Apie Kryžių kalne pasiklydusius kažkokius italų žurnalistus

„Vienas labiausiai turistų lankomų Lietuvos objektų – Kryžių kalnas, kurį yra apžiūrėjęs ir popiežius Jonas Paulius II, italams sukėlė priešingą įspūdį. Dienraštis „Corriere della sera“ kyžiais nusagstytą Jurgaičių piliakalnį įtraukė į košmariškiausių pasaulio vietų sąrašą. Tiesa, dėl kokios priežasties Kryžių kalnas atsidūrė greta, atrodo, tikrai šiurpą keliančių objektų, žurnalistai nepaaiškino,“ – taip pradedamas 15min.lt portalo straipsnis „Kryžių kalną italai vadina vieta turistams gąsdinti“.

Italų žurnalistai nepaaiškino, tai aiškinu aš – ir italų, ir 15min.lt žurnalistams:

* Jonas Paulius II ne „apžiūrėjo“ kalną – it koks turistas, – bet lankė jį ir meldėsi jame kaip katalikams itin brangioje sakralioje vietoje;

* „sukėlė priešingą įspūdį“ kam? ar čia norėta parašyti „prieštaringą“? kokia prasme „priešingą“ / „prieštaringą“? kodėl?..

* pasakymas „kyžiais nusagstytą Jurgaičių piliakalnį“ yra stilistinis ir kitoks raštingumo nebrandumas: maždaug 8-tos klasės mokinio vidutinioko rašinėlio lygio;

* „dėl kokios priežasties Kryžių kalnas atsidūrė greta, atrodo, tikrai šiurpą keliančių objektų, [italų – V. B.] žurnalistai nepaaiškino“; ką gali paaiškinti, jei galvoje ‘nesuprogramuotas’ istorinis-loginis vientisumas?

* Kryžių kalnui (atleisk man, Viešpatie) savo esme giliai nusišvilpti ant turistų-apžiūrėtojų, nes jis tąja esme yra ne turistinė, o religinė-piligriminė katalikiška erdvė, išlaikiusi ne tokių, atsiprašant, „vertintojų“ išbandymus.

2014-12-07

Įrodymas-2, kad „prie sovietų buvo geriau“

[Rokiškio Rabinovičiaus (Ričardo Savukyno) paprotintas [žr. jo komentarą] įrašą naikinu ir atsiprašau visų, kuriuos dėl savo nežinojimo juo suklaidinau].

Knygų (rašytojų) maždaug-dešimtukas

Facebook’as, kaip ir bet kuri kita internetinė ar betarpiška bendravimo erdvė, turi savo madas. Trunkančias ilgiau ar trumpiau, prasmingesnes ar šiaip – dėl pokšto, paprastutes ar sudėtingesnes. Pavyzdžiui, pastarosiomis savaitėmis Veidaknygėje populiaru ir madinga įkelti pririnktų grybų nuotrauką ar nuotraukas, įkelti vaizdelį, kaip apsipili kibiru šalto vandens (būtinai su nuoroda, kas kitas turi tavimi pasekti ir taip šlapiai pasielgti) arba įkelti savo ~10 asmeniškai pačių pačiausių knygų sąrašėlį irgi su panašia nuoroda, kam perduodama estafetė.

Dėl tokio sąrašėlio gavęs dviejų savo Veidaknygės draugų paraginimą, pagalvojau: ogi ne taip jau paprasta, tiksliau, labai nepaprasta jį sąžiningai iškloti. Pirmiausia pradeda kamuoti kriterijų klausimai, o paskui – jau ir visokie kitokie. Kaip varžybose be taisyklių, be laiko žymeklių, kai bet kokia kaina turi būti išaiškinti „nugalėtojai“.

Taisyklę nusistačiau vienatinę: knygos – tik vadinamosios grožinės ar netoli (gerąja prasme) to ir jokių kitų-kitokių.

1 [už pradžią]. Vytauto Misevičiaus (nustebau net pats!) „klajonių romanas“ Vaikelio Kukoriaus nutikimai (1976) apie klajojančius ir nuotykius patiriančius „kriaučių“ bei nepilno proto jo pameistrį Kukorių. Kodėl? Nes (čia galėtų būti pasakojama ilga istorija, bet įrašysiu vien tik reziumuojantį sakinį) pati pirma, nuo kurios pradėjau urmu skaityti knygas, t. y. žiulvernus, a.diumus, indėnus har’kas…, atrodo, 5 klasėje tamsią žiemą mažame Volungių kaimelyje prie Ventos, kai nelabai buvo iš ko skaitomąsias knygas rinktis.


2 [Už realaus erdvėlaikio „iškorijimą“ vaizduote]. Būsiu labai neoriginalus (priešingai nei šis pranešėjas ir daugelis į jį panašių, kuriems turiu, kaip pats manau, svarių kontrargumentų), bet – Michailo Bulgakovo Meistras ir Margarita. Ir: kas bebūtų sakoma, vis dėlto labiausiai iš Hoffmano yra atėjęs visas to romano meta-pamušalas, tad kaip „2.a.“ punktą drąsiai galėčiau čia pri(si)rašyti ir Ernstą Theodorą Amadėjų. Visą imtinai.

3 [Už gyvenimo (taip taip!) pamokas]. Hermano Hessės proza. Išskirtinas Stepių vilkas. Gal kiek ir klaidingas ar klaidinantis, bet tikras asmeninio studentmečio kompasas.

4 [Už gyvenimiškojo minimalizmo puoselėjimą]. Henrio Deivido Thoreau Voldenas, arba gyvenimas miške. Asmeninio studentmečio kompaso korekcija.

5 [Už sapno integraciją į kasdienybę, išplečiant realybės ribas]. Francas Kafka kaip visuma. Ypač Procesas, novelės.

6 [Žr. 2 punktą]. Jorge Luis’as Borges’as.

7 [Ir vėlei žr. 2 punktą]. Margerio Zarinio Netikras Faustas, arba Pataisyta ir papildyta patiekalų knyga (1973). Ir kita jo proza. Netikras Faustas… – pirmojo kursinio tolimais 1984/1985 m. m. „objektas“, nepaleidžiantis iki šiol. Jei plėtočiau to plėtojimo vertą latvišką liniją, „7.a ir b“ punktais įrašyčiau Rainį (pirmiausia Ugnį ir naktį) ir Aleksandrą Čaką (jo poeziją).


8 [Už itin reljefišką tarpasmeninės psichologijos pagavą ir išraišką]. Henriko Ibseno dramos; ypačiausiai Lėlių namai, Heda Gabler. Ir kaip tęsinys iš tų pačių geokultūrinių platumų: Augustas Strindbergas bei Ingmaras Bergmanas (pastarojo atveju šokinėjant nuo jo knygų prie filmų ir atgalios).

9 [Už poeziją Lietuvoje]. a.nykaniliūnas-t.venclova-s.geda/-su-a.žukausku/. Sakau gi: už (gerą) poeziją Lietuvoje. Ir gal dar h.radauskas, kurgi jį daugiau bedėti?..

10 [Už gerą literatūrą ir malonumą skaityti]. Daug dar kas, bet pavardijant: Th. Manno Daktaras Faustas, Užburtas kalnas ir F. Dostojevskio Broliai Karamazovai, St. Lemo Soliaris ir Strugackių Piknikas šalikelėje, B. Sruogos Dievų miškas ir A. Škėmos Balta drobulė, A. Camus ir S. Beckettas…

Ačiū, Godai Butkutei ir Pauliui V. Subačiui, paraginusiems tą sąrašėlį (su)rašyti, puikiai praleidžiant gerą valandą šio sekmadienio vakaro.

Įdomu būtų, ką iš skaityto vertina ir kaip „reitinguoja“ buvę mano studentai? Nevardinsiu, bet atsiliepkite, kas dar knyginių dešimtukų čia nepaviešinot.


2014-09-07

Šiaulių choras „Dagilėlis“ Kinijoje – pirmas!

Šiaulių berniukų ir jaunuolių choras „Dagilėlis“ Kinijoje, Pekine vykusiame chorų konkurse-festivalyje The 12th China International Chorus Festival, sukvietusiame šimtą keliasdešimt chorų iš viso pasaulio, savo kategorijoje laimėjo pirmąją vietą. Tai vienintelis valstybinio lygio tarptautinis chorų konkursas Kinijoje. 

Sveikinimai visiems „dagiliukams“, sveikinimai choro vadovui ir dirigentui Remigijui Adomaičiui, koncertmeisterei Daivai Šulcaitei, renginių organizatoriui Romui Bieliauskui! Ir ypatingi sveikinimai vienam iš choro diskantų – Benediktui Butkui! Šaunuolis, sūnau! Jūs visi ten šaunuoliai!

Linkim smagiai pasivaikščioti ant Didžiosios kinų sienos ir laukiam sėkmingai sugrįžtant į Lietuvą.

Ta proga – pagrindinės Kinijos televizijos pasauliui CCTV reportažo apie festivalio atidarymą fragmentas, kuriame pristatytas „Dagilėlis“, kaip sakoma reportaže, „angeliškais balsais“:




2014-08-03

‚Pletkų‘ lygio politika

2014 m. liepos 19 d. dienraštyje Šiaulių kraštas buvo paskelbtas sunkiai nusakomo pobūdžio tekstas su užsakymo numeriu „Užs. Nr. 233407“ „Padėka buvusiam Šiaulių miesto savivaldybės tarybos nariui Vidmantui Japertui“. Tekstas prasideda: „Šiaulių miesto socialdemokratai dėkoja buvusiam savivaldybės tarybos nariui…“, o toliau – skaitykite patys:

„Šiaulių kraštas“ (2014 07 19; p. 5)

Pasakysiu labai atvirai. Kai viena įtakingiausių, o galbūt pati įtakingiausia ketvirto pagal dydį valstybės miesto politinė jėga nusileidžia iki tokios „viešosios komunikacijos“ ir iki tokios „retorikos“, mane, šio miesto gyventoją ir šios šalies pilietį, tai labai neramina. Nes, mielieji ponai ir ponios, draugai ir draugės Šiaulių socialdemokratai politikai ir politikės, tai jau yra paties blogiausio pavyzdžio geltonosios gatvinės-bulvarinės žurnalistikos komunikacija ir retorika, susiliejanti su vadinamųjų pletkų mentalika bei stilistika.

Nežinau, kas šį tekstą sugalvojo ir kas jį surašė, bet labai abejoju sugalvojusiojo(-siųjų) politine ir pilietine branda bei atsakomybe, o surašiusiojo(-siųjų) viešo teksto kūrimo sugebėjimus, kaip filologas, vertinu vienetu tiek dešimtbalėje, tiek socialdemokratams gal labiau įprastoje penkiabalėje sistemoje.

Ir pabaigai: taip elgiasi tik mažas vaikas, kai supyksta ant sykiu smėlio dėžėje sėkmingiau žaidusio gabesnio bendraamžio.



2014-07-21

LATVIJA vs LIETUVA (vasariškam šypsniui)

Atsitiktinis google’inis (vadinasi, be į(si)pareigojimų, vien tik vasariškam šypsniui) Latvijos ir Lietuvos palyginimas:


LATVIJA:
1-2) muzika (pop ir ne visai pop);
3) sportas;
4) mistika [tiesiogiai];
5) literatūra.

LIETUVA:
1) mistika;
2) kriminalai-smurtas;
3-4) sportas;
5) politika.

Sankirtos: mistika ir sportas.

Išsiskyrimai: latviai labiau nori interviu su muzikantais bei rašytojais, o lietuviai – su žudikais bei politikais.


2014-07-03

Kurią dieną Panevėžyje

Neseniai turėjau galimybę gerą pusvalandį pavaikštinėti po Panevėžio centrą. Daug metų to nebuvau daręs.

Tūrinis stendas priminė, kad Panevėžys yra šių metų Lietuvos kultūros sostinė:


Man buvo įdomiausia buvusios Baltoskandijos akademijos aplinkuma (žinoma, ir vidus, bet į jį patekti nė nesitikėjau ir, aišku, nepatekau).

Artėjant prie minimos aplinkumos nustebino štai toks komercinis-architektūrinis būrimo verslo sprendimas, tenka pripažinti, gana išradingas ir racionalus, be to, sociopsichologinei Lietuvos provincijos esamybei turbūt visiškai adekvatus:


O buvusios akademijos prieigos ir paradinės durys pasitiko štai tokiu vaizdu:

Gražu, kad yra grožis. Ir vėlgi – adekvatu, turbūt.


2014-06-11

Vaikai ir literatūra

Sūnus Benediktas šių mokslo metų rugsėjy, kai iš pradinių klasių perėjo pas „dalykininkus“, grįžęs namo po pirmos Lietuvių kalbos ir literatūros kabinete jo praleistos pamokos pasakė:
– Ten kabo daug žymių rašytojų nuotraukų. O tarp jų – visai ne prie ko! – kabo viena etnografinės bobutės: žemaitės, tipo, su skara, nuotrauka.
Teko aiškinti(s), kad „žemaitė su skara“ ten – ne etnografinis tipas (jis po etnokultūtos pamokų, kurias lanko nuo 1 klasės, žinojo, kas yra „etnografinis tipas“), o rašytoja Julija Žymantienė-Žemaitė.
Padirbėjau tėčiu pagal (literatūrologo) specialybę.

***

Dukra Goda sakė paviešinti šią nuotrauką su drugeliais tarp žiedų, palydint ją tokia jos sugalvota ~pozityvas.lt braižo „literatūrine“ fraze iš „gražių ir prasmingų žodžių“ serijos:

Nugyvenk gyvenimą,
kad nugyvenęs gyvenimą
galėtum pasakyti,
kad nugyvenai gyvenimą.

Paviešinu.


2014-05-22

Du knygos apie Šiluvą pristatymai

Kviečiu, jei bus pakeliui.
ŠILUVOJE gegužės 2 d. (penktadienį) 11.00 val.:
ŠIAULIUOSE gegužės 5 d. (pirmadienį) 15.30 val.:
 2014-04-29

Išaiškinta Paslaptis

Man visada buvo dideliausia paslaptis Jono Užurkos à la šokoladinių saldainių dėžučių forma (ir turiniu) išleistos knygos "apie Lietuvos (pro)istoriją". Kaip ir Pats Autorius.


Fotografuota Radviliškio knygyne 2013 m. rudenį

Ačiū Vladui Liepuoniui - galų gale ir apie autorių, ir apie kūrybą sulaukiau paaiškinimo:


"[...]. Trakų krašto vaikas, Leningrado motošaulių aukš­tosios karo vadų mokyklos absolventas, Afganistano karo veteranas, ilgametis sovietinės ir keliametis nepri­klausomos Lietuvos kariuomenės karininkas, Sausio Tryliktosios didvyris (tuo porą kartų suabejojo Lietu­vos Kariuomenės Kūrėjų Savanorių Sąjunga), bet visų pirma Lietuvis ir Rašytojas Jonas Užurka [...]. [...]" [daugiau skaityti čia]


2014-04-27

Pražydinau


Čia pirma (gal ir paskutinė) gėlė, kurią visiškai savarankiškai pats pražydinau.

Tiesa, ją žiemą buvau perlaistęs, tai lapai nupuvo, bet užtat dabar per kelias savaites išaugo ilgas stiebas su trim dideliais žiedais.


Kokia tai gėlė - nežinau.


Graži tiesiog.







2014-04-27

„Lietuva yra gulagas be spygliuotų vielų“

Ne vieną kartą mane yra privertę suklusti ir keistai pasijusti buvusio šiauliečio, dabar KTU profesoriaus Gedimino Merkio samprotavimai: ir rašytiniai, ir audiovizualiniai (pastaruosius, pavyzdžiui, žr. ČIA).

Todėl buvau suintriguotas gavęs kvietimą į praėjusią savaitę Šiaulių miesto savivaldybėje suplanuotą seminarą-diskusiją „Šiaulių miesto raidos 2015–2024 metais vizija žmogiškųjų išteklių požiūriu“, kurio pagrindiniu pranešėju buvo pasikviestas prof. Merkys. Vyliausi, kad pavyks kai ką išsiaiškinti, padiskutuoti.

Deja, aplinkybės susiklostė taip, kad į seminarą-diskusiją nueiti negalėjau. Tad buvo smalsu bent pasidomėti, ką apie renginį praneša žiniasklaida. Išsamiausią pranešimą radau „Šiaulių naujienose“ (2014-04-04) publikuotame Mindaugo Laurinaičio straipsnyje „Profesorius G. Merkys: Šiauliuose nuopuolio nėra, trūksta tik matomų lyderių“.

Jį perskaitęs ir žinodamas, kad M. Laurinaitis yra tikslus žurnalistas, kuriuo pasitikėti galima, nutariau, kad į seminarą-diskusiją nenuėjęs turbūt nieko nepraradau.

M. Laurinaitis rašo:

„G. Merkio nuomone, atkūrus šalies nepriklausomybę, nebuvo atpažintos problemos, buvo sudarkyta mokesčių sistema, sudaryti motyvacijos neskatinantys ir pridėtinės vertės nekuriantys atlyginimai.
"Lietuva yra gulagas be spygliuotų vielų. Jaunimas išvažinėjo, liko vyresni, kurie dar kažką svarsto. Pavyzdžiui, po karo Vokietija atsikūrė nuo nulio. Ką turi Lietuva? Tik pažadus didinti algas ir slepiamus mokesčius. Milijonieriai sumoka mažesnius mokesčius nei paprasta mokytoja", - teigė G. Merkys.“

Supratau, kad po prelegento fundamentinio sakinio „Lietuva yra gulagas be spygliuotų vielų“ ir mano akademinė-diskusinė logika, ir elementarioji logika kaipo tokia „pakibo“.


2014-04-08

Vardas „Vigmantas“: atvejo pri(si)statymas

Be tikrojo savo vardo Vigmantas esu (vien raštu!) per savo netrumpą gyvenimą buvęs įvardytas kaip:

Vidmantas
Vygmantas
Vigimantas
Vygimantas
Vygymantas
Vigymantas
Vygintas
Vygantas
Vygandas
Vigmandas
Vygmandas
Vigimandas
Vygimandas
Vigymandas
Zigmantas

Žodinių įvardijimų nefiksavau.

Iš pasakojimų žinau, kad pagal išankstinį tėvų susitarimą turėjau būti Vidmantas. Tėvui, einančiam Užvenčio šaligatviais nuo namų Kolainių gatvėje iki gimimo liudijimo išdavimo punkto (nežinau, kur jis tada Užventyje buvo ir kaip tiksliai vadinosi, bet tikrai žinau, kad tai galėjo būti apie 150–300 m. atstumas), „d“ kažkaip persikeitė į „g“: iš Vidmanto likau Vigmantu.

Man tai iki šiol patinka.

Vardų statistikos lentelė nuo 1899 m. rodo net 8842 Vidmantus ir tik 35 Vigmantus. Kas, kad, kaip įsivaizduoju, visi 35 buvo/tebėra pervardinėjami, bet yra vienetiški, o ne tūkstantiški! J

Užrašytas Knygose Vigmantu tapau tryliktoje savo gyvenimo dienoje, t. y. 1965 m. kovo 25-tą, gimimo dokumentas išduotas 26-tą – prieš 49 metus.

O 1965 m. kovo 20-tą (šeštadienį) Šiaulių laikraštis „Raudonoji vėliava“, tada buvęs Lietuvos komunistų partijos Šiaulių miesto komiteto ir Šiaulių miesto Darbo žmonių deputatų tarybos organu ir kainavęs 2 kapeikas, publikavo vietinio literato J. Butos eilėraštį „Kitų mums prieplaukų reikia“:













Įsiklausykim į paskutinį posmą:

Visatos ramybę suardę,
Laivais, palydovais, raketom,
Parvešim naujagimiui vardą,
Ir bučinį žmonai – žvaigždėtą…

Eilėraštis unikaliai operatyviai sukurtas ir publikuotas ta proga, kad sovietinis kosmonautas Aleksejus Leonovas prieš dvi dienas, t. y. kovo 18-tą, pirmasis iš žmonių giminės dvylika minučių pabuvojo atvirame kosmose.

Ir kažkaip taip susisiejo man „d“–„g“ perkaita su vardo naujagimiui iš kosmoso „parvežimu“ (ar: parskraidinimu?).

Juokai, žinoma, visa tai.

Tuo labiau, kad tuo pat metu, kai šiauliškis literatas J. Buta sunkiai eilėkališkai brovėsi „per kosminių dulkių pūgą“, laisvoji Europa linksminosi Eurovizijoje. Kaip tik kovo 20-tą (šeštadienis!) Euroviziją laimėjo Liuksemburgo atstovė France Gall, atlikusi naivią prancūzišką dainelę „Poupée de cire, poupée de son“ – paklausykim.

2014-03-26 

Šiaulių universitetas vakar, šiandien, rytoj

[Perpublikuojama iš: „Šiaulių kraštas. / Atolankos“, 2014 m. vasario 28 d.]

Įžanginės pastabos
Kalbant apie Šiaulių universiteto dabartinę būklę dažniausiai sutariama dėl dviejų dalykų. Pirma, kad toji būklė yra prasta (kai kas sako, kad labai prasta). Antra, kad Šiauliams universiteto, vadinamojo „universitetinio miesto“ statuso vis dėlto labai reikia. Tiesa, antruoju atveju yra ir nemažai kitaip manančių, ypač tarp tų, kurie gyvena toliau nuo Šiaulių.
Matydamas, kad šiais ir panašiais klausimais itin trūksta bent kiek bešališkesnių viešų svarstymų, diskusijų, kad tik pavieniuose pasisakymuose (pvz., prof. Gintauto Mažeikio, Vlado Vertelio) buvo keltos ne atsitiktinės, fragmentiškos, bet esminės, visuminės su ŠU dabartimi ir ateitimi susijusios problemos, ryžtuosi išsakyti savo nuomonę. Akcentuoju, kad tai yra tik nuomonė, bet sykiu stengiuosi, kad ji būtų kuo analitiškesnė, kritiškesnė, nes universitetui, manyčiau, būtent tokia ir būtent dabar yra pati reikalingiausia. Būtų tuo geriau, kuo daugiau ir kritinių, ir analitinių požiūrių būtų pateikiama, diskutuojama, kad juose išsakytos mintys padėtų universitetą perorganizuoti bei tobulinti.
Kaip pagrindines nepavydėtinos būklės priežastis pats universitetas įvardija – vienas garsiai, kitas tyliau – šias: 1) dėl demografinės situacijos, emigracijos ir išsiplėtusių galimybių studijuoti užsienyje mažėjantis studentų skaičius, 2) įvesta studijų krepšelių sistema, 3) atseit tendencingas, t. y. neva sistemiškai nepalankus, nes neva neobjektyvus „centro“ požiūris į universitetą.
Vienareikšmiškai sutikčiau, kad pirmasis faktorius yra objektyvus ir labai daug lemiantis, nors toli gražu ne tiek daug, kiek galvojama ir skelbiama. Dėl antrojo reikėtų ilgai polemizuoti bei skaičiuoti, būtinai nepamirštant ne tik nuogų skaičių, bet ir už jų slypinčių kokybinių rodiklių. Trečiasis dėmuo, dažniausiai nuvedantis link to, ką galėtume pavadinti lokaliai kuriamomis „sąmokslo teorijomis“, neatlaiko jokios kritikos, tačiau psichologiškai turbūt yra patogus, o gal ir reikalingas dėl „savibaugos“, sykiu automatiškai peraugančios į „saviguodą“. Manyčiau, ne todėl yra blogai, kad „centras“ dažnai kritiškai pasisako apie universitetą, bet „centras“ taip pasisako, kadangi blogai yra su tuo, apie kurį pasisakoma.
Išdrįsiu kelti ir plačiau svarstyti klausimą: o vis dėlto apie kokią labai svarbią, galbūt vieną svarbiausių esamos nepavydėtinos universiteto būklės priežastį nei garsiai, nei tyliau nelinkstama kalbėti, jos kritiškai ir dalykiškai analizuoti, nors jos akivaizdumas tiems, kas nori matyti, badyte bado akis?
Pradžiai reikėtų atsidaryti Studijų kokybės vertinimo centro (SKVC) internetinį tinklapį ir perskaityti tarptautinės ekspertų grupės surašytas ŠU veiklos vertinimo išvadas bei jos siūlymą ŠU veiklą įvertinti neigiamai. Taip pat galima pasižiūrėti Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) direktoriaus sprendimą dėl ŠU realiųjų išteklių neigiamo įvertinimo.
Ekspertų grupės pateiktą nepalankų ŠU įvertinimą pirmiausia nulėmė tai, kad neigiamai buvo įvertinta universiteto strateginio valdymo sritis. Neperpasakosiu to, kas rašoma ekspertų išvadose, reziumuojančiose pastarųjų kelerių metų bei dabartinę situaciją, nes jos kiekvienam norinčiam prieinamos pasiskaityti. Pasistengsiu retrospektyviai ir, žinoma, pagal savo išmanymą pasiaiškinti, kaip prie dabartinės situacijos buvo prieita, kas universiteto strateginio valdymo srityje, bene labiausiai lemiančioje universiteto raidą, keliolika metų, mano manymu, buvo daroma ne visai adekvačiai ar neadekvačiai. Pasidalysiu savo samprata, kur veda ar neveda dabar žengiami bei bandomi žengti strateginiai universiteto žingsniai ir kokius drįsčiau pasiūlyti.

Žvilgsnis į netolimą praeitį
Neadekvatumo požymių atsirado nuo pat tapimo universitetu pradžios, tiksliau, nuo to laiko, kai rektoriumi nebebuvo išrinktas prof. Aloyzas Gudavičius, kurio rektoriavimo Šiaulių aukštojoje mokykloje metus strateginio valdymo ir daugelyje kitų sričių be dvejonių laikau pačiais sėkmingiausiais. Vėlesnio pokyčio esmė ta, kad nuo valdymo, orientuoto į akademinę plėtrą, buvo radikaliai pasukta į valdymą, orientuotą vadybinės-struktūrinės plėtros linkme.
Suprantama, toks posūkis pradžioje buvo motyvuotas ir tiesiog neišvengiamas, kadangi iš dviejų darinių (pedagoginio instituto ir vieno KTU fakulteto) reikėjo ne tik „popieriuje“, bet ir realiai sukurti vieną darinį bei pradėti jį sklandžiai plėtoti (įsteigtas socialinių mokslų fakultetas ir pan.).
Vis dėlto neilgai trukus pasimatė tos vadybinės-struktūrinės plėtros silpnosios pusės: 1) ji sistemiškai buvo integruojama ne su vietiniu, regioniniu verslu, o saistoma su vietine politika (čia būtų galima leistis į detales, tačiau užtenka pasekti vien buvusių miesto merų darbines konfigūracijas ŠU), 2) ji vystyta didiesiems struktūriniams padaliniams (fakultetams, institutams) suteikiant finansinę ir kitokią „autonomiją“, bet iš aktualiosios jų ir centrinės administracijos darbotvarkės išleidžiant viso universiteto kaip akademinio vienio saviidentifikacinės tapatybės strateginę viziją (tokios veiklos neigiamą padarinį dabar fiksuoja tarptautinė ekspertų grupė, akcentuodama, kad ŠU neaiškiai apsibrėžia savo profilį); 3) plėtra buvo daugiausia vien ekstensyvi, nukreipta į universiteto pastatų, struktūrinių vienetų, aptarnaujančio personalo pareigybių ir dėstytojų etatų daugėjimą.
Trečias punktas vertas atskiro komentaro. Minėtasis daugėjimas oficialiai be išlygų buvo traktuotas kaip neginčytinas universiteto pasiekimas, kaip augantis jo kokybės rodiklis ir vadybiškai gali būti paaiškintas kaip operatyvus reagavimas į XX a. 10-to dešimtmečio pabaigoje – XXI a. 1-mo dešimtmečio pradžioje mieste labai sparčiai augusią studijų paklausą. Tačiau, mano nuomone, įžvelgtinos dvi iki pat šiandienos atsitęsusios ano ekstensyvumo pasekmės, dabar tapusios itin skausmingomis problemomis.
Pirma susijusi su studijų paklausą tiesiog stebėtinai greitai „dengusios“ pasiūlos kokybe, kuri jau tada (bent man) kėlė daugiau klausimų nei atsakymų, kai kartais, pavadinkime, „n“ mokslų programos ir padaliniai buvo kuriami tam turint akivaizdžiai per menką mokslinį akademinį pamatą ir net per menką ateities potencialą. Tie neatitikimai kelia didelį rūpestį ir dabar. Pavyzdžiui, ekspertų grupė savo vertinimo išvadose, pažymėjusi, kad tik 7 iš 27 ŠU studijų programų buvo akredituotos ne laikinam 3 metų terminui, bet ilgiausiam galimam 6 metų, įrašė rimtai susimąstyti ir skubias išvadas daryti verčiantį sakinį: „Todėl kyla klausimas dėl galimos įtampos tarp rinkos poreikių ir programos turiniui keliamų akademinių reikalavimų.“
Antra ir viena pačių skausmingiausių problemų sietina su tuo, kad įsibėgėjusi ekstensyvi universiteto plėtra ne tik kad nebuvo laiku, tarkime, jau kokiais 2006 m., sustabdyta ir suvaldyta, bet tam tikra dalimi net tapo „institucinės savivokos“ modusu su sunkiai paaiškinamomis apraiškomis. Apie visa tai reikėtų ilgai kalbėti, bet pasistengsiu tik prabėgomis paaiškinti, ką turiu omenyje.
Dar 2008 m. – kai visa statistika jau rėkte rėkė apie didžiulį abiturientų skaičiaus mažėjimą pačiais artimiausiais metais, kai ekonominės, ypač akademinės emigracijos tendencijų kreivės rodė tik augimą – vietoje to, kad būtų užsiimta rimta šių statistikos rodiklių analize ir priiminėjami atitinkami esminiai sprendimai dėl ŠU mažinimo, vis dar (!) tebebuvo svarstomi vadinamojo „universitetinio miestelio“ statybos reikalai. Savaime suprantama, kad visiškai netrukus realybė „miestelį“, planuotą, o veikiau svajotą kaip ŠU ekstensyviosios raidos triumfą, privertė pamiršti. Tačiau tik tiek, nes nuo 2008 iki maždaug 2013 m. iš inercijos buvo tebevažiuojama tais pačiais ekstensyvios, tik „užšaldytos“ paradigmos bėgiais, nepriimant jokių esminę strateginę kaitą užtikrinančių sprendimų. Švietimo, aukštojo mokslo būklė kaip ir pats gyvenimas Lietuvoje kito kone kasmet, tačiau adekvačios strateginės reakcijos į pokyčius nebuvo.

Susiklosčiusi situacija ir įvaizdžio reikalai
Tokiu būdu ir susiklostė dabartinė situacija, kai universitetas: 1) dydžiu tapo neadekvatus miestui ir regionui, t. y. smarkiai sumenkusiai paklausai (kalbos, kad čia mokysis studentai iš užsienio, daugiausia iš rytų šalių, bent jau kol kas neturi realaus pagrindo); 2) tapo nepaslankus savo strategija, nes, kaip pastebėjo ekspertai, negali net identifikuoti savo profilio ir net neturi sukūręs bei įgyvendinęs pokyčių valdymo sistemos; 3) privalo itin pasitempti savo kokybiniais rodikliais (programų laikino akreditavimo ar net neakreditavimo ir panaši patirtis).
Svarstant tai, kokie trikdžiai iškyla norint pertvarkyti strategiją, labai svarbia laikyčiau ekspertų grupės pastabą, kad universitetui „būtina imtis suderintų pastangų, norint į strateginį planavimą įtraukti akademinius darbuotojus, kitus darbuotojus ir atitinkamus suinteresuotus subjektus“, ir ją lydinčią išvadą, kad ŠU „planavimas yra nedidelės grupės administratorių užduotis“. Konstatuotas tarytum dvigubas užsisklendimas: ir nuo galimų išorės partnerių („atitinkamų suinteresuotų subjektų“), ir viduje nuo likusio personalo.
Mano nuomone, tas užsisklendimas, atotrūkis viduje pastaraisiais metais paveikė ne tik strateginio planavimo dalykus, tačiau ir psichologinį, moralinį bendruomenės klimatą.
Pirmiausia neliko ŠU administracijos atžvilgiu opoziciškai nusiteikusios poleminės kritinės masės, kuri kaip nuolatinį ir institucinei savisaugai būtiną „atsarginį išėjimą“ generuotų bei periodiškai savo galvose atnaujintų alternatyvių universiteto raidos scenarijų planus.
Antras stiprų nerimą keliantis dalykas, kurį jau metai kiti pastebiu ir, manau, pastebiu ne aš vienas ir džiaugčiausi, jei būčiau neteisus: vis didesnėje ŠU akademinės bendruomenės dalyje intensyvėjanti demotyvacija.
Galiu klysti, bet man atrodo, kad ją dažnai skatina nenatūrali netikrumo, baugumo atmosfera, palanki prisitaikančiam neveiklumui, bet ne konstruktyviam analitiniam dialogui bei kritiniam mąstymui.
Vėlgi gal klystu, bet manyčiau, kad pastaraisiais mėnesiais itin sparčiai pradėtas aktualizuoti ir net instituciškai diegti vadinamojo „lojalumo universitetui“ principas yra įtartinai artinamas prie kažko panašaus į ištikimybę įvairių lygmenų ŠU administracijai, jos sprendimams, keistiems, kartais net komiškiems asmenybiniams susitapatinimams su pareigybėmis.
Atskiras, nors su visomis čia aptariamomis problemomis glaudžiai susijęs yra universiteto įvaizdžio ir jo formavimo klausimas. Šioje srityje jau keliolika metų iki pat šiol, mano galva, tebedaromos keliapakopės ir tiesiog vaikiškos klaidos.
Pirmoji pakopa (ji, beje, jokiu būdu nėra įvaizdžio dalykas, tik automatiškai jam persiduoda): pernelyg funkcionalus ir keistai akademinėje institucijoje per „tirštas“ akademinių ir panašių anomalijų – visokių kabalų, chiromantijų, plagiatų – sluoksnis. Tas sluoksnis viešojoje erdvėje, aišku, neproporcingai, bet pagal bendrojo informacinio lauko principus visiškai dėsningai užstoja universitete anksčiau nuveiktas ir dabar vykdomas solidžias mokslines, menines, edukacines, kultūrines, sportines veiklas.
Antroji pakopa, kuri yra sunkiausiai suprantama ir visiškai nepateisinama: tų akivaizdžių anomalijų kaip anomalijų neigimas, jas nominaliai „perkvalifikuojant“ į neva teisėtas akademines veiklas ir iš esmės paliekant „įaugintas“ į universiteto kūną. Pastarasis tokiu būdu yra „iškorijamas“ labai pažeidžiamais ir, žiūrint iš šono, į akis pirmučiausiai bei labiausiai krintančiais segmentais, kurie ne tik griauna išorinį įvaizdį, bet ir žlugdo sveiką akademinę atmosferą viduje.
Trečioji pakopa: manyčiau, kad tiesiog chroniškas jau keliolika metų besitęsiantis įvaizdžio formavimo komandos, turinčios stiprų lyderį su sava profesionaliai apgalvota ir realizuojama įvaizdžio kūrimo programa, trūkumas. Ir jau visai nežinia, ką begalima pasakyti skaitant šią ekspertų grupės rekomendaciją: „Grupė rekomenduoja ŠU sukurti veikiantį tinklalapį, kad ŠU būtų labiau žinomas, taip pat norint geriau pranešti apie universiteto misiją, viziją ir strateginius uždavinius suinteresuotiems subjektams ir plačiajai visuomenei.“ Po tokio sakinio net ką nors komentuoti sunku, nes XXI a. antram dešimtmečiui artėjant prie vidurio tiesiog gėda.

Ar gali padėti šiuo metu projektuojami politiniai sprendimai?
Kokių gi dabar imamasi ar bandoma imtis svarbiausių veiksmų nepavydėtinai universiteto padėčiai taisyti? Žinoma, tegaliu išsakyti nuomonę tik apie tuos veiksmus, kurie kokiais nors būdais išviešinami.
Yra tikrai pozityvių žingsnių: intensyvios tikslinių studijų vietų paieškos, perspektyvių, ypač jungtinių, studijų programų kūrimas, nepopuliarių programų suspendavimas, kelių padalinių bei tarnybų jungimai, naujo, įstatymus pagaliau atitinkančio Statuto patvirtinimas ir pan. Šie žingsniai ir labai džiuginantys, bet ir labai akivaizdžiai nepakankami.
Todėl, kiek galima suprasti iš viešumoje pasirodančių signalų, didžiausio, galbūt net lemiamo poslinkio viltis universitetas ar, tiksliau, jo vadovybė sieja su 2013 m. rugsėjo 5 d. Seime pateiktu „Mokslo ir studijų įstatymo 8, 28 ir 93 straipsnių papildymo ir pakeitimo įstatymo projektu“. Projekto autoriai yra du Šiauliuose išrinkti Seimo nariai, tad nereikia ypatingos dedukcijos, kad suprastum, iš kur galimai sklido pirminė projekto iniciatyva.
Projekto esmė tokia: greta dviejų įprastų, natūraliai susiklosčiusių ir lygiomis sąlygomis konkurencingai funkcionuojančių universitetų tipų (universalieji universitetai ir specialieji universitetai), kuriems tiesiog tradiciškai jokio atskiro teisinio reglamentavimo nei buvo, nei reikia, siekiama jį sukurti, o svarbiausia – ignoruojant ir akademinę, ir net paprastą klasifikacinę logiką – siekiama įstatymiškai įteisinti trečią (regioniniai universitetai) bei iš dalies dar ir ketvirtą (Vilniaus universitetui, nors ir su išimtimis, siūloma suteikti „išskirtinį statusą“) universitetų tipus. Vėlgi be ypatingų analitinių pastangų labiau negu aišku, kad „regioninio universiteto“ statusas politiniu būdu projektuojamas Šiaulių, matyt, dar ir Klaipėdos universitetams.
Iš karto pasakysiu, kad minimą įstatymo projektą ir kaip Lietuvos Respublikos pilietis, ir kaip Šiaulių bei Šiaulių universiteto patriotas, kurį biografija su Šiaulių aukštąja mokykla saistė ištisus tris dešimtmečius, laikyčiau visišku nesusipratimu, linkėdamas jam taip ir likti projektu. Jis, mano manymu, ydingas ir valstybiniu, ir regioniniu lygmenimis.
Valstybiniu, kadangi būtų iškreipta visa Lietuvos universitetinio mokslo sistema. Dabar funkcionuojantys tradiciniai du universitetų tipai (universalieji, arba klasikiniai, ir specialieji) užtikrina daugiau ar mažiau natūralią konkurenciją.
Įstatymo projekto kūrėjų išgalvoti kiti du universitetų tipai (regioninis universitetas ir VU kaip išskirtinis universitetas) esamą konkurencingumo balansą, o kaip pasekmė ir studijų kokybės balansą, manyčiau, greitai ir stipriai pažeistų, kadangi į akademinę sistemą būtų „įprojektuoti“ ne akademinio, bet politinio-įstatyminio įteisinimo būdu kaip neaiškūs, akademiškai nemotyvuoti ir akademinę universitetinę savireguliaciją stipriai žeidžiantys klasifikaciniai dariniai. Mat VU projektuojamas aiškiai „virš“ kitų universitetų, o „regioninis universitetas“ (suprask, kad taikoma ŠU ir gal KU) – lyg ir „greta“ ar „paraleliai“ visų kitų, lyg ir „žemėliau“ kitų.
Tokių projekcijų anaiptol nepavadinčiau skaidriu valstybišku mąstymu. Todėl noriu labai pasidžiaugti Seimo Teisės departamento išvada dėl aptariamojo įstatymo projekto, kurios pirmoje pastaboje: 1) pažymimas projekte siūlomo universitetų klasifikavimo kriterijų nepakankamas aiškumas, išsamumas bei objektyvumas, o svarbiausios klasifikacinės formuluotės įvardytos kaip esančios „labiau deklaratyvaus bei vertinamojo pobūdžio, neturinčios teisinio krūvio bei nenustatančios aiškaus teisinio reglamentavimo“; 2) pažymima, kad „nėra aiškus siūlomo reglamentavimo tikslas, t.y. nėra aišku, kokiu tikslu mokslo ir studijų institucijas – universitetus siekiama išskirti į tam tikras grupes“. Pridursiu, kad aiškesnio tokio klasifikavimo tikslo ir neįmanoma įvardyti dėl pačios klasifikacijos ne tik akademinio, bet net vidinio loginio prieštaringumo.
Kodėl, mano manymu, projektas ydingas ir regioniniu lygmeniu, o kalbant konkrečiai, kodėl jis, ypač ilgalaikėje perspektyvoje, nepriimtinas nei ŠU, nei tuo labiau KU? (Tiesa, KU, mano manymu, priešingai nei ŠU darys viską, ką begalės, kad tik negautų oficialaus regioninio universiteto statuso. Mat jo kaip ir pačios Klaipėdos situaciją laikyčiau radikaliai kitokia.)
Pamėginkime įsivaizduoti, kokie atviri ar numanomi slapti lūkesčiai gali būti siejami su projektuojamu įstatymu, su jį dėl vadinamojo „regioninio universiteto“ turėsiančiais lydėti poįstatyminiais dokumentais? Formuluosiu tuos galimus lūkesčius kuo kompaktiškiau vienu sakiniu: išskirtinis valstybinis politinis palaikymas, neišvengiamai išreiškiamas papildomomis dotacijomis, atspindinčiomis kitokias, t. y. palankesnes nei likusiems universitetams proporcijas tarp studentų skaičiaus, mokslo produkcijos ir gaunamo biudžetinio finansavimo (gavimą suprantant nebūtinai „tiesmukai“, o kaip įmanomą įvairiausiomis formomis).
Planuokime tokį scenarijų: projektas vis dėlto įveikia klasifikacinio nuoseklumo dėsnius (maža, kas Seime nutinka) ir virsta įstatymu, Lietuvos universitetinė sistema neišvengiamai hierarchizuojama, o ŠU įstatymiškai gauna „regioninio universiteto“ statusą. Ir užduokime sau tris klausimus, susijusius su ŠU bei analizuojamuoju projektu: kur tai vestų Šiaulių universitetą? iš kur apskritai tokios įstatymdavystės idėjos randasi? kodėl jos, ir būtent tokios, randasi?
Minėtosios palankesnės proporcijos tarp produkcijos ir gaunamo finansavimo jau pačios savaime reikštų mažesnius akademinius reikalavimus, į kuriuos, turint omenyje situaciją universitete ir apskritai žmogiškojo faktoriaus veikimą, būtų orientuojamasi, kurie, tiesą sakant, užkoduoti įstatymo projekto logikoje, norėjo to jo autoriai bei iniciatoriai ar ne. Mažesni reikalavimai – tiesus kelias į prastesnę studijų ir specialistų rengimo kokybę, kuri, nors kai kam klaidingai gali atrodyti kitaip, pirmiausia tiesiogiai ir lemtingai koreliuoja su mokslinių tyrimų universitete kokybe bei intensyvumu.
Taigi, mano nuomone, užtektų kelerių metų, kad faktinė situacija universitete ne pagerėtų, kaip tikimasi, o pablogėtų, tik būtų politiškai ir finansiškai paramstoma.
Kol būtų paramstoma. Kol kitos mokslo institucijos, kiti universitetai leistųsi, kaip čia švelniau pasakius, būti mažiau mylimi ir globojami, kol atvažiuotų nauji užsienio ekspertai, kuriems gi nepaaiškinsi, kad taikytų pamažintus „regioninius“ kriterijus, pagaliau – kol pasikeistų maitinanti ranka, t. y. politinė konjunktūra.
Spėkime visi sykiu, rinkdami variantus: tada „regioniniam“ Šiaulių universitetui kas begrąžintų klasikinio arba bent šiaip „paprasto“ universiteto statusą ar tiesiog suteiktų kokį nors jau tinkamesnį, pavyzdžiui, kolegijos? Ar gal tiesiog išrašytų nedarbingumo lapelį? Manau, kad tas „tada“ ateitų daug greičiau nei regisi.
Klausiant, iš kur randasi tokios įstatymdavystės idėjos, kažkodėl į galvą ateina mintis apie tai, kad ŠU jau senokai save deklaruoja kaip „regioninį universitetą“ ir regioniškumą stengiasi pateikti ne tiek kaip geografinę charakteristiką, kiek kaip profiliavimosi, savos tapatybės kryptį.
Klausiant, kodėl randasi būtent įstatymdavystės idėjos, o ne, tarkime, konceptualūs vadybiniai-strateginiai darbai, kažkodėl į galvą ateina mintis apie tai, kad iki pat šiol taip ir neteko matyti minėtą deklaravimą atitinkančios, adekvačią „regioninio universiteto“ tapatybę išskleidžiančios bei rimtais argumentais pagrindžiančios realistiškos strateginės programos. Čia vėl galėčiau cituoti tam tikras ekspertų išvadų vietas.
Gal esu neteisus, bet jei nematau detalios argumentuotos programos, kurią laikyčiau „tikru pinigu“ norimai akademinei regioninei tapatybei įsigyti, o matau vien kažką panašaus į jos politinį pakaitą įstatymo projekto pavidalu, negaliu jo laikyti „tikru pinigu“ tokiai tapatybei gauti.

Apie (ne)galimybes ir (ne)atsakomybę
Prieš keliant paskutinį klausimą, t. y. klausimą dėl alternatyvių strateginių sprendimų, kaip esama situacija suvaldytina, kaip, kokia projektuotina tolimesnė universiteto raida, pirmiausia reikia iškelti kitus du: 1) dėl galimybių ir 2) dėl atsakomybės.
Jau kelinti metai nuosekliai blogėjanti padėtis signalizuoja apie vieną ganėtinai aiškų dalyką: esamoji vadybinio mąstymo paradigma, iš esmės nesikeitusi nuo 1998 m., jau kelinti metai yra akivaizdžiai išsėmusi visas savo produktyvaus strategavimo galimybes. Jeigu, tarkime, nuo „N“ metų kasmet drastiškai būtų mažėjusi stalo įrankių paklausa, o stalo įrankių gamyklos direkcija ir atskirų cechų vadovybė vis samprotautų: „na va, kaip sumažėjo paklausa“, „na, bet taip jau yra“, „na, ką dabar daryti“ ir tesiimtų ne esminių gamyklos reformų, o, pavyzdžiui, pasidabruotų ir nepasidabruotų šaukštų cechų administracinio sujungimo. Ko, vengdamas bankroto, jei šis dar nebūtų ištikęs, būtų ėmęsis gamyklos savininkas? Manau, kad sau į paskutinį klausimą atsakėte teisingai, nes sąžiningai.
Vadybinio mąstymo paradigmos keitimosi galimybę ŠU praleido paskutinių rektoriaus rinkimų metu.
Ar panaši galimybė išlieka artėjančiuose rinkimuose?
Turint galvoje, kad bet kokia nauja paradigma gali išaugti tik iš veiksmingas alternatyvas pajėgios pasiūlyti kritinės masės, tokia galimybė vargiai įmanoma. Mat norint, kad kur nors kritinė masė susidarytų bei funkcionuotų, reikia, kad tam būtų sąlygos.
Mano nuomone, dėl šių dalykų labai taikliai yra užklausęs Vladas Vertelis straipsnyje „Ar universitetui reikia universiteto?“: „Kur ta darbinga, ambicinga komanda, turinti neleisti universitetui žlugti? Ar ta komanda, kuri universitetui ir jo padaliniams vadovavo ir tebevadovauja, dėl įstaigos nuvarymo prie bankroto ribos jaučia atsakomybę ne tik prieš savo autonominę bendruomenę, bet ir prieš regiono (ir Šiaulių) visuomenę?“
Taigi su esamo vadybinio mąstymo paradigma, manyčiau, jau besaistomi ne adekvačių situacijai strategavimo galimybių lūkesčiai, bet vien atsakomybės ir iš jos išplaukiančio vieno aiškaus sprendimo lūkesčiai. Pastaruosius lūkesčius ir rektorių rinksianti naujoji ŠU Taryba, ir ŠU Senatas, ir visa ŠU bendruomenė turėtų ne vien pasyviai nujausti ar palikti kokiems baimingiems aptarinėjimams atokesniuose koridoriuose, bet jais atvirai, galbūt prioritetiškai vadovautis.
Net ir labai autorefleksyvumo stokojanti sąmonė akademinėje terpėje, jei tai yra akademinė terpė, turėtų jausti periodiškos su akademine institucija susijusių paradigmų kaitos – bent jau kaip sąlygos išlikti – būtinybę.

Kas nedarytina ir kas darytina
Kas akivaizdžiai nedarytina ir kas darytina, jei minimoji nauja vadybinio akademinio mąstymo paradigma kokiu nors kone stebuklingu būdu atsirastų?
Pirmiausia, manyčiau, atmestinos klaidingos viltys: 1) kad kažkas iš Panevėžio, Klaipėdos ar kitos pusės laisvanoriškai pageidaus prie ŠU ar su ŠU jungtis, tuo labiau lygiais pagrindais, 2) kad toks jungimasis, jei jis ir įvyktų, pavyzdžiui, įsikišus politinei valiai bei galiai, būtų panacėja, dargi prioritetinė.
Antra: strategija, orientuota vien į maždaug tokią „ore tvyrančią“ maksimą „išlikti bet kokia kaina ir galimai kuo gausesniu pavidalu“, mano nuomone, yra klaidinga pačia savo esme, kadangi strateguojamo tikslo prasmė lieka dviprasmiškai savitikslė, o turinys – visiškai miglotas.
Pradėti, manyčiau, reikėtų nuo labai skubaus, labai savikritiško, griežto ir analitiško vidinio situacijos įsivertinimo. Nuo sąžiningai atliktos savianalizės. Ji turėtų būti skirta ne subjektyvioms „gynybinėms“ pozicijoms užimti, bet tiesiog savo „nervu“ būti kuo adekvatesnė šiandieninei paties universiteto, Šiaulių miesto, regiono, Lietuvos bei Europos realybei. Taip pat būti kuo adekvatesnė bent artimiausio dešimtmečio tendencijas atskleidžiantiems aktualiesiems miesto, šalies ir ES statistikos rodikliams.
Kokius nedelstinus darbinius prioritetus bendriausiais bruožais matyčiau po detalaus paklausos ir regiono, šalies poreikių išstudijavimo, savikritiško turimo mokslo potencialo įsivertinimo?
Racionalus aiškaus ir pagrįsto profilio apsibrėžimas, sykiu numatant ne „švelnią“, bet esamą situaciją atitinkančią, t. y. radikalią universiteto restruktūrizaciją ir nedelsiant konkrečiomis priemonėmis ją įgyvendinant.
Perėjimas nuo minėtos „autonominės“ padalinių savitvarkos prie vieningos universitetinės savitvarkos visais būtinais lygmenimis: pradedant bendruoju strategavimu, baigiant finansų ir turto tvarkymu. Kelių didelių pastatų pardavimas, optimaliai išnaudojant visus likusius tiek, kad juose ir penktadieniais per šeštą paskaitą būtų užimtos auditorijos, laboratorijos, kabinetai.
Itin griežta finansinė autorevizija, bendru sutarimu pradedant kad ir nuo esamai situacijai neadekvačių atlyginimų koeficientų peržiūrėjimo, nuo aiškiai komerciškų padalinių uždirbamų finansų skirstymo optimizacijos.
Visiškas akademinis atvirumas, pradžiai bent įteisinant Statute naują nuostatą, kad bus pradėti skelbti vieši ir atviri konkursai fakultetų dekanų, institutų bei mokslo centrų direktorių, katedrų vedėjų pareigoms užimti.
Racionalus akademinio personalo, ypač atskirų sričių akademinių lyderių laiko ir galimybių išnaudojimas: bent tiek jėgų ir institucinio azarto, kiek dabar skiriama jų kontrolės ir savikontrolės aprašams skatinti bei kontroliuoti, skirti jų mokslinei veiklai bei jos kokybei skatinti.
Galutinis ir neatšaukiamas institucinis įsisąmoninimas, o jei prireiktų, ir reglamentavimas, kad universiteto prestižas, kokybė, kaip ir studijų kokybė absoliučiai neginčijamai priklauso nuo dėstytojų mokslinės, meninės produkcijos kokybės nacionalinio ar platesnio realaus pripažinimo.
Visa tai, aišku, numatytų dvi pagrindines tendencijas: 1) neišvengiamą ir smarkų universiteto kiekybinį mažėjimą ir 2) išlikimui būtiną kokybinį moksline-akademine prasme stiprėjimą.
Baigdamas dėstyti savo nuomonę, dar sykį pabrėžiu, kad tai ir yra tik asmeninė nuomonė, kurią grindžiau kritiniu analitiniu požiūriu į universiteto raidą, jo šiandieną ir ateities perspektyvas. Pastarųjų, jei jos bus grįstos akademizmu, linkiu kuo geriausių.

2014 m. vasario 24 d.