Praregėjimai ir apakimai

Tokie praregėjimai apie ateitį buvo 2006 m. pabaigoje.

Jau praėjo septynmetis (beveik).

Viskas pildosi, tik... į antrąją pusę. Labai gaila.

ERGO: toks nekoks joks iš manęs ir regėtojas...

Apakėlis.

2013-08-07

Jūros (ne)priklausomybė

Kurtas Fridrichsonas piešė ir prirašė prie savo piešinių trumpučius komentarus – tokius lyg pavadinimus, lyg pa(si)aiškinimus, kas piešta. Imantas Zieduonis išplėtojo ir piešinio, ir jo prierašų mintis. Taip gimė mažutėlio formato knygelė „Pasažai“ (Rīga: Zinātne, 1985):

Vienas iš mini-kūrinių vadinasi „Kai jūra priklauso tik vienam“ ir puikiai atspindi situaciją, į kurią aš savaitei įpulsiu jau nuo rytojaus:

Čia rašoma maždaug taip:

„Vieninteliam man priklauso jūra. Jūsų namai mano jūros pakrantėje nėra mano, tad aš iš jūsų nuomojuosi vietą, kur permiegoti. Tačiau jūra priklauso vien man.“

Ir teisingai rašoma…

2013-07-20

„Tekstų skaitymų“ seminaras. Skaičius 100

Kažkaip vis pradedu mąstyti ir neretai rašyti apie visokius jubiliejus. Apie prabėgusių metų darbus, užsibaigiančius kokiais nors apvaliais skaičiais: metų, darbų, ko kita… Tai čia irgi iš tos plejados pamąstymai ir pa-informavimai.

1999 m. rudenį Šiaulių universiteto tuometėje dar Lietuvių literatūros katedroje, sumąstėm daryti tokius vadinamuosius „Tekstų skaitymų“ seminarus. Turbūt didžiausia jų iniciatorė buvo Rūta Stankuvienė: gal, tiksliau, ne jų, bet tokio neoficialaus, „neformatinio“ kažikokios formos akademinio pasibendravimo. To pasibendravimo kontūrus tada ir ėmiausi apibrėžinėti: sugalvojau pavadinimą, surašiau siekiamybes, orientacines gaires, kažkokius norimus veiklos principus ir panašiai. Apmąsčiau kviestinus ir galimus pradinio etapo pranešėjus ir dalyvautojus. Dabar žiūriu, kad tada gerokai per ambicingai buvau užsimojęs, nes gaires seminaro prelegentams ir dalyviams surašiau štai tokias (cituoju pažodžiui ir paeiliui): „Analitiškumas. Provokatyvumas. Dialogiškumas. Kritiškumas. Informatyvumas. Suinteresuotumas. Naujumas. Literatūrinis-kultūrologinis azartas.“ O su principais irgi „išsišokau“, viešindamas tokius (LLK - Lietuvių literatūros katedra):

Sąvokos „tekstas“ ir „skaitymai“ LLK Seminare suprantamos pačia plačiausia prasme. Taip siekiama atverti perspektyvą patiems įvairiapusiškiausiems literatūriniams bei kultūrologiniams tyrinėjimams, skatinti interdisciplinines studijas.

Galimos įvairios LLK Seminaro formos: paskaita / pranešimas-diskusija, seminaras-diskusija, tekstinės ar / ir vizualinės medžiagos demonstravimas ir analizavimas, inscenizuotas pasirodymas ir jo komentaras ir t. t. Pageidautinas bet kokią formą persmelkiantis dėmuo – analitiškumas.

LLK Seminare ir kaip prelegentai, ir kaip klausytojai-dalyviai kviečiami dalyvauti visi suinteresuoti akademinės bendruomenės nariai (nuo profesoriaus iki studento) ir apskritai visi suinteresuoti.

Temas LLK Seminarui prašomi siūlyti visi (kreiptis į ŠU Lietuvių literatūros katedrą).

„Išsišokau“ dar pridėdamas postscriptumą, kuris man tada atrodė galįs būti „Tekstų skaitymų“ seminaro „druska ir pipirai“: „Per filologiją žmogus išeina iš krašto“ (E. Ionesco Pamoka). Bet kaži ar buvo?.. Labai kaži…

1999–2004 m. suorganizavau 31 seminarą. Jie išsikvėpė kažkaip natūraliai ir palaipsniui. Ar gal tiksliau – aš kaip seminaro organizuotojas išsikvėpiau. Paskui buvo trijų metų pertrauka. 2007 m. seminarus atgaivino jau nauja ir jau naujos-sujungtos literatūros katedros vedėja Džiuljeta Maskuliūnienė. O štai šį pavasarį (gegužės 23 d.) ėmė ir įvyko jau 100-tieji „Tekstų skaitymai“!

Ir kas tik, ir ko tik per tuos keliolika metų, per šimtą sykių „skaitymuose“ neskaitė, ne(pri)kalbėjo. Pavardysiu prelegentus, kad būtų įdomiau: literatūrologai Gintaras Lazdynas (beje, jis seminarus 1999 m. spalio 19 d. ir pradėjo, o paskui 2007 m. kovo 29 d. pradėjo ir po trijų metų atgaivintus seminarus, ir dar vėliau skaitė juose), Regimantas Tamošaitis, Dalia Jakaitė, Nerijus Brazauskas, Aušra Jurgutienė, Ramutis Karmalavičius, Silvestras Gaižiūnas, Juldita Nagliuvienė, Vytautas Bikulčius, Vyda Bajariūnienė, Danguolė Šakavičiūtė, komparatyvistas iš Daugpilio universiteto Fiodoras Fiodorovas, rusistai literatūros profesoriai Pranas Gražys ir Danutė Klumbytė, Akrono universiteto (JAV) literatūros profesorius Patrickas Chura, filosofas Gintautas Mažeikis, japonistas Vytautas Dumčius, lingvistai profesoriai Skirmantas Valentas, Kazimieras Župerka, Aloyzas Gudavičius, istorikas Dangiras Mačiulis, dialektologas Stasys Tumėnas, poetai Sigitas Geda (dvi paskaitos: „Du lietuvių literatūros šimtmečiai. Poezija. Proza. Kalba“ 2001 m. lapkritį), Ričardas Šileika, Tomas S. Bukus, Lidija Šimkutė, Gintaras Grajauskas, Marcelijus Martinaitis, Kornelijus Platelis, rašytojai Petras Rakštikas, Haïlji (Pietų Korėja), menotyrininkas Vytenis Rimkus, režisierė Regina Steponavičiūtė, ŠU literatūrologijos magistrantai ir magistrai (Jurgita Ratkevičienė, Vida Endriukaitytė…)…

Žodžiu, margumynai. Tekstų ir jų (per)skaitymų įvairovių įvairovės.

Šimtojo skaitymų seminaro proga autoriai (visi buvę prelegentai) buvo kviečiami parengti straipsnius proginiam rinkiniui. Dalis turbūt parengs. Kviesčiau ir vilčiausi, kad ta dalis būtų kuo didesnė.

O pats šimtojo seminaro kvietimas-skelbimas skelbė-kvietė:



Negalėjau į tą šimtąjį nueiti. Kai dar planavau eiti, nežinodamas, kad eiti negalėsiu, pasiruošiau tas leidžiamas 5 minutes ne pats skaityti, bet paleisti iškalbingus skaitymo įrašus kaipo pavyzdžius.

Pirmas įrašas: kaip mes (t. y. kažkoks kolektyvinis lietuvis, jei taip – kažkiek šventvagiškai – galima šią deklamaciją apibūdinti) skaitėme ir gal šiek tiek tebeskaitome nacionalinį tekstą – paklausykim įdėmiai:


Ir antras įrašas: kaip (įsivaizduoju) mano vaikų proanūkių proproanūkiai (tie, kurie dar bent kiek bus lituanistiškai angažuoti) galimai ir tikėtinai skaitys, jei beskaitys TĄ PATĮ nacionalinį tekstą – paklausykim LABAI įdėmiai:



Tokie tat skaitymai. Tekstų.

2013-07-12

Literatūros vadovėlių analizė

Kadangi tokiais atvejais aš jau biškį pritrūkstu žodžių, tai imsiu ir cituosiu. O Tu, mielas skaitytojau, jei Tavo galvoje sąvokos „kultūra“, „literatūra“, „estetika“ etc. dar ne visai susivėlė su sąvoka „politika“, ką nors šioje vietoje imk ir pagalvok. (Jei susivėlė, tai nė negalvok, nes pati veiksminė sąvoka „pagalvok“ tokiu atveju tamstai jau nebebelabai veiksminga.)

Cituojamas veikalas: Birutė Šilėnienė, Eglė Magienė, „Lietuvių literatūros vadovėlių XI-XII klasėms analizė tarpkultūriškumo ugdymo galimybių aspektu“, Mokytojų ugdymas, 2012, nr. 19 (2), (p. 53–74).

„Idėjų interpretacinės analizės metodu analizuojamas bendrojo lavinimo mokyklos vienuoliktokams ir dvyliktokams skirtas literatūros vadovėlis (Daujotytė, Tamošaitis, Tutlytė, Viliūnas (2009). „Literatūros erdvės“, 1–4 knygos).“ (p. 58)

„Vadovėlyje aiškiai išskiriama „vyriška“ ir „moteriška“ veikla. Mokytoja, rūbininkė, bibliotekininkė, pardavėja, virėja ar seselė visuomet bus tik moteris. Vadinasi, tik moteriai priskiriama buities sfera, iliustracijose retai pasirodo blynus kepantis tėtis. Vyrams, savo ruožtu, priskiriamas protinis darbas, logika, tiksliųjų mokslų sritis. Toks veiklos skaidymas atsispindi net vaizduojant vaikus – mergaitės įtraukiamos į mamų veiklą (pyragų kepimą), o berniukai – į tėvų.

Heteroseksuali šeima vadovėlyje labai dažnai minima, ji suvokiama, kaip universali, nuo gimimo iki mirties. Pavyzdžiui, Šatrijos Raganos „Sename dvare“ pareiga šeimai yra svarbiau už asmeninę laimę ir net pamažu užgimstančią meilę. „Tradicinė šeima“ pristatoma kaip visokeriopo (fizinio, emocinio, moralinio, socialinio, politinio) gėrio šaltinis, kuriame tiesiog negali būti nieko bloga – fizinio ir psichologinio smurto, nesusikalbėjimo, autoritarizmo, asmenybės slopinimo, poreikių ignoravimo, manipuliacijos (apie tai nė karto neužsimenama); tai yra vieta, kurioje vaikai netiesiogiai supažindinami su būsimais tėčio ir mamos vaidmenimis (daroma prielaida, kad visi vaikai – heteroseksualūs).“ (p. 68)

„Apžvelgiant vadovėlio iliustracijas, matyti, kad visi paveikslėlių veikėjai yra baltieji ir neturintys (pastebimos) negalios. Todėl galima teigti, kad knygoje esama tam tikros netiesioginės diskriminacijos rasinės priklausomybės ir negalios atžvilgiu požymių – jei diskriminaciją suprantame kaip „išstūmimą“ iš viešosios erdvės, „ignoravimą“, laikymą „nenorminiu“.“ (p. 71)

„Multikultūriškumas ir tolerancija XI-XII lietuvių literatūros vadovėlyje „Literatūros erdvės“ (2009, 1–4 knygos) suprantami abstrakčiai, siaurai, daugiausia etniniu, religiniu aspektais, neįtraukiant rasės, lyties, seksualinės orientacijos ir įgalumo aspektų. Mokiniai neskatinami suprasti kultūrinio pliuralumo, su juo tik supažindinami. Neskatinamas ir „daugumos“ socialinių grupių privilegijų, stereotipų kilmės kritinis vertinimas.“ (p. 72, iš „Išvadų“)

Ką gi… Galvoju: gal man jau pats laikas į pensiją?

2013-06-25

Gal pirkti recenziją?

Anot Švietimo ir mokslo ministro Dainiaus Pavalkio, diplominių darbų (suprask: bakalauro, magistro, žinau, kad ir daktaro…) pirkimas „yra normalus biznis“.

  

Vaizdelis iš: http://kauno.diena.lt/lt/portalo-svecias/dainius-pavalkis-102

Jeigu taip yra, pagalvojau, tai gal man nevargti ir neskaityti magistro darbo, kurį turiu recenzuoti, bet nusipirkti iš tų biznierių ir recenziją.

Pigiausia, aišku, būtų, kad recenziją rašytų ta pati biznio kontora, kuri galimai rašė ir patį magistro darbą, nes jai jau žinomas recenzijos objektas ir nebereikės laiko sąnaudų magistro darbą skaityti. Bet geriausia turbūt būtų recenziją užsakyti kitoje analogiško biznio kontoroje: vienos kontoros su kitomis konkuruotų tiesiog mokslo lygiu. Na o recenzijos (pirkimo) autorius dėstytojas ir darbo (pirkimo) autorius magistrantas būtų, kaip čia pasakius, socialinius vaidmenis „išpildančios“ figūros.

Gal visai ir nieko? Reiktų ministro paklausti.

2013-06-16

Lojalumo universitetui klausimu

Vakar elektroniniu paštu gavau vienos studentės, spėju, rašančios ta tema kursinį darbą, kultūringai, mandagiai ir profesionaliai surašytą prašymą prisidėti prie jos tyrimo. Prašymo esmė paprasta ir jau kuris laikas virtualioje erdvėje įprasta: užpildyti anoniminę internetinę anketą. Glumtelėjau tik, kai pamačiau tyrimo temą, kuri buvo pristatyta taip: „Šiuo metu atlieku lojalumo <…> universitete tyrimą tarp <…> fakulteto dėstytojų ir studentų“. Glumtelėjau, o paskui ir visai suglumau. Susimąsčiau. Ir supratau, kad net ne pačia tyrimo pradžia, bet jau pačia tyrimo tema yra užkliudyti labai esminiai akademinės terpės, akademinių-mokslinių vertybių reikalai.

Parašiau studentei atsakymą, kad, nors ir visiškai bėdinai teturėdamas laiko, va čia, savo tinklaraštyje, su ja leisiuosi į trumpą, bet esmingą ir principingą diskusiją (turbūt tai reikėtų taip vadinti), mėgindamas paaiškinti (ir sau pasiaiškinti), kas yra tiesiog fundamentiškai ne taip jos atliekamame tyrime dėl dėstytojų (dėl studentų šįsyk nerašysiu) lojalumo vienam ar kitam universitetui tyrimo ar tokio tiriamojo klausimo kėlimo mokslinių etinių problemų. Taip pat parašiau suprantąs, kad į diskusiją reikėtų labiau leistis su tuo, kas tyrimo temą, kryptį formulavo – mat studentai savo iniciatyva tyrimų neatlieka, patys tyrimų temų paprastai nesirenka (nors esama ir išimčių). Tad diskutuoti pirmiausia reikėtų ne su studente, o su jai tyrimą paskyrusiu dėstytoju ar dėstytoja, bet tai, žiūrint visuminiu diskusiniu žvilgsniu, nėra labai svarbu.

Suprantu, kad studentė, gavusi mano laišką, turbūt nuoširdžiai nesuprato, ko aš siekiu ir kokia čia gali būti diskusija: dargi dėl fundamentiškų dalykų. Vienas iš svarbiausių mano tikslų – kad ji tai suprastų.

Bet kokiu atveju tai, kokią mintį čia išdėstysiu, tyrimui bus paranku ir studentė tuo neabejotinai galės pasinaudoti: ir galbūt kaip radikaliu nelojalumo pavyzdžiu, jei būtent taip (vadinasi, absoliučiai neadekvačiai) būsiu suprastas, ir kaip nuomone, eliminuojančia lojalumo institucijai klausimo kėlimą mokslinėje terpėje, ir dar visaip kitaip.

Taigi, kokias žinias praneša ar gali pranešti toks reiškinys kaip dėstytojo lojalumas ar nelojalumas universitetui, kolegijai etc.?

Pamėginsiu, kad būtų trumpiau, visą reikalą paaiškinti pasiremdamas kone vien tik garsiąja Aristotelio fraze: „Platonas – mano draugas, bet tiesa man brangesnė“. Iš esmės šioje frazėje glūdi pats čia iškylančios problemos branduolys, išlaikant vieną paprastą sąlygą, kad dėstytojas irgi yra mokslininkas ir supranta, kad mokslo tiesa yra pirminė institucinės tiesos požiūriu. Lojalumas universitetui automatiškai reikštų ir galimai, potencialiai lojalų, vadinasi, tolerantišką požiūrį į mokslines klaidas ar net sąmoningus klaidinimus. Jeigu universitetas yra mano draugas (kaip Platonas), t. y. kaip kolektyvinis subjektas, kuriam aš, kaip mokslininkas, turiu būti draugiškas-lojalus, vadinasi, aš, iškilus būtinybei, negalėčiau mokslinės sklaidos terpėje (konferencijos, seminarai, žurnalai…) paneigti iš universiteto sklindančių akivaizdžiai, nesvarbu, sąmoningai ar nesąmoningai klaidingų ar klaidinančių (neva) mokslinių išvadų, rezultatų ir panašiai, nes antraip aš tapčiau nelojaliu, nedraugišku universitetui. Tokiu būdu, saugodamas draugiškumą-lojalumą universitetui kaip institucijai, aš užbėgčiau už akių, o galbūt net kenkčiau mokslo pažangai ir natūraliam jo vystymuisi, o (galimai) per tai – visos visuomenės gerovės, pažangos ir t. t. augimui.

Kitaip tariant, klausimas: ar tu, dėstytojau*, esi lojalus universitetui?, automatiškai iškelia neetišką potencialią galimybę, o gal net ir potencialią švelnią prievartą, susiklosčius atitinkamoms situacijoms, būti nelojaliam mokslo tiesai. To, manyčiau, pakanka, kad palankios kalbos apie dėstytojų lojalumą universitetui** būtų sutinkamos bent jau itin rezervuotai.

______________________________________

* Čia, žinoma, kalbu apie aukštųjų mokyklų dėstytojus mokslininkus ir apie tuos, kurie įsipareigoję mokslo tiesai, nors mokslo ir „nedaro“, o ne apie dėstytojus-propagandistus, dėstytojus-publicistus ar šiaip įvairius akademinius praeivius.

** Yra išimčių, kai lojalumas akademinei institucijai tiesiog privalomas, bet tos išimtys paprastai būna susijusios ne su institucinėmis universitetų ambicijomis kaip tokiomis, bet su konkrečiais sudėtingais tyrimais, dėl itin svarbių saugumo ir panašių priežasčių reikalaujančiais slaptumo.

2013-05-23

Kultūros diskursas paradigmoje

Ne sykį esu išpažinęs savo meilę edukologijai, besitęsiančią nuo studijų laikų, kuriais ji vadinosi pedagogika. Kuo toliau, tuo labiau ji darosi nepakartojama! Žavi! Paslaptinga kaip apsiskaičiusi, daug tarptautinių žodžių išmokusi panelė, kuri lyg ir norėtų tuo apsiskaitymu bei išmokimu padaryti įspūdį fundamentiniams mokslams, kokiai nors ten logikai, filosofijai etc., bet nuduoda esanti nepasiekiamai moksliškesnė ir tų fundamentų tarsi nematanti.

Štai va – vakar perskaičiau kažkokio edukologijos darbo pavadinimą: „Vaikų savaiminio mokymo(si) kultūros socialinis-edukacinis diskursas į vaiką orientuotoje paradigmoje“. Ir, prisipažinsiu, „pakibau“, na maždaug taip, kaip „pakimba“ kompiuteris. O jau šiandien bandau tąjį pavadinimą suvokti logiškai-filologiškai, t. y. pagal kalbinę-žodyninę ir galimą mokslinę-sąvokinę žodžių reikšmes. Ta procedūra reikalauja skaidyti dalimis, o po to atskiras dalis mėginti jungti prasminėn visumon.

Kartoju dar kartą: „Vaikų savaiminio mokymo(si) kultūros socialinis-edukacinis diskursas į vaiką orientuotoje paradigmoje“.

O dabar skaidau:

1) vaikas savaime/savaimingai mokomas/mokosi;

2) tas (1) procesas turi savo kultūrą ar yra paženklintas kažkokia savo kultūra (nors ne visai aišku, kaip šiuo atveju traktuojama sąvoka „kultūra“);

3) visa tai (1+2) sueina į kažkokį socialinį (didesnė visuma) - edukacinį (tos didesnės visumos dalis) diskursą, (neaišku, kaip šiuo atveju traktuojama sąvoka „diskursas“*, kuri dabar yra pasidariusi kone be krantų, beje, kaip ir sąvoka „kultūra“**);

4) o jau tas diskursas sueina dar į kažkokią paradigmą*** (irgi sąvoka be krantų), kuri kažkaip yra orientuota į vaiką.

Bandykim dabar visa tai suvesti į visumą, išskirti esmę ir prasmę. Jeigu pavyks, žinoma. Logika ir sintaksė paprastai neleidžia klysti ir šiuo atveju sako, kad pagrindinis reiškinys visame tame kažkame yra „socialinis-edukacinis diskursas“, kuriame kažkokiu būdu reiškiasi, tarpsta ar skleidžiasi „vaikų savaiminio mokymo(si) kultūra“ (galbūt kaip to diskurso konkreti realizacija?), sutelpanti kažkokioje „į vaiką orientuotoje paradigmoje“. Taigi kultūra įsilieja į diskursą (ar gal reiškiasi juo ar per jį), o šis egzistuoja paradigmoje. Mat praleidus kai kuriuos žodžius, liktų toks loginis sintaksinis ir, atrodytų, visai logiškas karkasas: „<…> kultūros <…> diskursas <…> paradigmoje“. Tik va, kai jis yra „apauginamas“ detalizuojančiais, konkretizuojančiais, į esmę bei prasmę lyg kreipiančiais apibūdinimais („vaikų savaiminio mokymo(si) <...> socialinis-edukacinis <…> į vaiką orientuotoje <…>“), formalioji logika išlieka, tačiau semantinė logika, kai ją bandai sugriebti, išslysta kaip nepagaunamas kiaurai pro uždarytas duris vaikštantis vaiduoklis.

Jei kas manote kitaip, t. y. esate pajėgūs semantinę šio pavadinimo logiką sugriebti už ragų, labai prašyčiau tą logiką man išdėstyti. Kitaip tariant, suprantamai ir būtinai adekvačiai pačiam pavadinimui išreikšti jo prasmę.

Baigiant – kelios pastabos.

Kiek galiu remtis savo pastebėjimais, tai nėra atsitiktinis, išskirtinis edukologijos darbo pavadinimas, bet, man atrodo, atspindintis vyraujančias, pavartosiu tą patį žodį, paradigmines tendencijas.

Penkerius metus  studentams dėsčiau leksikologijos bei leksikologijos ir stilistikos kursą, kuriame itin daug dėmesio skirdavau leksinei semantikai, tad žodžių sisteminių ir (kon)tekstinių reikšmių bei prasmių dalykus tariuosi išmanąs ne tik kaip literatūrologas. Turbūt autoritetingiausi leksinės semantikos specialistai Lietuvoje yra prof. Evalda Jakaitienė ir prof. Aloyzas Gudavičius. Profesorė Jakaitienė rašo: „Reikia suprasti, kad atskiro žodžio reikšmė gali būti tiriama ir kaip kalbos sistemos, ir kaip kalbėjimo vienetas, kad žodis gali įeiti į kelių pakopų ir tipų sistemas, kur jo reikšmė tiriama kaip nominacinio vieneto turinys, ir žodis gali būti vartojamas tekste, kur jo reikšmė priklauso nuo to teksto partnerių.“ Pristatomuoju edukologiniu atveju „teksto partneriai“ yra taip struktūruojami, kad su lyg ir geidžiama generuoti prasme iškyla tiesiog absoliučiai neįveikiamų problemų.

Specialiai esu žiūrėjęs fizikos, biologijos, matematikos, medicinos ir pan. mokslų darbų pavadinimus. Juose tikrai santykinai daug man iš viso nežinomų specialybinių sąvokų. Tačiau kai jas žodynuose išsiaiškindavau, galėdavau suprasti, apie ką tame darbe rašoma, nes galėdavau atsekti pavadinimo leksinę semantinę logiką. Pavadinimo „Vaikų savaiminio mokymo(si) kultūros socialinis-edukacinis diskursas į vaiką orientuotoje paradigmoje“ visos sąvokos man žinomos, tačiau semantinės logikos atsekti, deja, negaliu. Matyt, esu itin negabus edukologijai.

______________________________

* Pavyzdžiui: diskursas – verbalinis grožinis kūrinys; diskursas – bet koks kūrinys; diskursas – bet kokia ženklinė visuma (pvz., vaizdinės reklamos diskursas; akustinės reklamos diskursas; verbalinės reklamos diskursas; apskritai reklamos diskursas)… – iki begalybės.

** Pavyzdžiui: kultūra ir civilizacija; Renesanso kultūra Vakarų Europoje; Prancūzijos rūmų kultūra XVIII a.; alkoholio vartojimo kultūra XXI a. Lietuvoje; dantų priežiūros kultūra… – iki begalybės.

*** Pavyzdžiui: metodologinė paradigma; kultūros paradigma; istorinio ar filologinio, ar edukologinio, ar sociologinio… mąstymo paradigma; politinės veiklos paradigma… – iki begalybės.

2013-04-21