Papūga Pūga vs Salomėja Nėris

Vakar rašiau eilinį straipsnį.

Bet kai tik priėjau prie Salomėjos Nėries poezijos, priskrido papūga Pūga ir pradėjo ardyti kompiuterio klaviatūrą. Paskui nuo Salomėjos Nėries „Raštų“ I tomo, turėdama aiškų tikslą sudarkyti, pagriebė mano ant lapelio susirašytas pastabas.

Vos atsimušiau :)


2014-03-07

Įrodymas, kad „prie ruso buvo geriau“

Radau įrodymą, paneigiantį visokių buržuazinių propagandininkų ir kosmopolitistų globalistų melus, kad „prie ruso buvo blogai“. Kad esą parduotuvėse nebuvę reikalingiausių prekių, nekalbant apie prabangos, prekes. Kad prie kokių ten elementarių bananų stovėdavusios ilgiausios eilės žmonių, kurie kiekvienas griebdavęs tų bananų tiek, kiek tik pakelia, ar tiek, kiek tik jam (par)duoda, nors jis tiek ir nepakelia. Kad tie žmonės eilėse būdavę susiraukę, niūrūs ir pikti.

Štai jums minimasis įrodymas iš 1982 m. publikuoto Marijos Gylienės ir Laimos Jakubauskienės elementoriaus „Vyturėlis“ (Kaunas: Šviesa) – įsižiūrėkite:


Pilnos talpos (vardiju iš kairės į dešinę aukštėjančia linija): arbūzų, kriaušių, bananų, ananasų. (Ananasai tai tie dešinėje, jei nesupratote.) Pilna dėžė kažkokio kiaušiniaformio rudo dryžuoto gėrio, kurį identifikuoti man sunku, tačiau jo noriai siekia smagi mergaitė, vadinasi, tai vaikų mėgstamas gėris.

O eilėje tik keturi pirkėjai ir dar džiugus sovietinis vaikelis ant rankų. Visi smagūs, linksmi, nesusigrobę jokio prekių perviršiaus. Apskritai – lyg šiaip, vien iš linksmumo dėl gero gyvenimo čia stovi. Lyg visi tą vieną arbūzą, moters prie kasos laikomą rezginėlėje, teperka. O kam daugiau? Juk namuose ir taip pilna bananų, ananasų, dešrų bei kumpių.

Va tokį laimingą gyvenimą LTSR’e (pasirodo!) mes gyvenome!

O mums sakoma: eilės, deficitai, niūruma ir nykuma.

Propagandistai globalistiniai.

2014-02-26

Šimtmečio jubiliejus

Emilija Poškutė-Lapukienė (gimė 1914 m. vasario 9 d. Ušnėnuose, mirė 1999 m. rugpjūčio 21 d. Šiauliuose), Ipolitas Lapukas (gimė 1905 m. vasario 2 d. Užkalniuose (dab. Šiaulių rajonas), mirė 1990 m. lapkričio 6 d. Šiauliuose). Fotografavau apie 1985 m. mikroautobuso „Latvija“ viduje.


Šiandien močiutės jubiliejus. Šimtmetis. Sunku patikėti, kad jau tiek(!)metis, kai prisimenu ir būtąjį kartinį, ir būtąjį dažninį.

Močiutės Emilijos gimtinė ne visai Ušnėnai, o – vienkiemis netoli jų, prie pat vadinamųjų ventų, aprašytų Žemaitės „Marčioje“. Ventomis buvo vadinamos anuomet per Ventos upės potvynius užliejamos šienaujamos pievos, kur „Marčios“ Kotrę nuo vežimo nuspriegė: „Sukibo abudu veržti, tik kartis trakšt pusiau – kaip spriegs Kotrę nuo vežimo, net kojos pakėžėjo. Laimė dar, kad tropijos ant pakūgės.“

Vyriausiąjį močiutės brolį Juozapą esą krikštijo Žymantai. Nepatikrinau, bet turbūt teisybė. Kaip ir tai, kad kažkurią Žymantų dukrą krikštiję proseneliai Poškai iš pavenčių.

Viskas, visos tos „Marčios“, ventos, krikštynos lyg ir toli toli, lyg ir visai čia pat. Kaip ir Pirmojo Pasaulinio karo pradžia, kuriai tik 100.

Senelis Ipolitas Pirmąjį karą, kurį jis vadino Didžiuoju, jo pabaigą, kai vokiečius ginė, gerai prisiminė. Pasakodavo „kaip Šiauliai degė“ – Užkalniuose pašvaistės švietė, o vėjas popierių nuodėgulius atskraidindavęs: net matydavęsi, kas parašyta, bet rankose jie tuoj pat sutrupėdavę į pelenus.


2014-02-09

Pusryčiai ir pietūs vynuogėje

2012-tų gegužį rašiau apie kieme 2012-tais nykti pasirengusią seną vynuogę-pavėsinę.

Tėvas kažkur išgirdo, kaip ją, pasirodo, galima gaivinti! Ir 2013-tiems tais išgirstais būdais atgaivino.

O šią žiemą ji vėl virto viena didele lesykla, kokia būdavo ir ankstesniais metais.

Ir vėl vynuogėje – pusryčiai ir pietūs. Šis valgytojas yra tik vienas iš kelių (nors ir pats dažniausias):














2014-02-09

Visa tiesa apie padėtį Lietuvoje

Pirmasis 2013 m. žiemos savaitgalis. Pirma diena, kai sniego Šiauliuose jau pakankamai daug.

Nuvežiau sūnų į „Dagilėlio“ choro repeticiją, o pats, pasiėmęs darbinį kompiuterį ir nusiteikęs rimtai tą gerą pusantros valandos pasidarbuoti (kaip paprastai būna), užėjau į savo mėgstamiausią Šiaulių kavinę su geru interneto ryšiu ir gera aura bei puikia kava.

Atsisėdau, išsidėliojau darbinius rykus, įsijungiau, prisijungiau…

Jau besitvarkydamas ir besiruošdamas darbui išgirdau kone visos kavinės radiusu iš giliojo kampo sklindantį monologą, kuris lyg ir buvo, bet iš tikrųjų nebuvo dialogas tarp dviejų tikrai pakankamai inteligentiškos apsirengsenos ir išvaizdos vidutinio amžiaus moterų.

Vyksmas paprastas: viena tyčia, bet tarsi būtų netyčia kalba taip, kad girdėtų ne tik pašnekovė, bet visi, kas sėdi kavinėje (net tie, kurie kalbasi angliškai), kita kone išimtinai klauso(si) ir baimingai dairosi, atrodo, nuoširdžiai norėdama, kad girdinčiųjų jos pašnekovę būtų kuo mažiau. Klaũsančiosios ir retsykiais, kai galėjo, tiksliau, kai jai buvo leista, įsiterpiančiosios nereferuosiu. Referuosiu, kiek girdėjau (nes neįmanoma buvo negirdėti), kalbančiąją, primindamas, kad girdėjau ne nuo pradžių. Referuosiu teziškai punktais sakymų, t. y. esmes:

1) šiuolaikinis jaunimas Lietuvoje yra absoliučiai niekam tikęs, nes: a) nesirenka rimtų (=inžinerinių) specialybių, o tik visokį socialinį niekalą, b) amžinai murkso įkišęs galvas į kompiuterius; c) yra totaliai išlaikomas tėvų ir kitų vyresniokų;

2) ES į Lietuvą bruka visokį buitinės technikos šlamštą, todėl geriausia, kas gali ištikti lietuvį, esanti Alytaus „Snaigės“ šaldymo įranga;

3) Zuckerbergas yra PATC totališkiausias blogis, nes per „tą savo feisbuką“ jis „suvaikins“ (sic!) pasaulį;

4) turčiai viską susigrobę, o mums bepalikę grašius duonai ir va – retkarčiais – kavai;

5) gerai tiems (nuo savęs pridėsiu: Dievo kvaileliams), kurie nesupranta, kaip Lietuvoje viskas-o-viskas blogai!

Kalbama buvo su tokiu pykčio kurstomu azartu, koks akivaizdžiai šaukėsi med. terapijos, bet aš, prisipažinsiu, vis vien truputį pasijutau iš tos Dievo kvailelių armijos gretų.

Po visko kalbėjusioji išdidžiai apleido kavinę. Galėjau pradėti dirbti ir ramiai darbuotis iki choro repeticijos pabaigos… toks feisbuko suvaikintas.


2013-12-09