Filologas sociokultūro-antropologiškai

Visada nepaprastai pasidžiaugiu, kai tenka kokiu nors tiesioginiu ar netiesioginiu būdu susidurti su verslininku, biurokratu ar politiku, kuris turi kultūrinių interesų. Tarkime, nesnobiškai skaito tikras knygas, klauso tikros muzikos, žiūri režisūriškai tikrus filmus ar bet jau turi kokį kitą rimtai kultūrinį hobi, „nuokrypį“. Kai už jo kostiumo, atstojančio luominę ritualinę kaukę, sociokultūro-antropologiškai matau žmogų žmogiausią. Bet jei ir nematau, didelės tragedijos iš to nedarau.

Ir priešingai – didelio nusivylimo esu apimamas, jei tenka susidurti su kokiu humanitaru, pavyzdžiui, filologu, kurio užmojai yra verslininkiški, biurokratiški ar politikieriški. Kuris puikuojasi savo būstais, automobiliais, rūbais, (re)prezentacinėmis padėtimis, (re)prezentacinėmis kelionėmis ir panašiais medžiaginiais ir (re)prezentaciniais turėjimais. Kam jam Būga, Radauskas, Greimas ar Kafka, – tada sociokultūro-antropologiškai pagalvoju. Ir nesuprantu: kam?

2012 m. balandžio 2 d.

2 komentarai:

  1. Matyt, laisvalaikiu jūsų paminėtasis verslininkas taip pasiilsi nuo pinigų pasaulio, nuo materialiosios erdvės, o filologas, atsiragavęs dvasinės duonos, griebiasi apčiuopiamo, materialaus šiaudo - kad nepaskęstų kultūriniuose meno vandenyse

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Gal ir taip. Blogiausia tokiais atvejai tai, kad toks filologas tikrai nepaskęsta kultūriniuose ar meno vandenyse, bet visiškai ir galutinai paskęsta būstų, automobilių, reprezentacinių padėčių... verpetuose. Tai, deja, kažkaip dėsninga

      Panaikinti