2014-03-14
Papūga Pūga vs Salomėja Nėris
Vakar
rašiau eilinį straipsnį.
Bet kai
tik priėjau prie Salomėjos Nėries poezijos, priskrido papūga Pūga ir pradėjo
ardyti kompiuterio klaviatūrą. Paskui nuo Salomėjos Nėries „Raštų“ I tomo,
turėdama aiškų tikslą sudarkyti, pagriebė mano ant lapelio susirašytas
pastabas.
Vos
atsimušiau :)
2014-03-07
Įrodymas, kad „prie ruso buvo geriau“
Radau
įrodymą, paneigiantį visokių buržuazinių propagandininkų ir kosmopolitistų globalistų
melus, kad „prie ruso buvo blogai“. Kad esą parduotuvėse nebuvę reikalingiausių
prekių, nekalbant apie prabangos, prekes. Kad prie kokių ten elementarių bananų
stovėdavusios ilgiausios eilės žmonių, kurie kiekvienas griebdavęs tų bananų
tiek, kiek tik pakelia, ar tiek, kiek tik jam (par)duoda, nors jis tiek ir
nepakelia. Kad tie žmonės eilėse būdavę susiraukę, niūrūs ir pikti.
Štai
jums minimasis įrodymas iš 1982 m . publikuoto Marijos
Gylienės ir Laimos Jakubauskienės elementoriaus „Vyturėlis“ (Kaunas: Šviesa) –
įsižiūrėkite:
Pilnos talpos (vardiju iš kairės į dešinę aukštėjančia
linija): arbūzų, kriaušių, bananų, ananasų. (Ananasai tai tie dešinėje, jei
nesupratote.) Pilna dėžė kažkokio kiaušiniaformio rudo dryžuoto gėrio, kurį
identifikuoti man sunku, tačiau jo noriai siekia smagi mergaitė, vadinasi, tai
vaikų mėgstamas gėris.
O eilėje tik keturi pirkėjai ir dar džiugus sovietinis vaikelis
ant rankų. Visi smagūs, linksmi, nesusigrobę jokio prekių perviršiaus. Apskritai –
lyg šiaip, vien iš linksmumo dėl gero gyvenimo čia stovi. Lyg visi tą vieną
arbūzą, moters prie kasos laikomą rezginėlėje, teperka. O kam daugiau? Juk
namuose ir taip pilna bananų, ananasų, dešrų bei kumpių.
Va tokį laimingą gyvenimą LTSR’e (pasirodo!) mes
gyvenome!
O mums sakoma: eilės, deficitai, niūruma ir nykuma.
Propagandistai globalistiniai.
2014-02-26
Šimtmečio jubiliejus
Emilija
Poškutė-Lapukienė (gimė 1914
m . vasario 9 d. Ušnėnuose, mirė 1999 m .
rugpjūčio 21 d. Šiauliuose), Ipolitas Lapukas (gimė 1905 m .
vasario 2 d. Užkalniuose (dab. Šiaulių rajonas), mirė 1990 m .
lapkričio 6 d. Šiauliuose). Fotografavau apie 1985 m .
mikroautobuso „Latvija“ viduje.
Šiandien močiutės jubiliejus. Šimtmetis. Sunku patikėti,
kad jau tiek(!)metis,
kai prisimenu ir būtąjį kartinį, ir būtąjį dažninį.
Močiutės Emilijos gimtinė ne visai Ušnėnai, o –
vienkiemis netoli jų, prie pat vadinamųjų ventų,
aprašytų Žemaitės „Marčioje“. Ventomis
buvo vadinamos anuomet per Ventos upės potvynius užliejamos šienaujamos pievos,
kur „Marčios“ Kotrę nuo vežimo nuspriegė: „Sukibo abudu veržti, tik kartis
trakšt pusiau – kaip spriegs Kotrę nuo vežimo, net kojos pakėžėjo. Laimė
dar, kad tropijos ant pakūgės.“
Vyriausiąjį močiutės brolį Juozapą esą krikštijo Žymantai.
Nepatikrinau, bet turbūt teisybė. Kaip ir tai, kad kažkurią Žymantų dukrą
krikštiję proseneliai Poškai iš pavenčių.
Viskas, visos tos „Marčios“, ventos, krikštynos lyg ir toli toli, lyg ir visai čia pat. Kaip ir
Pirmojo Pasaulinio karo pradžia, kuriai tik
100.
Senelis Ipolitas Pirmąjį karą, kurį jis vadino Didžiuoju, jo
pabaigą, kai vokiečius ginė, gerai prisiminė. Pasakodavo „kaip Šiauliai degė“ –
Užkalniuose pašvaistės švietė, o vėjas popierių nuodėgulius atskraidindavęs: net matydavęsi, kas parašyta, bet rankose
jie tuoj pat sutrupėdavę į pelenus.
2014-02-09
Pusryčiai ir pietūs vynuogėje
Tėvas
kažkur išgirdo, kaip ją, pasirodo, galima gaivinti! Ir 2013-tiems tais
išgirstais būdais atgaivino.
O
šią žiemą ji vėl virto viena didele lesykla, kokia būdavo ir ankstesniais
metais.
Ir
vėl vynuogėje – pusryčiai ir pietūs. Šis valgytojas yra tik vienas iš
kelių (nors ir pats dažniausias):
2014-02-09
Visa tiesa apie padėtį Lietuvoje
Pirmasis 2013 m .
žiemos savaitgalis. Pirma diena, kai sniego Šiauliuose jau pakankamai daug.
Nuvežiau sūnų į „Dagilėlio“ choro repeticiją, o pats, pasiėmęs darbinį
kompiuterį ir nusiteikęs rimtai tą gerą pusantros valandos pasidarbuoti (kaip
paprastai būna), užėjau į savo mėgstamiausią Šiaulių kavinę su geru interneto
ryšiu ir gera aura bei puikia kava.
Atsisėdau, išsidėliojau darbinius rykus, įsijungiau, prisijungiau…
Jau besitvarkydamas ir besiruošdamas darbui išgirdau kone visos kavinės
radiusu iš giliojo kampo sklindantį monologą, kuris lyg ir buvo, bet iš tikrųjų
nebuvo dialogas tarp dviejų tikrai pakankamai inteligentiškos apsirengsenos ir
išvaizdos vidutinio amžiaus moterų.
Vyksmas paprastas: viena tyčia, bet tarsi būtų netyčia kalba taip, kad
girdėtų ne tik pašnekovė, bet visi, kas sėdi kavinėje (net tie, kurie kalbasi
angliškai), kita kone išimtinai klauso(si) ir baimingai dairosi, atrodo, nuoširdžiai
norėdama, kad girdinčiųjų jos pašnekovę būtų kuo mažiau. Klaũsančiosios ir
retsykiais, kai galėjo, tiksliau, kai jai buvo leista, įsiterpiančiosios
nereferuosiu. Referuosiu, kiek girdėjau (nes neįmanoma buvo negirdėti),
kalbančiąją, primindamas, kad girdėjau ne nuo pradžių. Referuosiu teziškai
punktais sakymų, t. y. esmes:
1) šiuolaikinis jaunimas Lietuvoje yra absoliučiai niekam tikęs,
nes: a) nesirenka rimtų (=inžinerinių) specialybių, o tik visokį socialinį
niekalą, b) amžinai murkso įkišęs galvas į kompiuterius; c) yra
totaliai išlaikomas tėvų ir kitų vyresniokų;
2) ES į Lietuvą bruka visokį buitinės technikos šlamštą, todėl
geriausia, kas gali ištikti lietuvį, esanti Alytaus „Snaigės“ šaldymo įranga;
3) Zuckerbergas
yra PATC
totališkiausias blogis, nes per „tą savo feisbuką“ jis „suvaikins“ (sic!) pasaulį;
4) turčiai viską susigrobę, o mums bepalikę grašius duonai ir
va – retkarčiais – kavai;
5) gerai tiems (nuo savęs pridėsiu: Dievo kvaileliams), kurie nesupranta, kaip Lietuvoje viskas-o-viskas
blogai!
Kalbama buvo su tokiu pykčio kurstomu azartu, koks akivaizdžiai šaukėsi
med. terapijos, bet aš, prisipažinsiu, vis vien truputį pasijutau iš tos
Dievo kvailelių armijos gretų.
Po visko kalbėjusioji išdidžiai apleido kavinę. Galėjau pradėti dirbti
ir ramiai darbuotis iki choro repeticijos pabaigos… toks feisbuko suvaikintas.
2013-12-09
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)


