Pasaka „iš burnos“

Sūnui vakarais prieš miegą pasakas paprastai skaitydavo žmona. Aš pasakoriaus vaidmens, matyt, dėl to, kad nesu labai pavyzdingas tėvas, imdavausi gerokai rečiau. Bet kai imdavausi, jis prašydavo ne paskaityti pasaką, bet pasakyti ją „iš burnos“. Tai jo sugalvotas „žanrinis terminas“: „pasaka iš burnos“. Pasaką „iš burnos“ jam pirmą kartą pasekiau, kai vienoje šeimos iškyloje po ranka neturėjau jokios skaitymo vaikui vertos knygos. Teko improvizuoti maždaug tokiais metodais, kokius savo knygoje „Fantazijos gramatika“, kurią linkčiau laikyti lyg ir taikomąja-edukologine literatūros antropologijos studija, aprašo „Čipolino nuotykių“ autorius Giannis Rodaris. „Pasakos iš burnos“ modelis senas ir ganėtinai paprastas: imami kokie nors žinomi pasakų, animacinių filmų ar pan. veikėjai, motyvai, siužeto epizodai, modeliai ir jais situatyviai improvizuojama, jie perkuriami, papildomi, svarbiausia – į pasaką kaip veikėją būtinai įtraukiant patį jos klausytoją, leidžiant jam patirti pačių įvairiausių, spalvingiausių, nutrūktgalviškiausių nuotykių, išgyvenimų…

Kaip keistai, bet ir kaip konkrečiai, tiksliai, net dalykiškai vaikas mato pasaulį, vartoja žodžius – ir pasakyk tu man: „pasaka iš burnos“. Įstabi metonimija visiškai priartėjanti prie tiesioginės reikšmės: toji pasaka gi ir sklinda iš burnos, kai prieš akis nėra jokio teksto, jokios knygos. Vaikas nesureikšmina tolimesnės už burną grandinės: atmintis, mąstymas, vaizduotė etc. ir sudėtingų jų tarpusavio santykių. „Iš burnos“ ir tiek.

2012-01-19

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą