Rašyti rašikliu, rašomąja mašinėle, kompiuterio klaviatūra

Šalia monitoriaus skardinėje dėžutėje (turbūt nuo marinuotų žaliųjų žirnelių) klusniai savo eilės, kol paimsiu „panaudai“ laukia… skaičiuoju kiek – vienuolika rašiklių ir vienas pieštukas. Kone visi iš kažkur gauti dovanų. Kažkeli iš jų juodi, kažkeli mėlyni. Beje, dvyliktasis, pieštukas yra tas senoviškas, padrožiamas, o ne mechaninis. Ir dar vienas – tai jau būtų tryliktasis vienetas (be žirklių) – vadinamasis „markeris“, net nežinau, kaip kalbininkai lieptų jį vadinti lietuviškai. Dar keturi tušiniai guli netoli tos dėžutės. Ir du mechaniniai pieštukai. Visa armada.

Dabar va esu paėmęs iš dėžutės vieną „gelinį“ mėlyną rašiklį ir visa tai, ką skaitote, (už)rašau. Žinodamas, kad turbūt perbarškinsiu tai klaviatūra [tai dabar ir darau]. Rašymo, paprasto rašymo ranka pasiilgimas ir malonumas? Ar gal tai jau prabanga, kadangi tokio rašymo nei automatiškai ištaisysi, nei automatiškai kam nors/kur nors persiųsi, pvz., parengęs straipsnį, publikaciją. Toks keistas liko santykis su ilgesniu rašymu ranka. Kaip ir su rašymu rašomąja mašinėle, kurią iš sovietmečio tebeturiu. Dar studentas būdamas ją įsigijau ir pasinaudojau diplominiam darbui.

Ar visa tai – rašikliai, pieštukai, rašomoji mašinėlė, ypač pastaroji – jau beviltiška senovė? Kaip beviltiška? Visai neaktuali. Negrąžinama. Bet keista, kad rašydamas rašikliu galiu labiau susikaupti. Manęs tada visai niekas netrikdo – nė menkiausia kompiuterinio ventiliatoriaus ūžmasties ritmika.

Kita vertus, jei rašikliu, rašomąja mašinėle prirašysi kokį tekstą, kuris bus ne tau pačiam, ne vien tau pačiam, ypač ilgą tekstą, tai vis viena paskui kažkas turės jį, kaip anksčiau sakydavo (atrodo, iš inercijos ir dabar tebesako), „surinkti“. Arba pats „rinksi“ nemokamai, bet gaišdamas laiką, arba duosi tai daryti kitam (buvo tokia „rinkėjų“ profesija „mašininkė“), mokėdamas už tai. Tiesa, mašinėle rašytą tekstą gali bandyti skenuoti, o paskui „pervaryti“ per programėlę „FineReader“, kad jį įskaitmenintų, bet čia jau kažkas panašaus į loteriją, nes rezultatas labai priklauso nuo mašinraščio (rašomąja mašinėle rašyto teksto) kokybės.

Žodžiu, va dabar rašau taip, kaip pirmoje klasėje ir dar prieš ją mokė, ir negaliu nei šrifto dydžio ar pobūdžio pakeisti, nei fono spalvos įdiegti. T. y rašau ranka. Bet perrinksiu „blogui“ kompiuterine klaviatūra ir viskas stebuklingai pasikeis.

Bet – ar tikrai (stebuklingai) pasikeis?

2012 m. sausio 11 d.