Apie gimdymą namuose

Vajus jau lyg ir praėjo ir dabar galvoju, ką aš galvoju (nors galvoju, kad nelabai kam ir teįdomu, ką aš apie tai galvoju) apie vadinamąjį gimdymo namuose fenomeną, reikalaujant tame reikale stacionariam tolygaus medicininio aptarnavimo.

Aišku, demokratija tam ir yra, kad kiekvienas būtų laisvas kvailioti daugmaž taip, kaip išmano, kokius įsitikinimus turi. Bet žingtelėjus už ribos, kitaip tariant, neatsakingai žaidžiant savo ir ateinančio žmogaus sveikata bei gyvybe, jau reikia įsikišti valstybei ir aiškiai pasakyti, kad pavojingoms kvailystėms ribos vis dėlto yra. Kaip šiuo konkrečiu atveju ir buvo padaryta, nors ir ne be perlenkimų (tokiais perlenkimais vienareikšmiškai laikau kratą kino dokumentalistų namuose, trumparegiškus ir kvailus bandymus įžiūrėti sektantizmo požymių).

Esą namuose gimdyti yra jaukiau, auros gerosios visokios ir kt., todėl reikalaujama, kad būtų įteisintas gimdymas namuose su visapusišku reikiamu medicininiu aptarnavimu. Kalbėsiu paprastai. Pirmas punktas: kas už tai – už aparatūros transportavimą, medicinos personalo persikėlimą iš nuolatinės darbo vietos ir pan. – mokės? Visi mokesčių mokėtojai? Tu, aš, jis, ji? Bent jau aš niekaip, na niekaip ir viskas nesutinku mokėti už kažkieno įgeidžius, kurie dargi man atrodo mažų mažiausia neatsakingi ar net pavojingai viduramžiški. Galiu apklausti, bet esu tikras, kad panašių įgeidžių nesutinka apmokėti ir koks 95–99% mano kaimynų, dėdžių-tetų bei kitų giminaičių, įvairių pažįstamų ir nepažįstamų. Na, tarkim, dėl didelio noro, jei bus įteisinta tokia veikla, visa tai apmokės pačios gimdyvės, jų šeimų nariai, galbūt gimdyvių tėvai, t. y. ateinančiųjų į pasaulį seneliai (norėčiau tokį pamatyti) ir t. t. Tarkim, taip bus ar būtų. Tokiam atvejui egzistuoja antras punktas.

Antras punktas: namuose iš principo negali būti sukurtos stacionarui adekvačios sąlygos bet kokia prasme: aparatūros prasme, med. įrankių prasme, higienos prasme, vaistų prasme, personalo prasme, operatyvaus transportavimo prasme ir bet kokia kita, kokios tik gali prireikti, iškilus vienokiai ar kitokiai komplikacijai, prasme. Galvojantis antraip yra arba naivus, arba negalvojantis. Kitaip sakant, nusprendžiama rizikuoti bet kokiu atveju labiau – maždaug tiek labiau, kiek medicininės namų sąlygos neatitinka stacionaro sąlygų – nei gimdant stacionare. Taip gimdymų namuose šalininkus, nors jie to ir nesuvoktų, ištinka visiškas moralinis akligatvis, peraugantis į teisinį. Niekas neturi teisės rizikuoti kito žmogaus sveikata ar gyvybe, net tokiu atveju, jei ta rizika ir tesudarytų šimtąją procento dalį (gimdymas namuose), jeigu tos dalies bent ir galimai galima išvengti (gimdymas stacionare). Neturi teisės ir mama gimsiančio vaiko atžvilgiu.

Dėl to griežtas juridinis valstybės įsikišimas, nutraukiant bet kokios, net šimtosios procentinės dalies rizikos veiksnius, yra ir juridiškai teisėtas, ir moraliai teisingas.

Savo galvojimus surašiau, prisimindamas du konkrečius šios žiemos gimdymus: vieną iš pažįstamų, kitą iš artimų giminių aplinkos. Jie abu buvo labai komplikuoti ir jei gimdyvės, neduok Dieve, būtų gimdymui užsispyrusiai reikalavusios „namų auros“, dabar kažin ar džiaugtumėmės dviem ar abiem naujagimiais.

2013-04-13

P. S.
Žr. straipsnį „Po gimdymo namuose – tragedija. Ypač atkreipčiau dėmesį į šį jo sakinį:

Tai jau ne pirmas kartas, kai medikams tenka gelbėti namuose gimdžiusias ir smarkiai nukraujavusias ar sąmonės netekusias gimdyves.“ 

2013-06-13




Komentarų nėra:

Rašyti komentarą