Senas pokalbis apie tai, kas yra / nėra „geriausia knyga“

2017 m. Knygų mugės proga

Man:

– Kodėl jūs [tipo, ten ~visokie keistuoliai literatai/-logai – V. B.] sakote, kad ne tos ar nebūtinai tos knygos yra geriausios, kurios yra skaitomiausios, perkamiausios, žinomiausios ir visokios kitokios -ausios?

Aš:

– Jeigu perkamiausia, paklausiausia, „važiuojamiausia“ mašina yra, tarkim, „VW Passat“, o perkamiausias, paklausiausias ir „valgomiausias“ maisto produktas, tarkim, – „šlapdešrė“ bei „sosiskos“, ar tai reiškia, kad „VW Passat“ yra geriausia mašina, o „šlapdešrė“ ir „sosiskos“ – gurmaniškiausias maistas?

Man:

– Aaa. Tai gal tada ir logiška viskas.

2017-02-25

„Ar Šiauliams reikia universiteto?“ – klausia…

„Ar Šiauliams reikia universiteto?“ – klausia atsitiktinių praeivių šios dienos „Šiaulių kraštas“.

„Ar Šiauliams reikia universiteto?“ – jau kelinti metai įtariai-klausiamai žiūrima iš ŠMM.

„Ar Šiauliams reikia universiteto?“ – jau kelinti metai retoriškai tarpusaviškai klausinėjamasi Šiauliuose visų tų, kas dar bent kiek „šilti“ socialiai ir visuomeniškai.

O ar nebūtų tikslingiausia tiesiog anonimine anketa apklausti visus Šiaulių ir 4–5 aplinkinių rajonų dvyliktokus–dešimtokus, užduodant jiems vienintelį klausimą: „Ar ketini stoti į Šiaulių universitetą?“ (bei jųjų tėvelius: „Ar ketini leisti savo vaiką į Šiaulių universitetą?“)? Taigi štai ji – toji tikslinė grupė, kuri duotų kuo aiškiausią atsakymą, ar Šiauliams reikia universiteto.

Bet ar norima tą atsakymą išgirsti?

2017-02-22

Apie latvius ir „Dievų mišką“

Savireklamuoju straipsnį „Latviai Dievų miške. Dievų miškas Latvijoje“, kuriame yra atsakymai ir į tokius klausimus:

a) koks „Dievų miško“ sakinys „nesiverčia“ į latvių kalbą (ir į rusų, lenkų… kalbas) ir kodėl?

b) kaip į „Dievų miško“ latviškąjį vertimą reagavo Latvijoje gyvenę buvę Štuthofo koncentracijos stovyklos kaliniai?

c) kaip žemiau cituojamą „prišliaužimo“ situaciją 1969 metais aprašė pats „vienas latvelis, jaunas toksai bernužėlis“ Voldemaras Graubė (Voldemārs Graube)?

Prišliaužė prie manęs ir vienas latvelis, jaunas toksai bernužėlis, Stutthofe išsėdėjęs ištisus metus, temokėjęs kalbėti tiktai latviškai – ir tai labai negausiai. Jis dabar turėjo pleuritą, aukštą temperatūrą, eiti taip pat nebemokėjo. Nuo Bratkės akių jis buvo pasislėpęs po eglele – taip ir išliko gyvas.

(Balys Sruoga „Dievų miškas“)

2017-02-12

Apie švietimą ir mokslą bei jų permanentines reformas trumpai

Kai mokiausi mokykloje, klausiau paskaitų studijų ir doktorantūros metais, man visiškai nerūpėjo, kokiose klasėse ar auditorijose ir kokiuose jų suoluose sėdžiu. Nerūpėjo, kokios ten durys, lentos, inventoriai, koridoriai, kokia mokyklos, instituto, universiteto administracija, ūkiniai skyriai, kokia temperatūra klasėse ir auditorijose žiemą, kokia „materialinė bazė“ ir absoliučiai visi panašūs dalykai.

Svarbiausia (be savų klasiokų ir grupiokų) buvo – geri arba blogi mokytojai ir dėstytojai. Geri mokytojai ir dėstytojai buvo ir liko tuo, kas sudarė mokyklos, studijų ir doktorantūros esmę. Blogi – tuo, kas jai trukdė.

Ir viskas.

2017-02-12

Apie Rimanto Kmitos romaną „Pietinia kronikas“

Šiauliuose gimęs augęs Rimantas Kmita šnekamąja šiauliečių kalba parašė romaną (popromaną) apie Šiaulius Pietinia kronikas. Aš, suprantama, negalėjau neparašyti apie jį:

Literatūroje ir mene: „Literatūrinės kronikos iš Šiaulių (IV). Kaip treninguots Rimants Kmita pašiauliej nukeliava į Kastaliją“.

Šiaulių krašte / Atolankose: „Šiaulių vaizdinys Rimanto Kmitos romane Pietinia kronikas ir už jo“.

Antrajame straipsnyje yra atsakymai į klausimus:

Kas bendra tarp Rimanto Kmitos ir profesoriaus Alfredo Bumblausko?

Kas būtų, jeigu Šiaulių Pietiniam iškiltų paminklėlis bachūriukui, už nugaros palikusiam sulaužytą ‚bytą‘, o rankoje laikančiam eilėraščių tomelį?
Kodėl kai kuriai Šiaulių šviesuomenei nepatiks Kmitos kronikos?

Skaitykite romaną!

2016-12-24

Naujasis keturvėjininkas, dramaturgas Arvydas Lapukas: literatūrinės biografijos eskizas

[Straipsnis pusbroliui atminti]

Šios va­sa­ros pa­bai­go­je, rugp­jū­čio 22 d., Šiau­liuo­se mi­rė ra­šy­to­jas, dra­ma­tur­gas, kul­tū­ros žmo­gus Ar­vy­das La­pu­kas. Gi­męs 1958 m. sau­sio 6 d. Pas­rau­čiuo­se (Jo­na­vos raj.) nuo 1963 m. gy­ve­no Šiau­liuo­se: bai­gė 5-ąją vi­du­ri­nę mo­kyk­lą (dab. Didžd­va­rio gim­na­zi­ja), Šiau­lių K. Di­džiu­lio po­li­tech­ni­ku­me (dab. Šiau­lių vals­ty­bi­nė ko­le­gi­ja) įgi­jo sta­ty­bos in­ži­nie­riaus spe­cia­ly­bę. Dir­bo sta­ty­bi­nė­se įmo­nė­se Bir­žuo­se ir Šiau­liuo­se. Ei­lė­raš­čius, ap­sa­ky­mus, kul­tū­ri­nės pub­li­cis­ti­kos straips­nius pra­dė­jo skelb­ti XX a. de­vin­to­jo de­šimt­me­čio pra­džio­je. Pub­li­ka­vo­si re­gio­ni­nė­je ir res­pub­li­ki­nė­je spau­do­je.

1986–1991 m. nea­ki­vaiz­di­niu bū­du stu­di­ja­vo dra­ma­tur­gi­ją Mask­vos Mak­si­mo Gor­kio li­te­ra­tū­ros ins­ti­tu­te. Ap­si­gy­ve­nęs Kau­ne, 1989–1990 m. dir­bo Lie­tu­vos že­mėt­var­kos ir hid­ro­tech­ni­kos in­ži­nie­rių są­jun­gos žur­na­lo „Že­mėt­var­ka ir me­lio­ra­ci­ja“ (dab. „Že­mėt­var­ka ir hid­ro­tech­ni­ka") vy­riau­siuo­ju re­dak­to­riu­mi. Bu­vo vie­nas iš ak­ty­viau­sių Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­mų­jų ra­šy­to­jų są­jun­gos ini­cia­to­rių, įkū­rė­jų ir pir­ma­sis jos pir­mi­nin­kas (1990–1992). Be­ne dau­giau­siai pri­si­dė­jo, kad Kau­ne bū­tų at­gai­vin­tas se­nas, o tiks­liau, pra­dė­tas leis­ti nau­jas žur­na­las „Ke­tu­ri vė­jai“ (1990–1991): mo­de­lia­vo bū­si­mą jo struk­tū­rą, nu­ma­tė au­to­rius, bu­vo vy­riau­sia­sis žur­na­lo re­dak­to­rius, ja­me pub­li­ka­vo ne tik sa­vo me­ni­nę kū­ry­bą, bet ir – pseu­do­ni­mais pa­si­ra­šy­tus re­dak­ci­nius „ma­ni­fes­ti­nius“ teks­tus.

Po tra­giš­kų 1991 m. sau­sio įvy­kių Ar­vy­do ini­cia­ty­va pa­si­ro­dė šiai tra­ge­di­jai poe­ti­nė­mis, eseis­ti­nė­mis prie­mo­nė­mis pa­gerb­ti ir ap­mąs­ty­ti skir­tas „Kau­no in­te­li­gen­ti­jos pro­tes­to prieš oku­pa­ci­ją lei­di­nys“ „Sausis’91“, pub­li­kuo­tas bend­ro­mis tri­jų kau­niš­kių li­te­ra­tū­ri­nių žur­na­lų ("Ke­tu­ri vė­jai“, „Ne­mu­nas“, „San­ta­ra") pa­jė­go­mis ir re­da­guo­tas šių žur­na­lų re­dak­to­rių.

1996–1998 m. Ar­vy­das dir­bo Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos mėn­raš­čio „Ne­mu­nas“ re­dak­ci­jos ad­mi­nist­ra­to­riu­mi, ren­gė šiam lei­di­niui pub­li­ka­ci­jas teat­ro te­mo­mis. Vė­liau iki pat mir­ties dir­bo sta­ty­bų in­ži­nie­riaus kva­li­fi­ka­ci­jos rei­ka­lau­jan­čius dar­bus Šiau­liuo­se, Vil­niu­je ir ki­tur, pa­sku­ti­niu me­tu – sta­ty­bos in­ži­nie­riu­mi įmo­nė­je „Kel­mės van­duo“.

Svar­biau­sia ir gau­siau­sia Ar­vy­do kū­ry­bos da­lis yra dra­ma­tur­gi­ja. Pa­ra­šy­ta ke­lio­li­ka il­ges­nių ar trum­pes­nių dra­mi­nių kū­ri­nių, ku­rie pub­li­kuo­ti pe­rio­di­ko­je, ko­lek­ty­vi­nė­je rink­ti­nė­je „Nau­jos lie­tu­vių dramos’91“ (Vil­nius: Va­ga, 1992) ir vie­nin­te­lė­je au­to­ri­nė­je kny­go­je „Ma­nų me­dis“ (Kau­nas: „Ke­tu­rių vė­jų“ lei­dyk­la, 1991). Kai ku­rios dra­mos (ar jų užuo­maz­gos, frag­men­tai) li­ku­sios ma­šin­raš­čiuo­se, rank­raš­čiuo­se, elekt­ro­ni­nė­se laik­me­no­se.

[Toliau skaitykite „Šiaulių krašto“ kultūriniame priede „Atolankos“ 2016 m. lapkričio 25 d. numeryje.]

2016-11-26

Dėl Valstybės paskraidinimo

Esą nekorektiškas ar pan. buvęs žurnalisto Edmundo Jakilaičio pokalbis su naujuoju Seimo pirmininku prof. Viktoru Pranckiečiu.

Dabar įsivaizduokite, kad ne keleriems metams gavote nepatyrusį antrą žmogų Valstybėje, bet… nepatyrusį transatlantinio skrydžio pilotą. Na – tam transatlantiniam laineriui, kuriuo Jūs, Jūsų šeima ir visi Jūsų artimieji, kaimynai bei giminės bus skraidinami į Buenos Aires ar Santjagą. Priedo Jus visus raminant, kad nieko čia tokio neįprasto ir neordinaraus, nes tas pilotas jau tris sykius lėktuvėliu skraidino septynis keleivius iš Kauno (rajono) į Palangos oro uostą.

Tokiu atveju Jūs tam pilotui ir jį paskyrusiems tokį jakilaitį suorganizuotumėt, kad net rūktų. O čia – Valstybę paskraidinti – nieko tokio?!

Skrendam, ponai ir draugai, skrenda-aaa-am!..

2016-11-20