Latviai Lietuvoje: XX a. 3 dešimtmetis

Besirausiant po asmeninius archyvus (medžiagos vienai konferencijai paieškos tikslais), pirma mintis, o paskui ir akis užkliuvo už penkiolikos metų senumo „Šiaurės Atėnų“: 1997 m. sausio 11 d. numerio. Ten su palydimuoju žodžiu buvau įdėjęs verstą skyrelį iš šios latviškos knygos: Jānis Kārkliņš, Latvijas preses karalis. Atmiņas pas “Jaunāko ziņu” laikiem, Rīga: Karogs, 1990 (Karoga Bibliotēka) (iš 52 psl.). Pagalvojau, kad tebėra aktualu – visų pirma dėl lietuvaičių nacionalinio pomėgio valstybinius apdovanojimus dalyti į kairę ir į dešinę – todėl įkeliu čia.

---------------------------------------------------------------------

1962 m. Švedijoje pasirodė memuarinio pobūdžio knyga „Latvijos spaudos karalius“. Spaudos karaliumi joje tituluojamas Antonas Benjaminas (1860–1939), įkūręs ir ilgus metus leidęs bene populiariausią prieškarinės Latvijos laikraštį „Naujausios žinios“ (1911–1940). A. Benjaminas ir jo laikraštis tapo pagrindiniais minėtos knygos herojais. Knygos autorius žurnalistas ir rašytojas Janis Karklinis (1891–1975) ilgus metus dirbo „Naujausiose žiniose“, vienu metu (nuo 1921 iki 1928 m.) buvo jų atsakinguoju redaktoriumi. „Šiaurės Atėnų“ skaitytojams gali būti įdomūs J. Karklinio prisiminimai apie jo ir kitų „Naujausių žinių“ korespondentų kelionę į Lietuvą. Tie prisiminimai, knygoje „Latvijos spaudos karalius“ pavadinti „Avansu įteiktas ordinas“, teužima tik vieną puslapį, tačiau nuskamba itin aktualiai, versdami susimąstyti ir apie šiandieną: sienos krizė, mūsų valdžios žmonių pomėgis reikia ar nereikia dalyti apdovanojimus ir t. t.

Janis Karklinis

Avansu įteiktas ordinas

Jau pačioje nepriklausomos Latvijos gyvavimo pradžioje žurnalistai ėmė keliauti po kaimynines valstybes. Tikslas – geriau su tomis valstybėmis susipažinti ir užmegzti draugiškus spaudos santykius. Svečiavomės Lietuvoje, Suomijoje, Lenkijoje, Čekoslovakijoje.

Su broliška tauta, gyvenančia palei Nemuno krantus, mūsų šalis nesibara ir neturi jokių rimtesnių nesutarimų. Tarpusavio siena, radus bendrą kalbą, nustatyta sėkmingai. Tiesa, Melngailis, važinėdamas rinkti liaudies melodijų, taip pat ir kai kurie kiti keliauninkai yra pastebėję, jog Kuršių kopose dar gyvena latviai, kurie šneka mūsų kalba, laukia mūsų moralinės ir kultūrinės paramos. Lietuviams tai gerokai nepatinka. Pavardę „Kalns“ jie jau perkrikštijo į „Kalnas“, vardą „Janis“ – į „Jonas“, nenori leisti įvežti mūsų knygų ir laikraščių į tas nelemtas kopas. Jose gyvena tik žvejai ir varnaėdžiai. Ir žurnalistų tenai neveža – ką gi tokio ten pamatysi? Tai, suprantama, tikra smulkmena laisvų broliškų tautų santykiams. Mes dėl to nė kiek nepykstame, nenorime įkurti Latvijos kolonijos Lietuvoje. Todėl dar nuoširdžiau gėrimės puikiuoju Kaunu, nusitęsiančiu vaizdingomis Nemuno pakrantėmis, ir manom, kad Vilnius būtų dar puikesnis, jei tik pavyktų jį atgauti iš lenkų. Kolegas iš Lietuvos tai labai pamalonina, savo patriotinį ryžtą jie narsiai patvirtina populiariu šūkiu: „Mes be Vilniaus nenurimsim!“

Mūsų palydovas yra kolega lietuvis Justas Paleckis. Jis Kaune visur laukiamas, visur jaučiasi kaip namie. Veda mus prie Laisvės paminklo, pas įmonių vadovus, ministrus, valstybės prezidentą. Jis veiklus žurnalistas, gerai kalba ir rašo latviškai, todėl pasirinktas „Naujausių žinių“ korespondentu Kaune. Tik paskutiniaisiais nepriklausomos Lietuvos metais Paleckis susipešė su vyriausybės vyrais ir net pateko į kalėjimą. Tuo sumaniai pasinaudojo bolševikai ir, okupuodami Lietuvą, pakvietė Paleckį būti savo vyriausybės vadovu. Anksčiau už demokratiją kovojęs žurnalistas, matyt, norėjo kokios nors satisfakcijos dėl autoritarinės valdžios padarytų nuoskaudų, todėl ir priėmė šį pasiūlymą. Taip jis tapo nepalyginamai rūstesnės diktatūros rėmėju.

Savo kolegoms latviams, tarp jų dr. A. Bylmaniui, Richardui Berziniui ir Aleksandrui Grynui, Paleckis surengė kelionę Nemunu, krupniko stiprybe sudrėkino jauną draugystės daigą, kad šis sparčiau augtų, skleistųsi ir žaliuotų. Sugrįžę į Rygą netrukus kiekvienas ekskursantas gavo po Gedimino ordiną – matyt, už būsimus nuopelnus. Tad – viskas tikrai broliška ir puikiai sutvarkyta.

[1997-01-11] – 2012-01-22