionaliai mokyti, talentingai groti…

Kodėl mūsų valstybėje daugelyje valstybinių organizacijų tokia padėtis susiklostė? Kodėl iki jos buvo prieita? Kodėl vidiniame organizacijos mechanizme nesuveikė savisaugos svertai? Atsakysiu paprastai: todėl, kad mūsų visuomenėje vyrauja „ūkio dalies“ mentalitetas. Ir pailiustruosiu pavyzdžiu. Vienas viename Lietuvos mieste itin populiarus, daug balsų jau kelintą kadenciją gaunantis Seimo narys sykį apie mokyklą yra pasakęs maždaug taip: svarbiausia yra, kad mokiniui mokykloje nebūtų šalta, todėl pirmiausia reikia žiūrėti, kad mokykla būtų gerai kūrenama, būtų šalčiui nepralaidžiais langais ir panašiai. „Pagaukite“ save: ar pritariate tokiam požiūriui, kad mokykloje būtent tai yra svarbiausia ir pirmiausia? Jei pritariate, sveikinu: „ūkio dalies“ mentalitetas jau „sėdi“ jūsų (pa)sąmonėje. Nes svarbiausia ir pirmiausia mokykloje (žinoma, greta paties mokinio) yra ne krosnis, durys ir langai, ne buhalterija, raštinė ir direktoratas…, bet profesionalus, savo darbą gerai išmanantis, pedagoginių polinkių turintis mokytojas. Bet koks kitas požiūris gimdo „ūkio dalies“ mentalitetą ir yra gimdomas to mentaliteto.

2012 m. gegužės 3 d.

Sostinės metafizika

Į rankas pateko tokia keista Rustamo Rachmatullino knyga „Dvi Maskvos, arba Sostinės metafizika“ (Рустам Рахматуллин, Две Москвы, или Метафизика столицы, Москва: Издателство АСТ / Агенство «КРПА «Олимп», 2009), kuri anotacijoje vadinama „mistiniu kelionių vadovu po sostinę“, t. y. po Maskvą.

Skaitant apima keliaprasmiškas jausmas. Viena vertus, knygoje iš tikrųjų daug to, ką būtų galima vadinti tokia didžiarusiška ne kokio kvapelio „mistika“: pats Maskvos kaip dieviško miesto apoteozavimas, išaukštinant Maskvą kaip miestą, kuris esą atsiradęs iš „Dievo plano“, ir supriešinant ją su Peterburgu kaip „caro plano“ miestu ir pan. („Maskva, kuri su Dolgorukiu gimė kūniškai, su metropolitu Piotru užgimė Dvasioje“.)

Antra vertus, įdomus angažavimasis tam, kas vadinama „metafizine kraštotyra“, kaip pastarosios dalį išskiriant „sakralinę topografiją“, o literatūriniu „metafizinės kraštotyros“ instrumentu laikant esė. Knyga ir parašyta laisvai eseistiškai.

Trečia vertus, kai pagalvoji, ko tik neprirašyta kad ir apie mūsų Vilnių, pavyzdžiui, kaip apie teisėtą kultūros sostinę 'nuo pat šio miesto pradžios', kaip apie miestą, kurio nei apimti, nei paaiškinti nepajėgia istoriniai dėmenys (lyg Klaipėdą ar Kauną apimti ir paaiškinti jie pajėgia), visai suprantama, gal net pateisinama darosi ir minėtoji („viena vertus“ pastraipos) maskvietiška mistika.

2012 m. balandžio 5 d.

Rašinėjimai „ir tada dirbome Lietuvai“ dvasia

Žmonės sovietiniais laikais sėdėję aukštuose, įtakinguose ar bent aukštesniuose vietiniuose ir respublikiniuose postuose neišvengiamai buvo susiję su sovietine ideologija. Tos sąsajos galėjo būti nebūtinai gilios, nebūtinai labai autentiškos, nebūtinai visiškai tapačios įsitikinimams, galėjo būti vien formalios, pavyzdžiui, reikia įstoti į komunistų partiją, jei nori kokias atitinkamai aukštas ar aukštesnes pareigas užimti, bet jos – tos sąsajos – vis viena buvo. „Sisteminis“ žmogus buvo daugiaaukščio sovietinio pastato statybinė plyta, todėl turėjo būti patikimas ir ištikimas, nors tą ištikimybę vien tik garsiai tedeklaravo. Bet deklaravo. Ir jau, gink Dieve, nieko nedarė prieš sistemą. Jokios disidentystės, jokio, net menkiausio disidentiško judesėlio, jokios, net menkiausios mintelės apie disidentystę.

Paskui nei iš šio, nei iš to ima ir pasipila tokie brazauskiški pareiškimai, kaip garsusis „ir tada dirbome Lietuvai“, dabar įgaunantis maniakiškai platų mastą: visokie buvusieji (šepečiai, lisenkaitės…) kepte kepa „atsiminimus“, aiškindami, kaip, matote, jie tada nuoširdžiai, net besimelsdami (!) dirbo Lietuvai. Taip ir norisi paklausti: kokiai Lietuvai, žmogau? LSSR'ui, kurio su Lietuva nereikėtų nei tapatinti, nei apskritai painioti?

Tas asmeninės sovietinės praeities perdažymo ir pagražinimo vajus persimetė ir į provinciją. Šiauliuose jau irgi turime ne vieną ne vieno „buvusiojo“, vadinkime, memuaristikos pavyzdį, kuriame ir tesimato vien tai, kaip neva buvo „dirbta Lietuvai“, bet kažkodėl… daugiausia užsidirbta sau: butas pačiame centre puikiausiame name, poilsinės kelionės po Lietuvos, „broliškų respublikų“ ir net socialistinio bloko šalių kurortus, namai, mašinos, realus kapitalas (pavyzdžiui, buvusi didžiausia Šiaulių parduotuvė) ar simbolinis kapitalas (pavyzdžiui, Šiaulių miesto garbės piliečio regalijos).

Aš dar sugebu atsirinkti, kas buvo/yra kas, bet mano vaikai, tokių knygų prisiskaitę, gali jau ir nebesusigaudyti, kas buvo/yra kas. Knygos dar bala nematė – jos gal dar tik pusė bėdos. Blogiau ar ir visai blogai, kai tose knygose išreiškiamos nuostatos šiuo metu kažkaip labai jau „liberaliai“ visuomenėje plinta „už gryną pinigą“, kad lyg ir iš tikrųjų „buvusieji“ dirbo ne sau, net ne LSSR'ui, o Lietuvai.

Tokiame fone gali labai kvailai atrodyti anuometinis disidentavimas. Kam disidentauti, jei va – komunistinio politinio biuro nariai „Lietuvai dirbo“.

O išprovokavo čia tuos mano pašnekėjimus Vytauto Jankausko knyga „Kolaborantas? Autobiografija“ (Šiauliai, 2009), parašyta brazauskine „ir tada dirbome Lietuvai“ dvasia (tą knygą savo tinklaraštyje jau esu citavęs). Vytautas Jankauskas sovietmečiu dirbo Šiaulių prekybos valdybos viršininku. Galite tik įsivaizduoti, ką reiškė tokios pareigos visuotinio deficito, chroniško prekių trūkumo laikais, galite tik įsivaizduoti, kas ir kaip iki tokių pareigų anuomet galėjo prisitarnauti.

P. S. Kad atmintis visai nesiatrofuotų, kad nepasimestume sovietinės praeities būtyje, kad nesureliatyvintume santykio su ja iki moralinio cinizmo, kai nebesvarbu, kas ir kaip buvo, įdedu nuskenuotą puslapį iš 1986 m. pavasario Šiaulių laikraščio „Raudonoji vėliava“. Iki Atgimimo bebuvo likę dveji metai…

2012 m. kovo 18 d.

Visareginti akis, arba Orvidų sodyba

Visiškai sutinku su Jono Meko nuomone, kad Lietuva turėjo Čiurlionį, Mačiūną, o po to – Orvidą. Viliaus Orvido, kuriam šiemet vasarą būtų suėję šešiasdešimt, sodyba yra pritrenkiantis ne tik meno kūrinys. Atitinkami vietos ir sostinietiškieji oficialieji kultūros oficialžmogiai, paveldosaugovai, kultūrskyrininkai ar panašūs …žmogiai, …saugovai, …skyrininkai ir dar nesvarbu, kas tokie, kas atsakingi ar bent galimai atsakingi už Orvido sodybos išsaugojimą, konservavimą ir panašiai, jei jie nieko nedarė ar nedaro, tai tegul žino, kad jie nieko nedarydami daro kultūrinį nusikaltimą. Vienareikšmiškai.

Nors Vilius Orvidas ir yra prieš kamerą sakęs maždaug taip: paliksiu visa tai savaiminiam formavimuisi, Dievo valiai. Tai lyg taip dabar ir lieka. Bet ar turi taip likti? Ar taip iš viso kas liks? Kas? Iki kada?

Vien ko jau vertas Viliaus siekis – nekalbant apie visa kita – sodybą paversti Visareginčios trikampio formos akies kontūru. Kažkokie kasdieniu dabarties mūsų protu nesuvokiami kosminiai-tikybiniai užmojai! Kažkoks absoliutus pamaldumas tėviškės erdve ir jos perdarymu į sakralią erdvę: lyg erdvę sakralybės nusileidimui žemėn ir žemiškumo kilimui dangopi.

P. S. Tolimesni visareginčios akies-Orvidų sodybos vaizdiniai čia yra įdėti iš Vytauto V. Landsbergio filmo apie Vilių Orvidą.

2012 m. vasario 22 d.