Kaip meistrus vadybininkai keičia

Pradėsiu nuo klausimo: kiek galite nurodyti, įvardyti šiandien Lietuvoje kokių nors sričių (turiu omeny įvairius jų lygmenis), kurioms vadovauja tų sričių meistrai, autoritetai? Vartodamas žodžius „meistrai“, „autoritetai“, čia turiu galvoje: visuotinai ir pirmiausia neoficialiai (būtinai neoficialiai!) pripažinti tų sričių išmanytojai, specialistai, profesionalai, virtuozai, galbūt net turintys įgimtą dovaną išmanyti, valdyti vienos ar kitos srities subtilybes, niuansus ir įkūnijantys tvirtą moralinę atsakomybę, susijusią su ta sritimi. Ar Švietimo ir mokslo ministerijai pastaruosius kelerius metus vadovavo edukologijos ir mokslo meistrai, profesionalai, autoritetai, vienareikšmiškai turintys profesinę švietimo ir mokslo sričių atsakomybę? Ar Gynybos ministerijai pastaruosius kelerius metus vadovavo karybos meistrai ir politiniai gynybos virtuozai? Ar Šiauliams pastaruosius kelerius metus vadovavo plačią miestelėnų pagarbą ir pasitikėjimą turintys žmonės, neginčijamai autoritetingi municipalinės politikos meistrai? Ar kokiam nors Dievo pamirštam, bet būtinai biudžetiniam padaliniui, skyriui ar poskyriui vadovavo ir vadovauja to padalinio, skyriaus ar poskyrio profilį ir specializaciją atitinkantis tikras, autoritetingas meistras? Klausimus galėčiau vardyti ilgai ir nuobodžiai, bet svarbiausia, kad klausiu, o mintyse kažkodėl girdžiu kone vien tik neigiamus Tavo, mielas skaitytojau, atsakymus.

Atsakysiu ir pats: dažniausiai – jokiu būdu ne visada, bet dažniausiai – visais išvardytaisiais ir analogiškais atvejais vadovavo ar vadovauja kokie nors vadovaujamoje srityje niekam iki tol nežinoti, neįdomūs ir pilki, bet užtat iniciatyvūs, aktyvūs, energingi, landūs ir „kam reikia“ parankūs žmogeliai, turėję ar dabar turį tos srities ar sritelės vadžias ir galias savo rankose. Tų rankų savininkai, tokie vadybininkai pačia plačiausia šio žodžio reikšme, mane šiame rašinyje labiausiai ir domina. Tiksliau, jų, jų savivokos, jų saviraiškos, jų saviidentifikacijos ir savilegitimacijos dinamika per pastaruosius keliolika Lietuvos nepriklausomybės metų.

Pasekime tą dinamiką, jos transfigūracijas.

Nežinau, kaip jūs, bet aš išskirčiau keturias aiškesnes kalbamosios dinamikos stadijas. Pirmoji stadija, likusi kažkur XX amžiaus dešimtojo dešimtmečio vidurio užmarštyje, – dar toks savotiškas kuklinimasis, aiškiai, net viešai išreikštas nepatogumas: kaip čia dabar aš, tokia pilka pelytė, o komanduoju tikriems savo srities specialistams, meistrams, asams!? Ir komanduojama buvo prideramai atsiklausiant, atsižvelgiant, konsultuojantis, nes suvokiant savo nežymią profesinę vietą pačioje svarbiausioje – neformalioje – hierarchijoje, suvokiant, kad neformalus autoritetas ir yra tikrasis vienos ar kitos srities meistras. Beje, praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio viduryje, apie 199… metus, dar buvo labai nereta situacija, kad būtent neformalus autoritetas, meistras ir vadovavo kokiam nors savo srities formaliam dariniui. Bet… daugėjo popierizmo ir biurokratizmo, administravimo našta darėsi sunki ir vis labiau beprasmė, tuščiaeigė, ir neformalieji autoritetai, meistrai traukėsi iš savo sričių vadybos į tiesioginius vienų ar kitų savo sričių darbus, savanoriškai atsisakydami vadovavimo ir administravimo.

Antra stadija – suklūstanti tyla, lydima susimąstymo ir nebylių, pradžioje nedrąsių, o vėliau vis drąsesnių svarstymų. Maždaug tokių svarstymų: gal vis dėlto, jei jau aš esu tos srities ar sritelės formalus vadovas, jei jau aš užimu tas pareigas, tą vadybinę vietą, tai gal aš vis dėlto ir esu tas geriausias ar bent vienas iš geriausių? Priminsiu, kad tai yra aiškiai išreikštas vadinamasis „užimamos vadovaujamos vietos sindromas“, kai asmeninės ir profesinės saviidentifikacijos galvoje neatskiriamai susipina su užimamomis vadovaujamomis pareigomis, su kuriomis pradedama kuo toliau, tuo aktyviau tapatintis, tiesiog suaugti, klaidingai galvojant, kad ne žmogus kuria, steigia užimamą vadovaujamą vietą, o būtent vieta kuria ir steigia tą žmogų, vadybininką, „daro“ jį visaip kaip „autoritetingą“ ir „kompetentingą“. Šioje stadijoje pradeda keistis santykis su tikraisiais, neformaliaisiais vadovaujamos srities išmanytojais ir meistrais, tarp jų protarpiais jau regint ir save ir ta regimybe pamažu nuoširdžiai patikint – sykiu, žinoma, iškreipiant, deformuojant pačios tos srities sampratas, nes griaunant jos objektyvias struktūras, jos objektyvias hierarchijas ir vertikales.

Trečia stadija – kada minėtoji regimybė tampa nebeatskiriama savastimi, kada jau nebesvarstoma, bet tiesiog tvirtai įtikima esant niekuo ne prastesniu meistru už patį pačiausią neformalųjį tos srities meistrą, profesionalą, kuriam anksčiau jaustas gal ir nuoširdus pietetas dabar pakeičiamas aiškiu nepakantumu. Nepakantumu jo siūlymams, patarimams, abejonėms, ypač kritikai iš to neformaliojo meistro pusės, vadovaujantis tyliai taikomu arba jau ir garsiai išsakomu principu: „aš pats geriau žinau, kaip yra geriau ir kaip mūsų sritis turi būti tvarkoma ar netgi iš esmės pertvarkoma“. Vietoj vadybinio autoritetizmo ima rastis lokalus vadybinis ir vis labiau karingas autoritarizmas, įžeidi, nes iš principo nelegitimi vienvaldystė, dangstoma demagogija, užkulisiniais žaidimais, o kartais ir tiesioginiais, net brutaliais savo galios svertų panaudojimais autoritetingus neformaliuosius meistrus paprasčiausiai išmetant iš galios lauke esančių formalių vienos ar kitos srities struktūrų, virtuoziškai vadybiškai-administraciškai su jais susidorojant, taip virtuoziškai, kad formaliai viskas būtų teisėta. (Negalintiems tverti be konkretikos: kažkaip į galvą ateina dirigento maestro Sauliaus Sondeckio istorija.)

Nepasakiau, kad kokios nors srities esmės išmanymo virtuoziškumas antroje-trečioje stadijoje kompensaciškai pakeičiamas administraciniu virtuoziškumu, tiesiog aukštuoju administraciniu pilotažu, kuris tampa lyg ir savaimine vertybe, jau būdamas atplėštas nuo pačios administruojamos srities esmės. Būna prasidėjęs intensyvus imitacinis periodas, kurio metu administracinis vadovaujamos srities vadybos darbas, pavyzdžiui, per kuriamą tos srities naujakalbę, neturinčią nieko bendra nei su vadovaujama sritimi, nei su realybe apskritai, pakeičia patį tos srities darbą kaip esminį srities vystymosi, normalios jos raidos variklį. Tada ant kokio nors, tarkime, medicininės ar edukologinės srities pastato jau kone griuvėsių kaip vėliavos iškeliamos tokios sąvokos-miražai kaip „sumanusis medicinos / švietimo srities pastatas“ ar panašios vadybinės-kalbinės šmėklos.

Ketvirta stadija – prisipažinsiu, kad man ji pati gražiausia, nes teatrališkiausia, palydima viešų sritinių ritualų ir blizgių apeigų – tai galutinio vidinio, psichologinio, o svarbiausia jau ir galutinio išorinio įsiteisėjimo, absoliutaus „inicijavimosi“ stadija. Jos metu negrįžtamai patikima, net įtikima, kad nebeužtenka nuogų administracinių legitimystės ir absoliučios sritinės vadybinės formalios lyderystės kredencialų, bet gviešiamasi gelmiškai „įsikultūrinti“ ir kultūriškai „įsigelminti“. Tiksliau kalbant, bandoma atlikti veiksmą, kurio atlikti iš principo neįmanoma: jau ir neformalioje plotmėje kaip naujus autoritetus, meistrus, virtuozus, „specus“ formalizuoti naujuosius sritinius vadybininkus-administratorius. „Formalizuoti neformalioje plotmėje“, sykiu „formalizuojant neformalią plotmę“ – skamba neįtikėtinai ir net absurdiškai, bet tokie žingsniai yra žengiami – jie bandomi „įveiksminti“. Tai yra víešos, simuliaciškai „įkultūrintos“ tikrųjų meistrų, tikrųjų autoritetų, dažnu atveju buvusių savo mokytojų, nužudymo ir suvalgymo ceremonijos, lydimos būgnų ir fanfarų, kurių metu kažkada buvusios pilkos pelytės per žudymo-valgymo ritualą virsta karalaitėmis. Nutinka ir taip, kad mokytojai, meistrai, arba neatlaikę psichologinio spaudimo, arba sumišę, nebesusigaudantys naujoje situacijoje, sutinka (!) būti nužudyti ir suvalgyti – toks abipusis sociokultūrinis kanibalizmas. Suprantama, kad taip kalbėdamas, turiu galvoje daugybę, aibių aibę perkeltinių prasmių, bet – ne tokią jau ir mažą dalį rituališkos tikrenybės.

Visa toji sričių (priminsiu: pirmiausia ir daugiausia biudžetinių) perėjimo iš autoritetų, meistrų rankų į landžias vadybines rankas dinamika, kurią sąlygiškai suskirsčiau į keturias stadijas, yra tiesiogiai proporcinga kritinės masės subjektų vienoje ar kitoje srityje mažėjimui ir nevaržomam formalių kriterijų įsigalėjimui. Pastarasis įsigalėjimas nukreiptas pirmiausia prieš neformalios vertikalybės vienoje ar kitoje srityje naikinimą ir į formalios-vadybinės hierarchijos bei piramidės statybą. Toji piramidė sudaro visas sąlygas įvairioms sritinėms struktūroms šių dienų Lietuvoje geriausiu atveju sukaulėti, o blogiausiu – degraduoti ir visiškai degeneruoti. Šviesos šito tunelio gale, deja, nematau. Visa laimė, kad dar yra likę visuotinių ar lokalių sričių-sritelių, kuriose svarus, kartais galbūt net lemiamas žodis priklauso tikriesiems meistrams, tegu ir atitolintiems nuo formalių struktūrų.

Tiesa, jokiu būdu nereikėtų suprasti, kad kažkada seniau ar „seniai seniai“ būta kažkokio „aukso amžiaus“, kada visoms sritims vadovavo tų sričių autoritetai ar jų nuomonės visais atvejais besąlygiškai buvo paisoma. Toli (toli!) gražu ne. Tiesiog nesunkiai galima prisiminti laiką (gręžčiausi į paskutinio XX a. dešimtmečio pirmą pusę), kada tokio vadovavimo ar tokio paisymo buvo nepalyginamai daugiau.

(Šiame rašinyje dėstomos mintys, gal ir netiesiogiai, bet kažkuria dalimi tikrai buvo inspiruotos Gintauto Mažeikio knygosPo pono ir tarno. Lyderystės ir meistrystės dialektika“, 2012.)

2013-02-03

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą